– Trumpai papasakokite apie save.
– Nuo narkotikų esu priklausomas 20 metų. Ilgai naudojau opiatus, heroiną, bandžiau gydytis pagal reabilitacinę programą. Aštuonis mėnesius nevartojau. Atkritau. Tada atsirado gydymo programa metadonu. Jau 15 metų esu „šioje programoje“. Jei ne ji, jau būčiau penkis kartus numiręs.
– Esame tarptautinėje „Žalos mažinimo“ konferencijoje. Koks tai judėjimas?
Oficiali statistika visiškai neatitinka tikrovės. Jei su jumis pervažiuotume miestą ir parodyčiau, kur yra taškai, prekybos vietos, jūs nepatikėtumėte. Manytumėte, kad čia kažkoks getas.
– „Žalos mažinimas“ yra nemoralizuojanti filosofija. Yra daug organizacijų: „Tėvai prieš narkotikus“, „Europos miestai prieš narkotikus“ ir kitos. Visos jos deklaruoja, kad reikia naikinti narkomaniją. Bet ji egzistuoja nuo seniausių laikų.
Tai žmonijos dalis. Yra medžiagos, pakeičiančios sąmonę, ir žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas medžiagas vartos. Nuo didelio „preso“ klesti tik organizuotos nusikaltėlių grupės. Tai istorija įrodė ne kartą. Tailande už narkotikus šaudydavo gatvėje, tačiau tai rezultatų nedavė.
„Žalos mažinimas“ yra tokia filosofija, kai narkomanui nesakoma: „nevartok“, o sakoma: „jei negali sustoti, tai vartok steriliai, keiskis švirkštus“. Metadono programa yra viena iš „Žalos mažinimo“ sričių.
Rytų Europoje Lietuva viena iš pirmųjų pradėjo taikyti „Žalos mažinimo“ programą. Vidurinės Azijos, Ukrainos sveikatos apsaugos specialistai buvo mokomi Lietuvoje. Tik dabar pačiai Lietuvai sunku, nes vartojančiųjų daug, o jiems dėmesio skiriama per mažai.
– Kokia situacija Lietuvoje vertinant narkomanijos paplitimą?
– Vartojantys žmonės gyvena labai uždarose grupėse. Ne taip lengva prie jų prieiti. Pagrindinis veiksnys, paskatinęs atsirasti „Žalos mažinimo“ programą, buvo prieš aštuonerius metus įvykęs ŽIV protrūkis Alytaus kolonijoje. Paaiškėjo, kad vienu švirkštu naudojasi šimtas kalinių.
 |
| Kolonijose vienu švirkštu naudojasi šimtas kalinių |
Kaip ŽIV gali plisti, matėme Edinburge, Šveicarijoje, Ukrainoje, kur fiksuojama epidemija. Lietuvos gatvėse daug narkotikų. Ypač injekcinių. Seniau to nebūdavo. Dabar net amfetaminą galima susileisti. Tai kelia didžiulę grėsmę.
Oficiali statistika visiškai neatitinka tikrovės. Jei su jumis pervažiuotume miestą ir parodyčiau, kur yra taškai, prekybos vietos, jūs nepatikėtumėte. Manytumėte, kad čia kažkoks getas.
– Koks yra visuomenės požiūris į narkotikus vartojantį asmenį?
Gramas heroino įkalinimo įstaigoje kainuoja 1500 Lt, o mieste jo kaina 200 Lt.
– Jeigu žmogus kurį laiką nevartoja, jam vis tiek lieka „prilipusi narkomano stigma“. Dėl to jis dažnai diskriminuojamas. Vartojantis žmogus yra ligonis. Tai yra liga. Abstinencija nepalieka jokių šansų nevartoti. Turi gauti dozę.
Narkomaną supa tokie patys žmonės. Reikia arba išvažiuoti į ilgalaikę reabilitaciją, kuri kainuoja beveik tūkstantį litų metams, arba pasirinkti „Žalos mažinimo“ programą metadonu, kai duodamas susintetintas opiatas. Jis duodamas kartą per dieną. Jis blokuoja tuos pačius receptorius kaip ir heroinas, nesukelia euforijos ir „nuima“ abstinenciją.
