Didžiosios nevyriausybinės organizacijos sako šiemet sulaukusios beprecedenčio savanoriauti norinčių žmonių antplūdžio. Ilgainiui maloniu galvos skausmu tapo paieškos, kur nukreipti visus norinčiuosius.
Per šiuos metus šalį ištikusios krizės kaip niekas kitas parodė, kad kilus pavojui žmonės yra pasirengę aukoti savo laiką ir jėgas tam, kad padėtų valstybei ir vieni kitiems.
„Jeigu jūs pasižiūrėtumėt į visas didžiąsias krizes istorijoje, lietuviai tikrai būdavo vieningi ir ypač, kai yra bėda, kai matome kažkokią grėsmę savo šaliai, mes tikrai mokame stoti mūru, petys petin ir tik dar kartą tai įrodėme“, – džiaugėsi Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos vadovė Kristina Meidė.
Galbūt ir skirtingos priežastys, bet jos visos prasideda nuo to, kad žmonės yra idealistai ir jie, kai mato bėdą valstybėje, kai reikia pagalbos institucijoms, jie ateina ir padeda
Jai pritarė ir Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Albertas Dapkus, kurio atmintyje iškyla Baltijos kelio ir Sausio įvykių vaizdai. Juose pagrindinė jėga ir buvo savanoriai – žmonės be paruošimo, tačiau pilni entuziazmo ir šviesių idealų.
„Galbūt ir skirtingos priežastys, bet jos visos prasideda nuo to, kad žmonės yra idealistai ir jie, kai mato bėdą valstybėje, kai reikia pagalbos institucijoms, jie ateina ir padeda. Čia būtent tai ir yra pagrindų pagrindas, kuris juos sukviečia, kai atsitinka kažkas tokio negero – ar tai būtų pandemija, ar pabėgėlių krizė“, – svarstė jis, kalbėdamas apie tai, kas į pirmąsias gretas pasiuntė šaulius iš įvairiausių visuomenės grupių.
„Man toks jausmas buvo, kad yra susivienijimas prieš didžiulį iššūkį. Didmiesčiuose lyg ir gyvename tuose savo narveliuose, savo burbuluose, bet jeigu ateina kažkokia didžiulė grėsmė, susivienija mūsų žmonės ir tas labai labai džiugina. Kas kuo galėjo, tas tuo padėjo, darė ir aukojo“, – pasakojo Maltiečių ordino generalinė sekretorė Dalia Kedavičienė.
Tiek jos vadovaujama organizacija, tiek Lietuvos Caritas sulaukė tokio savanoriauti norinčių žmonių kiekio, kad didesne problema tapo tai, kaip jiems suteikti tiek veiklos, kad visiems jos užtektų.
„Tu girdi, kad tavo kaimynas ar kažkas šalia paaukojo arba išėjo į savanorystę kelioms valandoms, negi negaliu ir aš. Čia kaip kamuolys ritasi per žmonių rankas ir vis daugiau ir daugiau jį paliečia, daugiau įsitraukia“, – pasakojo Carito draugijos generalinė sekretorė Deimantė Buikeikaitė.
Nevyriausybinėse organizacijose ir pilietinėse iniciatyvose aktyviai dalyvaujančių žmonių skaičius per šiuos metus padidėjo tūkstančiais, o bendras jų nuveiktas darbas galėtų būti skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių valandų.
Pirmosios ryškios savanorystės kregždės pasirodė prieš kiek daugiau nei metus – pernai rudens pabaigoje, kai su augančia pandemijos banga susidūrusios ligoninės pradėjo braškėti per siūles. Pacientų skaičiui augant, augo ir užsikrėtusių ar izoliacijoje esančių medikų bei kitų darbuotojų gretos, gydymo įstaigos skambino pavojaus varpais ir į juos atsakė savanoriai.
„Tuo metu reikėjo surinkti tų žmonių labai greitai ir mes, garsiai kreipęsi ir pakvietę, per tris dienas surinkome apie 1,4 tūkst. būsimų savanorių“, – tas dienas prisiminė K.Meidė.
Didžioji dalis savanoriauti pasiryžusių žmonių tąkart atsiliepė didžiuosiuose miestuose, tačiau netrūko jų ir mažesniuose miesteliuose.
„Negalime sakyti, kad aktyvinant, kviečiant žmones tuo sudėtingu laikotarpiu ateiti padėti (...) neatsiliepia žmonės iš mažesnių miestelių ir regionų. Tikrai atsiliepia. Tik susidūrėm su bėda, kur žmones nukreipti savanoriauti“, – pasakojo D.Bukeikaitė.
