Pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje dar 1978 m., Ina, jau kaip žurnalistė, vėl atvyko į Lietuvą prieš pat Kovo 11-ąją. Ir pirmąjį savo reportažą iš Lietuvos paskelbė, kai Lietuva paskelbė atkurianti Nepriklausomybę, o paskutinį 1991-aisiais – kai pasaulis pripažino Lietuvos valstybę.
„Man iš tiesų rūpėjo, kas ten vyko. Nuoširdžiai rūpėjo. Kur kas labiau, nei pati suvokiau“, – rašo knygos pratarmėje autorė. Ina Lietuvoje ir ištekėjo, jos vyru tapo Kretingoje išrinktas Nepriklausomybės akto signataras Virginijus Pikturna.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lietuvos pakerėta Ina Navazelskis 1991 m. sausio 26 d. Ištekėjo už signataro Virginijaus Pikturnos (dešinėje). |
Iš I.Navazelskis knygos skaitytojams pateikiame jos 1990 m. kovo 15 dienos reportažą „Lietuva skelbia nepriklausomybę nuo SSRS“:
1990 m. kovo 15 d.
Kovo 11-osios sekmadienis buvo apsiniaukęs ir drėgnas. Krito dulksna, neapsispręsdama, likti jai rūku ar virsti pliaupiančiu lietumi. Atrodė, kad tokią dieną nieko ypatingo neturėtų įvykti, ką jau kalbėti apie nepriklausomos valstybės paskelbimą.
Vilniaus gatvės buvo tuščios. Tik keletas šimtų žmonių, nebijančių darganos, laukė prie Aukščiausiosios Tarybos Lietuvos sostinės centre. Kai kurie lūkuriavo jau nuo aštuntos ryto, nors sesija prasidėjo tik po dviejų valandų.
Sutemus vieni laikė uždegtas žvakutes, jas pridengdami delnais nuo lietaus, kiti savo didvyriams, neseniai išrinktiesiems parlamentarams, kurie protarpiais išeidavo į priekinį rūmų kiemą, į glėbį įsprausdavo gėlių. Žmonės dainavo, verkė, plojo. Vieni skandavo: „Vytautas!“ (turėdami galvoje Sąjūdžio vadovą Vytautą Landsbergį), kiti – „ačiū!“
Tai nebuvo panašu į praėjusių poros metų galingus mitingus, sutraukdavusius šimtus tūkstančių dalyvių. Tačiau tam, kad šioje „Lietuvos valstybės atkūrimo“ parlamentinėje manifestacijoje dalyvautum, nebūtina ten būti fiziškai pačiam – pakako dvasios. Todėl dauguma Lietuvos žmonių ir sėdėjo namie, prigludę prie televizorių. Nepriklausomybės atgimimas buvo stebimas ir aptariamas šeimos ar draugų rateliuose. Bet tai netrukdė, kad Aktas taptų pačiu svarbiausiuoju šalies įvykiu. Kai 22.44 val. Vytautas Landsbergis, ką tik išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, paskelbė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą!“, žinojai, nebūtinai tai matydamas, kad beveik visoje šalyje buvo atkemšami šampano buteliai ir tryško džiaugsmo ašaros. Visa tai šiek tiek stulbino, nes dar beveik prieš dvejus metus nepriklausomybė buvo vien griaunanti idėja, tik draudžiamas žodis ar nepasiekiamas tikslas. (Iš tiesų, vos keletas drąsių lūpų nervingai linksniuodavo respublikos „suverenumą“.) Dabar visa tai staiga prapliupo tiesioginiame eteryje.