Tinkamai parinkta dozė jokio šalutinio poveikio žmogui nesukelia. Jis nepatiria nei euforijos, nei apsvaigsta. Tiesiog jam nereikia bėgioti dėl dozės ar daryti nusikaltimų.
– Ar ši programa veikia Lietuvoje?
– Ši programa Seime buvo priimta narkomanų motinų dėka, tačiau šiuo metu jai labai sumažintas finansavimas. Prieš 5 metus programoje dalyvavo 400 žmonių ir buvo eilės norinčiųjų gydytis, dabar likę tik 30 žmonių, o naujų visai nepriimama. Detoksikacijos programoje liko 3 vietos. Padėtis tragiška.
Narkomanija visuomenėje pripažinta kaip liga. Ji turi savo kodą. O vartojimas yra tos ligos išraiška.
– Kaip su ŽIV ir narkomanija kovoja „Žalos mažinimo“ programų specialistai?
Nevartojama tik Pravieniškių kalėjime. Bet tai ne administracijos nuopelnas, o ten sėdinčių „vierchų“, nes jie pasakė, kad čia heroino nebus.
– Tarp čia susirinkusių žmonių yra gatvės darbuotojų. Surasti narkomaną ir pakeisti jam švirkštą nėra taip paprasta. Jis užsišifravęs. Pašalinis žmogus nežinos net kur jo ieškoti. O žmogus, kuris vartoja arba vartojo, kaip skruzdėlė savo skruzdėlyne žino visus kelius. Jis prieina ir prie taškų, kuriuose pardavinėjama, ir prie vietų, kuriose vartojama.
Švirkštų keitimas yra efektyviausia priemonė užkirsti kelią ŽIV plitimui. Kitos alternatyvos nėra. „Žalos mažinimo“ specialistai į kovą su narkotikais žiūri kitu kampu.
– Kiek žmonių Lietuvoje serga ŽIV?
– Paskutiniais duomenimis, yra apie 560 infekuotų asmenų. Bet tie duomenys nesikeičia jau kelerius metus. Manau, realiai šiuos skaičius reikia dauginti mažiausiai iš 10 ar 15.
– Kas lemia tokį ligos mastą?
– Atėjus amfetaminui, infekcinių narkotikų padaugėjo dvigubai. Įkalinimo įstaigų vadovai nepripažįsta, kad tose įstaigose vartojami narkotikai. Bet iš tikrųjų situacija yra kitokia. Alytaus kolonijoje buvo atidarytas reabilitacijos centras. Į ji greitai suėjo visi bachūrai. Į kitas lokalines zonas narkotikai patekdavo iš reabilitacijos įstaigos. Gramas heroino ten kainuoja 1500 Lt, o mieste jo kaina 200 Lt. Čia aiškiai yra korupcija. Įkalinimo įstaigų vadovybė problemos nepripažįsta. O šimtas žmonių badosi vienu švirkštu.
– Ar tai reiškia, jog kalėjimų administracija suinteresuota dangstyti narkotikų platintojus?
– Mūsų siūlymu kalėjimų pereinamose patalpose buvo pastatytas aparatas, kuris fiksavo narkotikų daleles ore. Aparatas pradėjo pypsėti nuolat. Tuo eksperimentas ir baigėsi.
Heroino nevartojama tik Pravieniškių kalėjime. Bet tai ne administracijos nuopelnas, o ten sėdinčių „vierchų“, kurie pasakė, kad čia heroino nebus. Ten yra rūkomas spaisas, žolė.
Marijampolėje situacija labai prasta. Neseniai sutikau žmogų, kuris sėdo ir 8 metus prasėdėjo ant heroino. Grįžo, pavažinėjo į taborą. Dabar užsirašė į metadono programą, nes pamatė, kad žemyn ritasi labai dideliu greičiu.
 |
| Narkotikų kaina gatvėje ir įkalinimo įstaigose skiriasi aštuonis kartus |
– Kodėl į tai nereaguoja centrinė valdžia, Kalėjimų departamentas?