Lietuvos Carito vadovė prisiminė ir atvejus, kai savo laiką ir jėgas aukoti pasiryžę žmonės kasdien važiuodavo po keliasdešimt kilometrų iš Klaipėdos regiono miestelio į uostamiestį tam, kad galėtų pagelbėti ligoninėje.
Situacijai prastėjant visoje šalyje nevyriausybinėms organizacijoms savo veiklą dar labiau suaktyvino ir prisiėmė daugiau atsakomybės bei pasiskirstė Lietuvą regionais, už kuriuos buvo atsakingos.
„Turbūt pirmą kartą ir mūsų istorijoje atsitiko labai gražus bendradarbiavimas – kai reikėjo šitiek rankų ligoninėse ir globos namuose, susitelkėm su kitom nevyriausybinėm organizacijom ir sujungėm tas pajėgas, išsidalinom, kas kuriuose miestuose yra stiprūs, kas kuriuos gali pasiimti“, – sakė K.Meidė.
Į ligonines atėjus savanoriams, mokytis teko ne tik jiems, bet ir medikams bei ligoninių vadovams. Iš pradžių galvota, kad nekvalifikuoti žmonės galės suteikti tik gana menką pagalbą ypač specifinių žinių reikalaujančioje aplinkoje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad itin motyvuoti žmonės gali nuo medikų pečių nuimti labai ženklią naštos dalį.
D.Bukeikaitės manymu, ši situacija parodė naujas galimybes institucijoms ir įstaigoms, atvėrė joms papildomus savanorių resursus, kuriuos tereikėjo prisijaukinti. Iki tol minčių pasikviesti žmones „iš gatvės“ padėti reanimacijoje nebuvo daug.
„Kada buvo sunki situacija, teko prisiimti tam tikras rizikas ligoninėms, bet tos rizikos buvo labai minimalios, labiau tai, kad gali nesuvaldyti savanorių srauto, nepaskirstyti savanoriams darbų (...), nes žmonių, kurie norėjo stoti ir eiti savo miesto miestelio ligoninėje ir padėti, tikrai buvo daug daugiau negu buvo pasiruošta jų priimti“, – sakė ji.
Daug metų veikiančios nevyriausybinės organizacijos galėjo pamokyti savanorių vadybos, jų priežiūros ir įveiklinimo, o darbų spektras tik plėtėsi, nes noro juos daryti savanoriams netrūko.
„Tai yra žmogus, kuris aukoja savo laiką, o tai reiškia, kad jis tikrai yra labai motyvuotas, kad jis padaro daug daugiau, negu iš jo tikiesi“, – aiškino K.Meidė.
Žmonės, kad ir specialiai neruošti tam, neturi pilnos kvalifikacijos, kaip gydytojas, pasienietis ar policininkas, bet jie turi aukštą motyvaciją ir jie nori padėti
Šaulių sąjungos nariai pirmąjį 2021-ųjų ketvirtį ligoninėse atliko daugiau nei pusantro tūkstančio budėjimų, dar daugiau nei pustrečio tūkstančio kartų jie tuo pat metu padėjo policijos pareigūnams. Iš viso į pagalbą šalies institucijoms atėjo daugiau nei 1,2 tūkst. šaulių.
„Iš tų institucijų, kurioms mes padedame – tiek policijos, tiek VSAT pareigūnų, tiek ligoninių – kur budėjo šauliai, kuo geriausi atsiliepimai, nes žmonės, kad ir specialiai neruošti tam, neturi pilnos kvalifikacijos, kaip gydytojas, pasienietis ar policininkas, bet jie turi aukštą motyvaciją ir jie nori padėti“, – tvirtino A.Dapkus.
Tuo pat metu, kai pagalbos reikėjo ligoninėse, situacija prastėjo ir globos namuose, tad savanorystės poreikis tik augo, tačiau organizacijos buvo pajėgios jį patenkinti, nes norinčiųjų buvo daugiau nei reikėjo.
Raudonasis kryžius pernai gruodį turėjo apie 500 savanorių, praėjus vieneriems metams, jų yra beveik aštuonis kartus daugiau – kiek mažiau nei keturi tūkstančiai.
