„Būti tolerantišku tekstuose, kuriuos rašau, man lengva. Kur kas sunkiau tai padaryti kasdienybėje, susiduriant akis į akį su faktu“, – neslėpė pašnekovas. Kalbėdamas apie tolerancijos sąvoką, jis prisiminė jam ypač svarbų eilėraštį.
„Būdamas Varšuvos geto muziejuje perskaičiau eilėraštį. Dabar tiksliai jo nepacituosiu, tačiau ten klausiama: „Kada prasideda nekaltojo kaltė? Nekaltojo kaltė prasideda tada, kai jis abejingai lietui lyjant užsisagsto savo apykaklę, prisidega cigaretę, išpučia dūmus ir pasako: „Nieko negaliu padaryti“. Man regis, tai svarbiausia: nebūti abejingu – kaimynams, įvykiams, kitiems žmonėms“, – kalbėjo D.Puslys.
Tolerancijos žmogaus apdovanojimą jis priima kaip įpareigojimą ateičiai: „Tai, kad jį gavau, įrodo, jog žmonėms svarbu, ką rašau. Tačiau tai įpareigojimas. Bet geras“.
D.Puslys prisiminė, kad neseniai pats keliavo po Lietuvą ir kalbino anksčiau Tolerancijos apdovanojimus gavusius žmones, klausdamas, kas jiems yra tolerancija. „Man pačiam artimiausias brolio Arūno Peškaičio, ankstesnių metų Tolerancijos žmogaus nominanto, apibrėžimas: tolerancija – tai yra kelias link artimo meilės.
Krikščionybė įpareigoja mus mylėti kiekvieną savo artimą kaip save patį. Tačiau ne kiekvieną taip mylėti išeina, – juokiasi D.Puslys. – Tačiau, jei nemyli, tai bent jau toleruok, išklausyk, pabandyk suprasti.
Labai lengva tolerantišku būti žmonėms, kurie tau pritaria. Kai sulauki kritikos, norisi pasišiaušti – kyla vidinių pagundų.
Taigi, tolerancija man yra ir būdas nugalėti save. Negali būti, kad aš tolerantiškas dabar esu, o išėjęs į lauką – nebe. Tai – gyvenimo būdas, ne vienkartinis veiksmas“.
Neabejingumą jis akcentavo ir kalbėdamas apie dabartinius geopolitinius įvykius, pavyzdžiui, Ukrainos krizę. „Kaip ir minėjau, tokiu atveju mūsų tolerancija yra neabejingumas tam, kas vyksta. Kai tu pasakai, kad nieko negaliu padaryti, vadinasi, tu susitaikai su negerais dalykais, kurie vyksta“.
Anot jo, situacijai Ukrainoje neabejinga turėtų būti visa Europa, ne tik Baltijos šalys.
„Jei Europa nori išlikti, turi būti neabejinga. Tai turi būti vertybinė sąjunga, kurioje noro padėti neturėtų nustelbti jokie ekonominiai ar politiniai motyvai“, – kalbėjo 2014 metų Tolerancijos žmogumi paskelbtas publicistas.
Negali būti, kad aš tolerantiškas dabar esu, o išėjęs į lauką – nebe. Tai – gyvenimo būdas, ne vienkartinis veiksmas
Kalbėdamas apie tolerancijos lygį Lietuvoje, D.Puslys vengė apibendrinimų. „Nemėgstu „statistinių žmonių“.
Aš pats kartais pasąmoningai tą frazę panaudoju. Bet kas tai yra? Juk gyvena konkretūs žmonės – vieni tolerantiški, kiti ne.
Tad atsakysiu taip: nereikia skaičiuoti, kiek mūsų tolerantiški, o kiek ne. Reikia kalbėti apie toleranciją. Tą ir stengiuosi daryti“, – sakė 2014 metų Tolerancijos žmogumi paskelbtas žurnalistas.