Televizija šitą asmeninį išgyvenimą pavertė viešu išgyvenimu, kuriuo visi dalijosi. Vyresnio amžiaus žmonės gerai žinojo, ką reiškė gyventi pusę šimto metų be nepriklausomybės. Jos praradimas 1940-aisiais, palaimintas dviejų diktatorių, kurių vienas valdė Rytuose (Stalinas), antras – Vakaruose (Hitleris), prasidėjo laikotarpiu, atnešusiu kur kas daugiau negu tik svetimųjų okupaciją ir naują ideologinę santvarką. Tai buvo epocha, kuri be gailesčio naikino žmones – tūkstančius fiziškai ir dar didesnį skaičių morališkai. Tarp pastarųjų buvo ir disidentų, kurie dar visai neseniai sėdėjo sovietiniuose kalėjimuose už tai, kad drįso atvirai reikalauti nepriklausomybės, o dabar šita saujelė buvo išrinkta į Aukščiausiąją Tarybą (įskaitant Balį Gajauską, 37 metus praleidusį Gulage), ir kompartijos aparatčikų, slapta grieždavusių dantimis kiekvieną sykį, kai Maskva primindavo jiems, kieno žodis čia lemiamas. Tarp jų buvo ir kolūkiečių, su skausmu širdyje prisimindavusių, jog kadaise, prieš tremtis, kurios tūkstančiams jų kainavo gyvybes, jie buvo nuosavos žemės šeimininkai ir savininkai. Visų jų tragiški likimai apėmė kelias kartas. Bet kaip tauta, taip aiškiai jau nugalėta, įstengė prisikelti iš „istorijos sąšlavyno“ (pasiskolinant šitą posakį, kadaise panaudotą Leono Trockio, kad jame patalpintų rusų anarchistus)? Nors ir aplamdyta Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio ir 1940 m. prievarta įtraukta į Sovietų Sąjungą, Lietuva niekuomet nebuvo visiškai sutriuškinta. Iš pradžių ji netgi ginklu pasipriešino. Raudonajai armijai 1944 m. rudenį pradėjus žengti Berlyno link, Lietuvoje prasidėjo partizaninis karas, kuris tęsėsi ligi 1953 m. Nors dar nėra tikslių skaičių, tačiau spėjama, kad per jį ir dėl jo žuvo bent 50 tūkst. žmonių. Ir tai šalyje, neturinčioje nė trijų milijonų gyventojų. Ir šitai dėjosi tuoj po Antrojo pasaulinio karo, per kurį Lietuva keliskart tapo nacių ir sovietų karių kovos arena.
Sutemus vieni laikė uždegtas žvakutes, jas pridengdami delnais nuo lietaus, kiti savo didvyriams, neseniai išrinktiesiems parlamentarams, kurie protarpiais išeidavo į priekinį rūmų kiemą, į glėbį įsprausdavo gėlių.
Pokarinėje Europoje tokia rezistencija, aišku, buvo pasmerkta žlugti. Iš toliau žiūrint atrodė, jog dauguma Lietuvos žmonių, kad ir kaip nenoriai, priėmė savo pralaimėjimą ir susitaikė su naujuoju statusu. Tačiau, metams bėgant, poreikis išsiryškinti savąją tapatybę, skirtingą nuo tos, kurią sovietai primetė jėga, – širdyje lietuviai visada aikteldavo, kai užsieniečiai juos palaikydavo rusais, – virto pasipriešinimo forma, įgavusia savitą dinamiką.
Šitas apmaudas, užsispyrimas, nenoras persikeisti į privalomą „homo sovieticus“ modelį sudarė psichologinį pagrindą iš naujo prisikelti politinės nepriklausomybės siekiui. Nežiūrint kelių dešimtmečių slopinimo, šis pasipriešinimas rado būdų reikštis ir subtiliai, ir kūrybingai. Pasipriešinimas labai retai buvo politinis, bent jau ne tiesiogine prasme. Toks būti jis ir nedrįso.
Scenos paruošimas
61 metų architektui Algimantui Nasvyčiui pasipriešinimas susidėjo iš siekio profesionaliai įgyvendinti savo vidinę viziją. Jam Kovo 11-oji reiškė galutinį atpildą už 20-ies metų apdairų, bet įtemptą darbą. Kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų pagrindinis architektas, jis ir jo brolis dvynys Vytautas sąmoningai, tyliai pradėjo statyti sceną Lietuvos nepriklausomybei. Jų darbas prasidėjo 1970-aisiais, kai jie laimėjo respublikinį konkursą naujam Parlamento (Aukščiausiosios Tarybos) rūmų kompleksui suprojektuoti. Atsižvelgiant į brolių Nasvyčių „buržuazinę“ kilmę, šio kontrakto pasiūlymas jiems buvo netikėtas. Nė vienas iš jų nebuvo Komunistų partijos narys, o jų giminystė per pusbrolio vedybas su Antano Smetonos šeima kėlė dar daugiau įtarimų. Ideologinį netinkamumą jiems atleido, tačiau kelias nuo projekto iki pastato vis tiek truko daugiau nei dešimtmetį (tai vis dėlto dar buvo Sovietų Sąjunga). Šiandien visas modernus Aukščiausiosios Tarybos pastatų kompleksas yra Gedimino prospekto, dar iki pernai metų vadinto Lenino prospektu, gale. Pats Parlamentas yra modernus, baltas, keturkampis ir keturaukštis pastatas su pailgais, stačiakampiais oranžinio atspalvio langais. Už jo – Finansų ministerija ir Profesinių sąjungų centro taryba. Tarp Neries iš vienos pusės ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (impozantiško, graikų šventyklą primenančio statinio) iš kitos Parlamentas nuo jų atskirtas didelės betoninės aikštės, idealiai tinkančios mitingams ir demonstracijoms.