Heroiną pavartojus realybė tampa labai komfortiška, kad ir kur tu būtum. Gali sėdėti šalia šiukšlių konteinerio ir jaustis labai gerai. Heroinas yra idealus narkotikas kalėjimams.
– Kalėjimų departamentas pasidalinęs į dvi dalis. Viena dalis yra probacija. Ten dirba daugiau civiliai žmonės. Kita dalis yra statutiniai darbuotojai. Statutiniai santykiai yra susiformavę per ilgą laiką. Narkotikų kainų skirtumas gatvėje ir įkalinimo įstaigose nerealus. Ir tai yra vienas iš veiksnių, kodėl problema dangstoma.
Sėdėti kalėjime sunku. Heroiną pavartojus realybė tampa labai komfortiška, kad ir kur tu būtum. Gali sėdėti šalia šiukšlių konteinerio ir jaustis labai gerai. Heroinas yra idealus narkotikas kalėjimams. Marijampolėje jo daug vartojama. Gal todėl, kad ji toliau nuo Vilniaus, – sunkiau kontroliuoti.
Rasų kalėjime narkotikai, kaip ir telefonai, peršaunami per sieną. Kuo stipresnė kriminalizacija, tuo labiau išlošia tie, kurie prie šio nusikalstamo verslo prieina. Kuo daugiau spaudžiama, tuo brangesnė darosi viena dozė. Heroinas prastėja, bet dozių padaroma tiek, koks yra poreikis. O nuo vienos dozės uždarbis didėja.
– Ar valstybė pajėgi narkotikus vartojančiam asmeniui suteikti pagalbą? Girdime, jog didžiausia tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje palikta be finansavimo.
– Vilniaus priklausomybės centras, kuriam šiuo metu nutrauktas finansavimas, narkotikus vartojantiems žmonėms yra labai svarbus. Tai vienintelė vieta Lietuvoje,kur realiai vyksta žalos mažinimo programa. Yra mobilūs švirkštų keitimo punktai. Tam tikrose vietose stovi autobusiukai, kur vartojantys žmonės gali ateiti ir pasikeisti adatas. Tai pat suteikiamas metadonas tiems žmonės, kurie yra asocialūs ir į medikus oficialiai nesikreipia. Tai kaip insulinas žmogui, sergančiam diabetu. Kai tampi priklausomas, kitų tikslų nelieka. Svarbiausia dozė. Tu gali būti atsakingas tėvas, bet narkotikai vis tiek bus svarbiau negu šeima ar darbas.
– Ar sostinėje narkotikai lengvai prieinami?
Manau, kad policija realiai ir valdo taborą. Kad praleistų nusipirkti dozės, patruliai imdavo mokestį.
– Seniau Vilniuje buvo daug taškų, kur buvo pardavinėjamas heroinas. Buvo galima paprašyti taksistų, kad atvežtų. Pastaruosius dvejus metus tokius taškus labai greitai uždaro. Atrodo, kad policijai patogiau, kai narkotikai platinami vienoje vietoje – tabore.
Čigonai pardavinėja beveik kiekviename name. Policija daro reidus, kovoja jau 15 metų, viską žino. Nežinoti neįmanoma, nes prieini prie čigonų namo, o duryse padarytas mažiukas langelis arba apačioje langas nuskeltas, kad paimtų pinigus ir paduotų dozę.
– Pareigūnams patogiau, kad narkotikai būtų pardavinėjami sostinės pakraštyje? Galbūt taip lengviau kovoti su pardavėjais ir jų klientais?
 |
| Policija Vilniaus čigonų tabore |
– Manau, kad policija realiai ir valdo taborą. Anksčiau buvo postas pastatytas. Mano draugas policininkams buvo skolingas 40 litų už įėjimą. Kad praleistų nusipirkti dozės, patruliai imdavo mokestį. Kai draugas įsiskolino, policininkai jo daugiau nepraleido, jam tekdavo eiti aplinkui per mišką.
