Pirmas Nerijui užduotas klausimas tik susitikus – kiek kilometrų įveiktų pradėjęs bėgti tuoj pat. „Na, maratoną tikrai nubėgčiau. Tik norėtųsi džinsus pakeisti šortais ir dar – kitų batų. Bet nubėgčiau maratoną“, – šypsosi pašnekovas.
Didysis vyro iššūkis – visiškai ne už kalnų. Gegužės 13 dieną startuosiantis bėgikas skaičiuoja, kad per 20 akcijos dienų planuoja įveikti ne mažiau kaip 843,9 km – kasdien po maratoną. Būtent apie tai, kodėl kilo mintis tokią akciją organizuoti bei kaip vyksta pasiruošimo darbai, ir kalbamės su Nerijumi.
Per 20 akcijos dienų planuoja įveikti ne mažiau kaip 843,9 km – kasdien po maratoną.
– Šį jūsų iššūkį sau pačiam galima drąsiai vadinti socialine akcija. Ar buvote išsikėlęs sau iššūkį sugalvoti, įvykdyti kokią nors socialinę akciją, ar tai įvyko natūraliai?
– Mano manymu, viena geriausių Lietuvos socialinių akcijų buvo „Tūkstantmečio odisėją“. Ji mane iš tiesų labai įkvėpė ir džiaugiuosi, kad teko plaukti jachta „Ambersail“. Aišku, mūsų akcijos mastas ir pobūdis visiškai kitoks, bet galima sakyti, kad „Tūkstantmečio odisėja“ įkvėpė apskritai pagalvoti apie socialinius projektus.
– Nusprendėte bėgti per 20 Lietuvos mokyklų. Kas nulėmė, kad norite atkreipti dėmesį į švietimo problemas. Kodėl mokyklos, o ne darželiai ar vaikų namai?
– Atsakymas į šį klausimą gana paprastas. Pats dirbu švietimo srityje. Jau seniai matau, kad vaikams mokykloje labai nepatinka. Jie jaučiasi ten negerai, nes į jų norus visiškai neatsižvelgiama. Aišku, nesakau, kad turime klausyti vien vaikų ir viską daryti kaip panorėję, tačiau pamirštame, kad mokyklą būtent vaikams ir sukurta.
Dažnai kalbame apie mokytojus, jų atlyginimus, egzaminų kokybę, bet apie tai – kaip vaikas jaučiasi mokykloje, koks jo emocinis santykis su ja – mažai. Manau, kad vaikas turėtų mokykloje jaustis kaip namie, o ne kaip svečiuose.
Nesakau, kad turime klausyti vien vaikų ir viską daryti kaip panorėję, tačiau pamirštame, kad mokyklą būtent vaikams ir sukurta.
Sakykime, vienas iš pavyzdžių, kad daugelyje mokyklų tie patys renginiai organizuojami dešimtis metų. Po to stebimasi – kodėl vaikams neįdomu, jie nenori ateiti, nenori prisidėti. Gal renginiai jiems įdomu, tačiau kitokie.
Ar paklausiame to? Mes esame įkūrę Demokratinę mokyklą, kurioje stengiamės išugdyti vaiką kitaip, neprimesti jam kokios nors sistemos. Aišku, kaip mokykla įsipareigojame ir suteikti jam žinių, kaip ir kitos mokyklos, bet stengiamės tai daryti kitais būdais.
Kadangi dirbu būtent šioje srityje, matau, kad tų taisytinų dalykų daug ir įvairių, į tai ir nusprendžiau atkreipti dėmesį.
– Ar turite kokių nuoskaudų savo mokyklai? Ar jautėtės gerai ten?
– Ne, iš tiesų nesijaučiau mokykloje gerai. Gal savotišką įtaką tai ir turi. Pamenu, kad tikrai bijodavai ko nors ne taip paklausti, per greitai bėgioti ar pan. Tada galvojau, kad aš galbūt ne toks, kaip turi būti, tačiau ilgainiui atėjo suvokimas, kad tai – mokykla. Ir mūsų mokyklos patirtis šias mano mintis patvirtina.
– Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės švietimo sistemos problemos? Ką reikėtų „tvarkyti“ skubiausiai?
– Na, tų problemų yra tikrai ne viena. Galėtume diskutuoti apie tai iki ryto (nusijuokia). Jos susijusios su santykiu – mokytojai bijo ką nors pasakyti direktoriui, jis – savo vadovui, o vaikai – iš viso bet kam. Tai liečia ir kompetencijų, ir požiūrių, galimybių klausimus, tačiau svarbiausias dalykas, mano nuomone, pradėti nuo vaikų.
