Būtent jis tapo tuo žmogumi, kurį iš Žagarės kilusių žydų palikuonys pasirinko padėjėju, ieškant tiltų tarp dabartinių jų namų ir tėviškės, iš kurios Antrasis pasaulinis karas ir holokaustas išvarė jų protėvius.
Pirmasis matomas darbas, kurio autorystę V.Balčiūnas primygtinai siūlo išdalinti aktyvioms Žagarės ir po pasaulį išsibarsčiusių šio krašto žydų išeivių bendruomenėms, miestelio Naryškino parke įamžintas čia išžudytų žydų atminimas. Nuo tada kasmet į šį Šiaurės Lietuvos miestelį atvažiuoja litvakai ir jų palikuonys.
Ypač daug jų apsilankė 2015 metų rugsėjį Žagarėje surengtose pirmosiose Žydų kultūros dienose. Jų metu miestelyje vyko parodos, plenerai, kino filmų peržiūros, koncertai. Visi šie renginiai siekė priminti tai, kas daugelį metų buvo užmiršta: tai, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Žagarėje gyveno daugybė žydų.
Tačiau po karo tai ilgiems metams liko „ištrinta“ miestelio istorijos dalis. Arba bent jau tema, apie kurią niekas garsiai nesikalba.
Iš Žagarės kilęs V.Balčiūnas sakė, jog ir pats daug metų gyveno nejausdamas vietos, kurioje užaugo daugiatautiškumo. Domėtis žydų paveldu Žagarėje pradėjo tik išvykęs iš gimtinės, studijų metais, kai perskaitė Australijoje gyvenančios litvakų kilmės rašytojos Rose Zwi knyga „Paskutinis pasivaikščiojimas Naryškino parke“.
Joje aprašyta šiame parke, kuriame jis daugybę kartų žaidė vaikystėje, įvykusi tragedija. Taip pat kaip ant delno pasirodė prieškarinis Žagarės veidas – miestelis buvo daugiakultūrinis, jame gyveno daug žydų rašytojų, verslininkų, mokslininkų ir menininkų, garsių tarptautiniu mastu.
„Tačiau įamžinti tai, o jei tiksliau – pastatyti Naryškino parke memorialinę lentą, pasiūliau ne aš. Su manimi susisiekė Žagarės žydų išeivių bendruomenės nariai. Aš, kaip geriausiai kalbantis angliškai, buvau pirmasis, su kuriuo jie pradėjo kontaktuoti.
Taip jau atsitiko, kad vėliau ėmiau glaudžiai bendrauti su žydais, kurie atvyko į Lietuvą ieškoti savo šaknų“, – kukliai savo nuopelnus įvertino V.Balčiūnas.
Šis bendravimas jį paskatino surinkti visus istorinius duomenimis apie Žagarės žydus. Kuo toliau domėjosi, tuo daugiau norėjosi visa tai viešinti.
„Tie atradimai mane skatino burti išeivių bendruomenę, kviesti į Žagarę. Kulminacija ir buvo 2015 metų Žydų kultūros dienos, kada į Žagarę suvažiavo žydų išeiviai iš daugybės pasaulio kraštų – Australijos, Kanados, Izraelio, JAV ir kitur.
Iki šiol nebuvo tinkamai pagerbti Žagarėje gyvenę ir čia išžudyti žydai. Kažkur parke yra kapai, kurių niekas nežinojo. Nežinojo ir to, kokia graži buvo Žagarė iki karo ir kokia baisi liko po jo. Aš siekiau, kad tai būtų žinoma, taip pat atkurti santykius ir daugiakultūrinį bendravimą tarp žagariečių ir žydų išeivių, – sakė V.Balčiūnas
Šie žmonės – vaikaičiai arba provaikaičiai žydų, kurie iš Žagarės spėjo pabėgti prieš Antrąjį pasaulinį karą, taip pat tų, kurie žuvo tuo metu – iš viso buvo sunaikinta 3 tūkst. žydų, gyvenusių Žagarėje“, – pasakojo V.Balčiūnas.
Lakoniškai apie savo įnašą organizuojant tokio masto renginį Žagarėje kalbantis pašnekovas prisipažino, net gerai nežinantis, kas pasiūlė jo kandidatūrą Tolerancijos žmogaus apdovanojimui. Ir neslėpė, jog toks įvertinimas, nors ir malonus, labai įpareigoja tęsti pradėtus darbus.