Kai aš pats vartojau, mano automobilį grįžtant iš taboro irgi sustabdė. Išsisukau sumokėjęs 50 litų. Policijai tai patogu. Lengvas uždarbis. Ir planą lengva įvykdyti. Kad pagautum narkomaną, tereikia palaukti, kol atvažiuos pirmas autobusas iš stoties. Dažnai iš narkomanų patruliai tiesiog paimdavo pinigus ir paleisdavo kęsti abstinenciją. O ką narkomanas daro neturėdamas pinigų? Eina vogti.
– Lietuva pasaulio žemėlapyje atsiranda ir kaip narkotikų gamybos taškas. Ar toks įspūdis teisingas?
– Grigiškės yra Vilniaus virtuvė, nes ten verdamas amfetaminas. Seniau jam reikėdavo krūvos medžiagų. O dabar yra pusgaminių, kuriuos reikia iš skysčio paversti milteliais. Išskuti centrifūgoje ir išgarinti. Procesas labai paprastas. Kai amfetaminą pradėjo daryti Lietuvoje, jo kainos krito Danijoje, Norvegijoje.
– Iš kur į Lietuvą atkeliauja sunkieji narkotikai?
– Heroinas į Lietuvą ateina iš Afganistano, Kazachstano. Bet ne tik. Dabar automobiliai važinėja po visą pasaulį. Makedonijoje, Balkanuose irgi daromas heroinas. Tačiau tradicinis kelias yra iš Kazachstano. Atvažiuoja tralas, kuriame yra heroino, o atgal kazachai veža mašinas.
– Kas platina narkotikus Lietuvoje?
Dileris gramą heroino gauna už 160 litų. Padaro iš to gramo 14 porcijų po 20 litų. Per dieną parduoda kokius 5 gramus. Dienos pelnas 500–600 litų.
– Dileriai ieško žmonių, kurie galėtų pardavinėti. Tabore viena troba per dieną parduodavo 3 litrus širkės (aguonų nuoviro – red. past.), tai 3 tūkst. kūbų. Kūbas – 10 litų. 30 tūkst. litų per dieną.
O gatvės prekeiviai uždirba skirtingai. Yra tokių, kurie pardavinėja tam, kad patys galėtų vartoti. Ima nedaug. Kiti dirba norėdami pelno. Jie gauna gramą heroino už 160 litų. Padaro iš to gramo 14 porcijų po 20 litų. Per dieną parduoda kokius 5 gramus. Dienos pelnas 500–600 litų.
Heroino rinką kontroliuoja nusikalstamo pasaulio šulai. Ten vaikšto itin didelės sumos, apie kurias negali nežinoti Narkotikų kontrolės skyrius, operatyviniai darbuotojai. Aš neabejoju, kad tie, kurie daro tą biznį, tariasi su policija. Poreikis yra ir produktas yra. Leidžiama sodinti čigonus ar gatvės prekeivius, bet tikrieji žaidėjai lieka neliečiami.
 |
| Muitinės kriminalinės tarnybos nuotr./Narkotikai |
– Kaip nuo narkotikų apsaugoti jaunus žmones?
– Narkotikus dažniau vartoja rusakalbiai. Jaunimas iš sunkių šeimų. Amfetaminas dabar labai paplitęs mokyklose. 17–18 metų moksleiviai rūko ne žolę, o spaisą, kuris turi labai sintetinį poveikį. Jei pažvelgtume į rusakalbes mokyklas, tai ten trečdalis vyresniųjų klasių moksleivių yra bandę.
Visada norėjau pereiti su žurnalistu per Gedimino prospektą ir parodyti, kiek yra vartojančių žmonių. Tam mano akis atmušta.
– Kas žmones pastūmėja narkotikų link? Sunkios gyvenimo sąlygos?
Vaikas stumiamas į narkotikų kelią. Taip jis duoda naudą ir narkotikų pardavėjams, ir tiems, kurie su narkomanija kovoja. Socialiniai darbuotojai, reabilitacijos įstaigos turi darbo.