Mes norime išauginti kūrybingas asmenybės, tačiau 12 metų jas nuolat ribojame.
Tai ir yra mano bėgimo tikslas – atkreipti dėmesį į vaikų savijautą mokykloje, išgirsti juos. Mes norime išauginti kūrybingas asmenybės, tačiau 12 metų jas nuolat ribojame.
– Kodėl pagrindiniu projekto akcentu tapo būtent bėgimas?
– Pasirinkau bėgimą todėl, kad ši judėjimo forma man labiausiai patinka. Jeigu mėgčiau minti dviratį ar tiesiog eiti, būčiau pasirinkęs tai. Svarbu buvo pasirinkti vieną iš aktyvių sporto rūšių, nes dar noriu vaikų ir kitų žmonių dėmesį atkreipti į judėjimą. Galbūt kiek paskatinti tai daryti.
– Kada pats susižavėjote bėgimu?
– Tai buvo prieš kokius ketverius metus. Įdomu buvo tai, kaip keičiasi žmogaus galimybės. Iš pradžių nubėgi kokius 3 km ir tai atrodo labai daug. Tada, žiūrėk, jau 10 km. Ilgainiui iškelti sau klausimą – ar galėtum maratoną? O gal du? Svarbiausia, nenustatyti mintyse tos galimybių ribos, nes tada labai sunku ją įveikti. Štai dabar – man naujas iššūkis.
– Suprantama, kad šios akcijos svarbiausias tikslas atkreipti dėmesį, tačiau kiek jis bus tiesiogiai susijusi su vaikais? Kviesite juos bėgti kartu? Bendrausite?
– Visų pirma, rinkdamasis mokyklas, per kurias bėgsiu, jau savaime bandžiau rinktis kuo demokratiškesnes mokyklas. Džiaugiuosi, kad visos mokyklos sutiko dalyvauti akcijoje ir mus priimti. Mūsų planas yra toks – mokykla žinos, kurią dieną ir maždaug kelintą aš turiu atbėgti.
Vaikai ir mokyklos bendruomenė lauks manęs likus kokiam kilometrui iki mokyklos ir jį mes įveiksime kartu. Vėliau planuoju pasikalbėti su vaikais, mokyklos darbuotojais, administracija. Tikiuosi paprasto, nuoširdaus pokalbio apie tai, kaip sekasi jiems dirbti. Jie pasidalins savo praktika, o aš – savo.
Vaikai ir mokyklos bendruomenė lauks manęs likus kokiam kilometrui iki mokyklos ir jį mes įveiksime kartu.
– Ar bėgsite vienas?
– Kol kas – taip, planuoju bėgti vienas. Tačiau nuolat kviečiu žmones prisijungti prie akcijos. Savaime aišku, nebūtina bėgti visų 20 maratonų, kiekvienas gali prisijungti pagal išgales. Nubėgti su manimi, kad ir vieną iš daugiau nei 800 km. Man jau bus smagiau.
– Kaip vyks pats bėgimas? Kaip vyksta pasiruošimas?
– Kalbant apie bėgimą, viskas bus paprasta – bėgsiu nuo vienos numatytos mokyklos iki kitos. Jei tarp jų atstumas bus didesnis nei maratonas, kiek reikės, pavažiuosime automobiliu. Dabar ieškome kemperio, kuriuo važiuosime, kuriame ilsėsimės.
Nežinau, jei nepavyks surasti, mokyklos sakė leistų miegoti jose. Planuoju netrukus išbandyti ir papildus, kuriuos ketinu gerti bėgimo metu. Išdeginsiu labai daug kalorijų, todėl privalėsiu gerti papildus, organizmas turi atsigauti.
Aišku, labai svarbu ir masažai. Brolis šiuo metu po visą Lietuvą ieško masažistų. Į veiklą įtraukta visa šeima (nusijuokia).
– Vienas iš tikslų – perteikti žinią. O kokia būtų apčiuopiama nauda? Kas jums parodytų, kad šio to pasiekėte?
– Na, jei bent kai kuriose mokyklose pradėtų vykti bent jau klasių seniūnių ir direktoriaus susirinkimai, kuriuose vaikai iš tiesų galėtų išsakyti savo vizijas, jei mokyklos pradėtų domėtis demokratiškesniu ugdymu, manau tikslas būtų pasiektas. Pradėtume bendrauti tarpusavyje, dalintis patirtimi ir kartu judėti bendra kryptimi – tai jau būtų man pasiekimas.