Ne taip seniai, sėdėdamas pagrindinėje Aukščiausiosios Tarybos rūmų salėje, architektas Algimantas Nasvytis puikiai derėjo prie savo paties sukurtos aplinkos. Jis vilkėjo šviesiai geltonus marškinius, ant kurių puikavosi tamsios garstyčių spalvos zomšinis švarkas. Įsitaisęs atlenkiamoje kėdėje, apmuštoje tamsaus aukso spalvos medžiaga, akimis tyrinėjo neutralios smėlio spalvos sienas. A.Nasvytis, nedidukas vyriškis išretėjusiais žilais banguotais plaukais, akivaizdžiai teikė pirmenybę tokiai pat spalvų gamai (įvairiems smėlio ir aukso spalvos atspalviams) tiek savo asmeniniame garderobe, tiek kuriamuose interjeruose.
Jis nė kiek nepanašus į prieš nustatytąją tvarką maištaujantį žmogų. Tačiau A.Nasvytis yra puikus subtilaus pasipriešinimo, kuris paprastai nepastebimas iš pirmo žvilgsnio, sovietizacijai pavyzdys. Kai kurie lietuviai jo pasipriešinimą palaikė visiškai kitu dalyku. Tai patvirtina komentarai, kuriuos A.Nasvytis išgirdo Parlamento rūmams pirmą kartą atvėrus duris 1983 m. pabaigoje. Tuomet jo paklausė, kodėl jis suprojektavo tokį gražų pastatą tiems supuvusiems komunistams. „O todėl, kad vieną dieną atsiras tikras Parlamentas ir tuomet pastatas bus mūsų“, – buvo jo atsakymas.
A.Nasvytis sąmoningai suprojektavo Parlamento rūmus taip, kad juos būtų lengva pritaikyti, įvykus tokiems milžiniškiems pasikeitimams. Atidžiai pažvelgęs, aiškino jis, nerastum nė vieno kapitaliai įmontuoto simbolio, šlovinančio „tarybų socialistinę“ Lietuvos Respublikos dvasią. Nei dviejuose didžiuliuose bronziniuose reljefuose abipus įėjimo į pastatą (vaizduojančiuose ta pačia kryptimi judančias žmonių figūras), nei fojė įrengtuose vitražuose nėra garsiųjų sovietinių kūjo ir pjautuvo. Be to, pridūrė A.Nasvytis, esami sovietiniai simboliai, pavyzdžiui, du dideli bronziniai Sovietų Lietuvos herbai (vienas pakabintas virš pagrindinio įėjimo, o kitas – didžiojoje posėdžių salėje), gali būti be vargo nuimti. A.Nasvytis prisiminė, kad vos užbaigus pastato statybas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas taip pat pastebėjo šį keistą „trūkumą“, bet nesiėmė jokių priemonių.
Sovietinių simbolių pašalinimas jau buvo numatytas. Vėliau vakare Parlamento pagrindinėje salėje, kai trispalvė geltona, žalia ir raudona Lietuvos tautinė vėliava uždengė sovietinės Lietuvos herbą virš tribūnos, žmonės plojo stovėdami.
Simbolių galia
O gal turėjo imtis...? Kovo 11-ąją tie sovietiniai simboliai pranyko taip lengvai, kaip A.Nasvytis ir buvo numatęs. Apie 19 val., kai užsienio televizijų kameros sukosi, teatro direktorius Jonas Jurašas, vienas iš ypatingų šios dienos ceremonijų svečių, režisavo veiksmus, sukeliančius, ko gero, bene didžiausią politinę viso jo gyvenimo satisfakciją. J.Jurašas buvo išvarytas iš Lietuvos, kai 1974-aisiais viešai pasipriešino cenzūrai viename iš savo spektaklių. Jis statė spektaklius tiek Brodvėjuje, tiek už jo ribų. Dabar, grįžęs atgal ilgesniam laikui, vėl statė spektaklį teatre, iš kurio beveik prieš 20 metų buvo išvarytas. Kai keletas jaunų vyrukų užsiropštė nuplėšti Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos bronzinio herbo virš įėjimo į Aukščiausiąją Tarybą, J.Jurašas iš apačios nurodinėjo, ką ir kaip daryti. Vėliau spalvotos batikos gobelenas, vaizduojantis viduramžių raitelį ant žirgo (tai Vytis – lietuvių tradicinis simbolis), buvo pakabintas jo vietoje.