– Žmonės pasidaro priklausomi dėl skirtingų priežasčių. Kūdikystėje aš sirgau vaikiška gelta. Pirmas dvi savaites mane laikė stiklinėje dėžėje ir skyrė fenobormitalio. Tai viena stipriausių psichotropinių medžiagų, kuri sukelia priklausomybę.
Paauglystėje aš nepatyriau narkotikų baimės. Mane traukė romanai, kuriuos rašė priklausomybę turintys autoriai. Trečioje klasėje įkalbėjau draugą susitrinti ir parūkyti aguonų. Net nežinau, kodėl kilo tokia mintis.
Vieną kartą ant sienos mačiau užrašą „Vartok narkotikus, nes esi bevertis“. Pagalvojau, ką tai reiškia. Mūsų organizacija anksčiau dirbo su gatvės vaikais. Jie auga tokioje socialinėje aplinkoje, kur narkotikų yra nuolatos. Vartoja tėvai, kaimynai. Vaikas stumiamas į tą kelią. Taip jis duoda naudą ir narkotikų pardavėjams, ir tiems, kurie su narkomanija kovoja. Socialiniai darbuotojai, reabilitacijos įstaigos turi darbo.
– Tai reiškia, jog sistema suinteresuota, kad narkomanija egzistuotų?
– Pažiūrėkite, kaip pas mus vykdoma prevencija. Tam skiriama daug pinigų, bet kalbama pompastiškomis, dažnai tikrovės neatitinkančiomis frazėmis. Sakoma, kad heroinas ir žolė yra tie patys narkotikai. Paauglys parūko marihuanos, nepajaučia abstinencijos ir ima manyti, kad visi sakyti dalykai yra melas. Jis nusprendžia, kad gali išbandyti ir heroiną.
Šiuo metu iškreiptai žiūrima į narkotikus. Nekalbama apie tai, kad alkoholis taip pat yra narkotikas. Kodėl jis neuždraustas, jei jo poveikis daug kartų didesnis už marihuanos?
Ekstaziną, marihuaną, lizerginą pas mus vartoja žmonės, kurie dažniausiai dirba kūrybinius darbus. Jie savaitgaliais organizuoja tripus, valgo markes, užsiima psichonautika. Jie visada rizikuoja „papulti po straipsniu“. O bausmės už tai didelės.
– Ar lengvuosius ir sunkiuosius narkotikus įsigyti vienodai lengva?
Kaune yra savo narkoscena. Su savais narkotikais, kurių Vilniuje nerasite.
– Amfetaminas Vilniuje pardavinėjamas laisviau. Jo vartotojai mažiau susiję su kriminaliniu pasauliu. Policija jį leidžia pardavinėti plačiau. O heroiną – tik tabore.
Kaune yra savo narkoscena. Su savais narkotikais, kurių Vilniuje net nėra. Kaune yra farmacinis fabrikas „Sanitas“, kuriame anksčiau buvo gaminamas efedrinas. Jis yra stimuliuojamasis preparatas, iš kurio padarius reakciją gaunamas efedronas. O tai praktiškai metamfetaminas. Nors preparatas gaminamas medicininiams tikslams, tačiau juodojoje rinkoje jo buvo gausu. Efedrino kristalų gramas kainavo 30 litų. Kaune buvo sunku rasti buteliuką su kalio permanganatu, nes jis reikalingas reakcijai. Pavartojęs žmogus nemiega 5–6 paras, kol išsijungia.
Kaune vienu metu buvo populiarus sintetinis narkotikas fentanilis. Jei pamenate, kai čečėnai Rusijoje įkaitais paėmė „Nord Ost“ spektaklio dalyvius, tai jie buvo nuodijami fentanilio dujomis.
Mažesniuose miesteliuose daugiau farmacinių narkomanų, kurie priklausomi nuo raminamųjų. Farmacijos produktai eina šalia narkotikų. Jie sustiprina, pakeičia, padeda išvalyti narkotiką.
