Iš viso pernai ant Gedimino kalno buvo atkasti 17-os sukilėlių palaikai, jie surasti 11-oje kapo duobių. Jau tvirtai žinoma, kad vieni iš palaikų buvo šio sukilimo vado Zigmanto Sierakausko, kadangi jis palaidotas su vestuviniu žiedu, o jame – įrašas „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“. Taip pat manoma, kad rasti ir Konstantino Kalinausko palaikai, bet tą dar turės galutinai patvirtinti antropologai. Kaip ir kitų čia palaidotų kovotojų už laisvę.
Šimtmečio dovana Lietuvai
G.Grižas, paklaustas, ar šį atradimą jis drįstų vadinti geriausia dovana Lietuvai šimtmečio proga, atviras: „Mums irgi atrodo, mums taip likimas lėmė ir pasisekė, kad teko prisidėti prie šitų tyrimų ir vis dėlto tuos didvyrius pavyko prikelti visuomenei iš užmaršties. Tikrai manau, kad tai labai vykusi dovana Lietuvai šimtmečio proga.“
Tiesa, niekas kasinėjimų su mintimi atrasti čia tokius neįkainojamus radinius nenusprendė imtis kaip tik prieš pat šimtmetį. V.Steponaitis sako, kad Gedimino kalnas pats „prabilo“ apie šituos atradimus. „Jeigu kalnas nebūtų pradėjęs slinkti, nebūtų prasidėję šitie darbai“, – tokia buvo pati pradžia.
Pirmosios nuošliaužos užfiksuotos 2016 metais, po jų atsivėrė Gedimino kalno šlaitas. Tada teko priimti sprendimus, kaip kalną tvarkyti. O norint ką nors daryti Senamiestyje, jau nekalbant apie patį Gedimino kalną, būtini archeologiniai tyrimai.
„Tyrimų metu iškasėme nedidelę perkasėlę ir suradome palaikus. Tada buvo priimtas naujas sprendimas dėl kalno tvarkymo, net inkarą nuspręsta patraukti į kitą vietą, dar kasėme, dar tris suradome. Supratome, kad reikia viską ištirti iki galo ir iškelti palaikus. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisiminė V.Steponaitis.
Darbai prasidėjo sausį – tikrai ne pačiu palankiausiu metu archeologams, tačiau buvo būtina sutvirtinti rostverkus iki pavasarinio polaidžio. Bet jie nesiskundžia – sąlygas turėjo geras, buvo įrengta šildoma palapinė.
Žiedas lyg pasas
Duomenų, kad ant Gedimino kalno palaidoti būtent 1863 metų sukilimo vadai ir dalyviai, būta – kasinėjimai čia vyko ne vieną kartą. Tarpukariu tai darė lenkai, čia pastatę ir kryžių bei atminimo lentą.
Plačioji visuomenė apie nepaprastus archeologų atradimus sužinojo, kai buvo identifikuoti Z.Sierakausko palaikai, o tam padėjo rastas žiedas.
„To žiedo atradimas, kaip mes sakome, buvo lyg paso suradimas. Identifikacijai tai yra toks markeris, kuris tikrai pasako, kad tai buvo Z.Sierakauskas ir niekas kitas, neabejotinai. Taip pat atliktas Z.Sierakausko kaukolės sugretinimas, tai abejonių tikrai nekyla“, – sakė G.Grižas, vis dėlto patikslindamas – archeologai jau gerokai iki to žinojo greičiausia atradę šio vieno iš 1863 metų sukilimo vadų palaikus.
Antroje atkastoje duobėje jie rado sumestus trijų žmonių palaikus, visi jie buvo pakarti. O pagal turimus istorinius duomenis, yra tik vienintelis toks atvejis ir vienas iš čia rastų žmonių – būtent Z.Sierakauskas.
Pagal turimus duomenis, kaip sako archeologai, kol kas jie nėra atradę Stanislovo Išoros, Boleslovo Kolyškos, matyt, Dalevskio ir Jono Lesnevskio palaikų. Jie turėtų būti palaidoti po vieną, kaip sako V.Steponaitis, būtent tokius sunkiausia identifikuoti. Taip pat tuos, kurie suguldyti po du, bet yra labai panašaus amžiaus.