Kalbėta, kad visas šis spektaklis nebuvo toks jau spontaniškas aktas, o veikiau išprovokuotas užsienio televizijų komandų, kurios, žinoma, neturėjo nieko prieš pagaudyti tokių viską pasakančių momentinių vaizdų... Jei taip, tokie jų pasiūlymai buvo itin džiaugsmingai sutikti. Bet iš tikrųjų nebuvo reikalo ką nors ir siūlyti. Sovietinių simbolių pašalinimas jau buvo numatytas. Vėliau vakare Parlamento pagrindinėje salėje, kai trispalvė geltona, žalia ir raudona Lietuvos tautinė vėliava uždengė sovietinės Lietuvos herbą virš tribūnos, žmonės plojo stovėdami.
Taigi kūjis ir pjautuvas pradingo iš Lietuvos valdžios tvirtovės, ir brangūs simboliai iš ilgai lauktos praeities buvo atstatyti vėl. Tautinė vėliava, Vytis, Gedimino stulpai – visi šie tradiciniai Lietuvos simboliai buvo priimti dar tarpukario metais nepriklausomos valdžios. Todėl jie atstovavo ne tik kultūrinėms ir tautinėms tradicijoms, bet ir trumpam modernios Lietuvos istorijos laikotarpiui, kai ji buvo laisva nuo užsienio viešpatavimo, ir kurį, visiškai suprantama, Sovietų Sąjunga siekė likviduoti iš gyvenimo atminties. Tad nenuostabu, kad dar vos prieš keletą metų viešas simbolių parodymas, kad ir patylomis, slapta, nors kelioms minutėms, buvo pakankamas, kad užsidirbtum nemenką kalėjimo nuosprendį. Tai, beje, tik didino jų vertę.
Praėjusiais metais, kai tautinių ženklų demonstravimas buvo dar retenybė, aš paklausiau vieno vyro, kodėl tiek daug jausmų įdėta į tai, kas yra, pagaliau, tik simboliai? Jis atsakė papasakodamas įvykį iš savo vaikystės.
1940 m., tuoj po sovietinės okupacijos, jis matė Raudonosios armijos karininką, kuris spardė Lietuvos kareivio lavoną, vilkintį uniforma su Gedimino stulpais. Tam vyrui tuomet buvo tik dešimt metų. Tai buvo paskutinis sykis, kai jis viešai matė šį dar iš viduramžių Lietuvos atėjusį ženklą.
Simbolių ribos
Be abejonės, žinios apie nepriklausomybę buvo sutinkamos su tikru entuziazmu, ir visoje šalyje priešais televizorių ekranus liejamos ašaros buvo gana tikros. Juk vasario 24 d. rinkimų į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą kampanijos metu Sąjūdžio kandidatai iš tribūnų skelbė, jog svarbiausias jų tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dabar jie tiesiog vykdė savo duotą pažadą. Ir nors nepriklausomybė buvo atkurta labai greitai, Lietuvoje jos atkūrimas iš tiesų nebuvo staigmena. Daugelis vietos politinių veikėjų numatė, kad nepriklausomybė bus paskelbta kurią nors šių metų dieną. Tačiau dar prieš mėnesį tik nedaugelis būtų pasakęs, kad tai atsitiks taip greitai.
Iš esmės daugelis suvokė, kokia nepasiruošusi buvo Lietuva. Ji neturėjo nei karinių pajėgų šiam žingsniui paremti, nei maisto rezervų (nors maisto produktai sudaro didelę respublikos nacionalinio produkto dalį), nei žaliavų, nei aukso.
Todėl nepriklausomybės atkūrimas greičiau buvo valios, bet ne proto aktas.
1990 m. kovo 15 dienos reportažas „Lietuva skelbia nepriklausomybę nuo SSRS“ iš I.Navazelskis knygos „Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990–1991 metais“.
Šis straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „15min“. Visą savaitraštį skaitykite čia.
