Už laimingus vaikus mokyklose, už švietimo reformas 20 maratonų įveikęs Nerijus Vilniuje finišavo simbolinę dieną – birželio 1-ąją, kai yra minima Tarptautinė vaikų gynimo diena. „Labiausiai apmaudu tai, kad kai kuriose mokyklose buvau pirmas apskritai paklausęs vaikų, ko jiems trūksta. Turime suprasti, kad vaikai mokyklose praleidžia 12 metų, kad būtent jose užauga mūsų Lietuvos vaikai“, – tik atbėgęs emocingai kalbėjo vyras.
Nerijus pasakojo, kad iš kiekvienos mokyklos išsinešė po šūsnį vaikų laiškų ir pageidavimų, kurie jį motyvuoja ir skatina veikti toliau.
– Kokie jausmai užplūdo būtent dabar, jau atlikus didįjį darbą? Ar jaučiatės įvykdęs misiją?
– Jausmai iš tiesų yra patys įvairiausi. Šiek tiek sunku patikėti, kad jau pabaiga. Kad išbėgau savo kojomis ir parbėgau. Aišku, visų pirma jaučiu didžiulį džiaugsmą, malonu, kad žmonės šitaip pasitiko. Natūralu, kad jaučiu ir nuovargį, norėčiau truputį pailsėti.
– Kelintą maratoną nubėgęs jau pradėjote jausti fizinį nuovargį?
– Pirmieji skausmai pasijuto kiek per greitai – nubėgus 5 maratonus, tačiau tai įvyko todėl, kad ne visai laikiausi numatyto režimo. Kaip sakė mano mokytojas ir didelis pagalbininkas Aidas Ardzijauskas, matyt, buvo apėmusi per didelė euforija ir pirmus maratonus bėgau per greitai – reikėjo save stabdyti.
Kiti skausmai prasidėjo įveikus 11 maratonų ir toliau atsirasdavo vienas kitas nemalonus jausmas, kuris jau nepraeidavo. Vis dėlto, pradėjus 17-ąjį, matyt, atsivėrė antras kvėpavimas ir likusieji buvo kiek lengvesni.
– Ar buvo minčių mesti viską ir tiesiog grįžti namo?
– Ne, mesti visko minčių tikrai nebuvo. Pamenu, kad pirmoji mintis buvo bėgti 10 maratonų, vėliau kažkaip pradėjau kalbėti apie 20, tai ir teko juos bėgti (juokiasi). Taigi įpusėjęs jau ir pradėjau galvoti apie poilsio dieną. Manau, ji būtų tikrai pravertusi, nes pailsėti laiko buvo mažokai. Nors mano komanda, kuriai esu beprotiškai dėkingas, man padėjo visokeriopai – ruošė maistą, rūpinosi mano daiktais, masažais ir pan., vis tiek laiko pailsėti gal reikėtų daugiau. Jei tektų bėgti dar kartą, nusimatyčiau dieną vien poilsiui.
– Aplankėte 20 mokyklų. Kokie įspūdžiai, kaip vaikai jus pasitiko?
– Aš kiekvieną kartą stengiausi vaikams pasakyti, kad čia atbėgau dėl jų, ne dėl ko nors kito. Noriu parodyti jiems, kad yra kas nori juos girdėti, kad yra žmonių, kuriems jie rūpi. Mokyklos iš tiesų labai skyrėsi, buvo tokių, kurios pasitiko labai šiltai.
Aš kiekvieną kartą stengiausi vaikams pasakyti, kad čia atbėgau dėl jų, ne dėl ko nors kito.
Maloniausia, kai priėmimą surengdavo patys vaikai. Didelį įspūdį paliko Kauno Kazio Griniaus progimnazija. Man išbėgus su vaikais ir su vadovybe susisiekdavome kone kasdien, jie labai mane palaikė – tas labai malonu.
Vienoje mokykloje supratau, kad vaikams galbūt nelabai šito reikėjo, jiems nebuvo įdomu. Tai stengiausi labai jų neužlaikyti. Man svarbiausia buvo pasikalbėti su vaikais, parodyti jiems dėmesį. Džiaugiuosi gavęs daugybę laiškų ir minčių, užrašytų ant popieriaus, apie tai, ko jiems trūksta, ko jie nori. Tai man bus orientyras, kryptis, kuria reikia judėti į priekį. Kai kurie vaikai susirado mane „Facebook“ tinkle, susirašome – tai ir yra man didžiausias įvertinimas. Ir kai klausia manęs, ar jaučiuosi pasiekęs, ko norėjau, sakau, kad tokie dalykai ir yra įrodymas.
– Minėjote, kad vaikai laiškuose įvardijo, ko jiems trūksta. Ką mažieji minėjo dažniausiai?
– Gana dažnai vaikai rašė, kad jiems trūksta supratimo, kad jie negali mokyklose laisvai reikštis. Vaikai nori, kad mokytojai nebūtų tokie pikti, kad nebūtų mokyklose mušami, kad nebūtų iš jų tyčiojamasi. Nuo tokių didelių dalykų iki tiesiog sofos klasėje (nusijuokia). Tų užrašų tikrai nemažai, vienas svarbiausių tikslų dabar – kaip juos panaudoti.
– Atkreipti dėmesį jums pavyko, o kas toliau? Ar tikitės, kad tai bus pirmasis kokio rimtesnio pokyčio žingsnis?
Gana dažnai vaikai rašė, kad jiems trūksta supratimo, kad jie negali mokyklose laisvai reikštis.
– Sunku dabar pasakyti, į ką tai išsirutulios, dažnai net nenutuoki. Visus šiuos raštelius ketinu perduoti prezidentei Daliai Grybauskaitei, kalbėtis su valdžios atstovais. Jei galiausiai didelio dėmesio į tai atkreipti nepavyks, visų pirma tai bus mano argumentas įvairiuose švietimo diskusijos, aš turėsiu konkretų vaikų balsą. O antra, aišku, ir kryptis, kuria mums patiems reikia judėti.
– Ar įsivaizduojate, Nerijau, kaip atrodys jūsų rytdiena? Ar nepradėsite tik atsikėlęs bėgioti po namus?
– Nuo bėgimo, tiesą sakant, aš nepavargau, galbūt reikia tik kelių dienų poilsio. O ir šiaip, manau, kad norint atsigauti man tikrai nereikia visiškai gulėti. Pabėgioti, aišku, ne tokius atstumus, gal ir reikėtų. Vis dėlto, dabar kelias dienas ketinu praleisti su šeima.
– Netikiu, kad bėgdamas nesugalvojote kokios nors naujos idėjos. Gal galite pasidalinti mintimis, nieko nežadėdamas?
– Minčių yra, tačiau noriu, kad jos būtų orientuotos į švietimą. Bėgimas buvo mano forma atkreipti dėmesį į šią problemą, o bėgimą pasirinkau, nes man tai patinka. Mane lydėjęs kolega juokavo, kad kitą vasarą galėčiau bėgti per Angliją, susitikti su lietuvių bendruomenėmis ir kviesti juos grįžti į Lietuvą. Tačiau šiuo metu esu pasiryžęs imtis veiksmų būtent švietimo srityje.
Nenoriu, kad visas būtų lyg – jis nubėgo, o kas toliau? Įsivaizduokime, kad mokykloje vaikai praleidžia 12 metų, kaip sunku tiek laiko būti suvaržytam. Aš noriu, kad vaikai mokyklose turėtų galimybę tiesiog būti savimi.