Pagarbos nužudytiems sukilėliams juos laidojant caro kareiviai nerodė, tačiau ir neapiplėšė – kone visi palaidoti su medalikėliais ant kaklo, o Z.Sierakauskas ir su auksiniu vestuviniu žiedu.
Turėjo laiko kruopštumui
Antropologai tvirtina, kad jiems darbą gerokai palengvina itin kruopščiai dirbę archeologai. Pastarieji sako, kad už tai reikia dėkoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.
„Labai mums pasisekė, kad dirbame Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kuris leidžia ilgai ir kruopščiai dirbti. Tai nėra koks nors komercinis užsakymas, kuriam skiriamas konkretus laikas. Tai mums suteikia galimybę kuo kruopščiau ir detaliau viską surinkti. Mes ne tik valome su šepetėliais kaulus, renkame su metalo detektoriais, bet ir sijojame visą kapo užpildą. Nes kiekvienas ne tik kauliukas, bet ir aprangos elementas, sagos yra tikrai svarbu pačiam identifikavimui, o tam žmogui tai pagarbos ženklas“, – sakė G.Grižas.
Jam antrina ir V.Steponaitis: „Jeigu randame perlamutrines sagutes, tai ten vos 5, 6, 7 milimetrai, o jos duoda tam tikrą informaciją apie asmenį, nes tokias sagas turėdamas jis buvo turtingesnis, pasiturintis, taip dėliojasi vaizdas. Tarkim, K.Kalinausko.“
Čia tikiesi, kad prikelsi dalį Lietuvos istorijos, – kalbėjo G.Grižas.
Paklausti, kokias emocijas išgyveno suvokę, kokį atradimą padarė, archeologai atviri – emocijų tikrai būta.
„Visa mūsų komanda buvome sužavėti, džiaugėmės tuo, kad mums tenka prisiliesti prie tų didvyrių. Tų emocijų tikrai buvo, ypač kai pirmą suradom, paskui – kai dar padaugėjo. Kiekviena diena mus suteikė kažką. Ta istorija nėra tolima, visi tie žmonės yra suasmeninti. Tai nėra kažkoks nežinomas kapinynas, kur negali pasakyti nei vardo, nei pavardės, kaip būtų tyrinėjant XIII-XIV a. kapinynus. Čia tikiesi, kad prikelsi dalį Lietuvos istorijos“, – kalbėjo G.Grižas.
Jam pritarė ir V.Steponaitis: „Net ir kasdamas jau gali įvardinti, kas tame kape yra. Ypač jeigu yra dviese, skirtingo amžiaus. Tada visiškai kitas santykis su tais palaikais.“
„Kaip ir visi, sužinojome tą sukilimą iš mokyklos laikų, bet atminty išlikusios trys-keturios pavardės ir viskas. O dabar jau gal ne asmeniškai pažįstame, bet daugiau galime pasakyti. Ir, tikimės, galėsime dar daugiau pasakyti, kai bus surasti visi ir identifikuoti“, – sakė G.Grižas.
Ieškos dar keturių
Ar tikrai atras dar keturių sukilimo didvyrių palaikus, archeologai tvirtai pasakyti negali. Yra duomenų, kad kažkurių kūnai buvo palaidoti ant Trijų kryžių kalno, nors taip aprašytas sukilėlis R.Zemeckis jau surastas čia, tad informacija nepasitvirtino.
Archeologai jau ir šiais metais dairosi į Gedimino kalną, žada artimiausiu metu vėl pradėti darbus. Jie prasitarė, kad jau žino, kurioje vietoje pradės, tačiau daugiau paslapčių jie atskleisti kol kas nenori. Pataria laukti naujienų nuo kalno.
Jų bus. Bet jau dabar G.Grižas su V.Steponaičiu šį atradimą vadina savo gyvenimo atradimu – didesnių nebuvo ir vargu ar bebus.