„Gal pradėsiu nuo to, kodėl aš tai darau ir įtraukiu vietinius žmones. Iki šiol buvo didžiulė neteisybė – šitokia didžiulė žydų bendruomenė buvo sunaikinta, o likę gyvi – priversti pabėgti iš Lietuvos.
Istoriniai duomenys rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karto lietuviai ir kitų kultūrų žmonės puikiai jautėsi daugiakultūrinėje aplinkoje – puikiai sugyveno Žagarėje. Tai mane ir skatino domėtis, atnaujinti ryšius ir skatinti bendrauti tą buvusių „žagariečių“ bendruomenę“, – sakė 2015 metų Tolerancijos žmogaus vardą pelnęs V.Balčiūnas.
Tolerancijos žmogaus apdovanojimą jis norėtų išdalinti dviems bendruomenėms, kurių pastangomis ir buvo sukurta tai, kad Žagarė dabar žinoma ne tik kaip vyšnių vyno festivalis.
„Apdovanojimas negali būti skirtas tik jam – tai Žagarės lietuvių ir Žagarės žydų išeivių bendruomenių įvertinimas ir paskatinimas toliau aktyviai bendrauti, puoselėti ateities ryšius“, – sakė V.Balčiūnas.
Jis įsitikinęs: Lietuva sveiksta – tolerancijos ribos plečiasi. „Sveikstame po sovietinės okupacijos ir jos padarinių. Labai daug vilčių dedu į jaunąją ateinančią kartą“, – žvelgdamas į prie jo besiglaustančią vienturtę dukrą sakė 2015 metų Tolerancijos žmogumi išrinktas žagarietis.
Linas Venclauskas: „Jo įvertinimas – žinutė, kad dideli darbai daromi ne tik didmiesčiuose“
Garbingą apdovanojimą V.Balčiūnas pelnė tam tikra prasme įveikęs ne ką mažiau nuveikusius nominantus, tarp kurių – pabėgėlius iš Sirijos priimti pasiryžusios Lietuvos liuteronų bendruomenės vyskupas Mindaugas Sabutis, taip pat „netolerantiškas netolerancijai“, kaip jį pristatė VšĮ Sugiharos fondas – „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius, žurnalistas Rimvydas Valatka.
Pasak fondo valdybos vicepirmininko Lino Venclausko, sprendimas 2015 metų Tolerancijos žmogumi išrinkti V.Balčiūnas priimtas atsižvelgus į šių dienų aktualijų dėl žydų ir Holokausto Lietuvoje kontekstą. Taip pat – tai aiški žinutė visiems, abejojantiems, kad periferijoje vykdomos pilietinės iniciatyvos pastebimos.
„Valdybos nariai neabejojo, kad V.Balčiūnas yra tas pavyzdį, kuriuo derėtų sekti mūsų visuomenei. Viena vertus, dėl dabartinės situacijos visuomenėje – kada susidaro įspūdis, jog svarbiausi įvykiai vyksta ir labiausiai matomi žmonės gyvena didžiuosiuose miestuose.
Tačiau tiesa tokia, kad kūrybingi, gebantys ginti savo poziciją, suburti bendruomenę žmonės yra visoje Lietuvoje. Didysis klausimas – kaip juos atpažinti ir matyti?
Skirtingos tautos, kalbos, tradicijos ir miestai susijungia Žagarėje ir tie ryšiai veda į naujus kūrybingus projektus, - V.Balčiūno darbą įvertino L.Venclauskas.
Šiame kontekste V.Balčiūnas pasirodė kaip tas žmogus, kuris būdamas žagariškis (tiesa, ten dabar nebegyvenantis, bet dažnai besilankantis) nenutraukė ryšių su savo tėviške ir aplinka.
Pirmieji žingsniai paties Valdo į šitą nominaciją buvo – Žagarės istorijos atradimas. Nuo tada jis nuosekliai dirbo, kad būtų įprasmintos holokausto aukų atminimas.
Tai – skausmingas procesas visai visuomenei. Bet labai reikalingas. Tačiau svarbiausia, kad V.Balčiūnas atrado naujas jungtis – žagariškio tapatybę padarė universalia. Jis kalba: „Taip, mes galime būti skirtingų religijų.
Galbūt namuose kalbame skirtingomis kalbomis, gyvename ne vienoje šalyje, kuriose – skirtingi papročiai, bet vis tiek esame sujungti Žagarės. Tai – mūsų tradicijos, vietos, kurios mums teikia pasididžiavimą, džiaugsmą ir pamokas“. Skambiai tariant, Žagarė, V.Balčiūno dėka, tapo globalaus pasaulio tašku“, – kalbėjo L.Venclauskas.