Kitos didžiosios organizacijos taip pat sulaukė po kelis šimtus papildomų rankų porų ir šie žmonės dažnai toliau tęsė aktyvią veiklą, nors iš pradžių ketino prisijungti tik mėnesiui ar net trumpiau.
Didelė dalis į ligonines ar globos namus savanoriauti atėjusių žmonių tą veiklą tęsė ir toliau – dirbo vakcinacijos centruose, prisijungė prie pagalbos teikimo migrantams.
„Apie 450 atsiliepė, iš jų mums 250 pavyko integruoti į tą savanorišką veiklą ir kai kurie iš jų savanoriauja iki šiol. Pradėjo šių metų vasarį arba kovą, susitarėm bent mėnesiui, o savanoriauja iki dabar“, – džiaugėsi D.Bukeikaitė.
Šalia didžiųjų nevyriausybinių organizacijų atsirado ir mažesnių pilietinių iniciatyvų, tokių kaip „Stiprūs kartu“, kuri skelbiasi įgyvendinusi beveik aštuonis tūkstančius pagalbos prašymų ir daugiau nei keturis tūkstančius kartų iškvietusi savanorius.
„Labai džiugu matyti, kad ta pandemija suklibino mumyse sugebėjimą pastebėti šalia esantį ir pamatyti, ko jam reikia“, – sakė Maltiečių ordino vadovė.
Pandemija sustabdė truputį mus tame lėkime, apsidairėme aplinkui ir supratome, kad reikia mums vieniems kitų, kad žmogui reikia žmogaus
„Įprastai visi lekiame, savais darbais užsiėmę, lyg matome vieni kitus aplinkui, bet galbūt ir labas pasakyti laiko pritrūkstam. Pandemija sustabdė truputį mus tame lėkime, apsidairėme aplinkui ir supratome, kad reikia mums vieniems kitų, kad žmogui reikia žmogaus ir tada tuoj pat pasigedom, kad laiptinėje kaimynės nebematome, gal reikia pabelsti į duris paklausti, kaip ji laikosi“, – pritarė ir D.Bukeikaitė.
Nesnaudė ir verslo organizacijos. Lietuvos Carito vadovės teigimu, be jų nebūtų buvę įmanoma padengti išaugusių išlaidų teikiant pagalbą. Šalyje įsigaliojus karantinui, senoliams tiekiamą maistą teko vežioti į namus, reikėjo vienkartinių indų, apsaugos priemonių.
„Ar lėšomis prisidėdavo, ar pasiūlydami kurjerių paslaugas, ar vairuotojai galėdavo vežioti. Atsirado įmonė, kuri kas mėnesį įsipareigojo tam tikrą pinigų sumą, čia kalba eina apie kelis tūkstančius, skirti išlaidoms, kurios yra nenumatytos“, – pasakojo ji.
Į Caritą kreipėsi ir įmonė, kuri pati pasiūlė vienkartinę 15 tūkst. eurų paramą. Tokių proaktyvių skambučių sako sulaukusios visos nevyriausybinės organizacijos.
Nors tikslius paramos skaičius organizacijos galės pateikti tik kitąmet, tačiau augimą sako pastebėjusios visos.
„Aukojime labai matėsi, praėjusiais metais tiesiog visi visiems aukojo. Mes aukojimą stebime daugiausia kalėdiniu laikotarpiu, didžioji dalis aukojimų per metus laiko yra suaukojama lapkritį-gruodį, o pernai ir šiemet, žiūrėkite, kiek žmonės aukojo“, – tvirtino Maltiečių ordino generalinė sekretorė D.Kedavičienė.
Situacijai ligoninėse ir globos įstaigose šiek tiek aprimus, o vakcinacijai įsivažiavus, į Lietuvą atėjo dar viena krizė, kurios niekas nesitikėjo – migrantų iš Baltarusijos antplūdis.
Nevyriausybinės organizacijos ir šįkart atėjo institucijoms į pagalbą bei padėjo pasirūpinti keliais tūkstančiais prieglobsčio prašytojų, kol valstybė sugebės sustyguoti savo procesus.
K.Meidės nuomone, tokia situacija yra normali, nes valstybė negali būti pasiruošusi kiekvienai įmanomai krizei, laikyti jos laukiančių žmonių ir daiktų.
„Tokios rankos, kaip mūsų savanorių, jos kažkurį laiką, kol tie procesai susidėlioja ir valstybė jau geba pati atliepti, gali būti labai reikalingos ir labai padėti“, – sakė ji.
Šaulių sąjunga ir šįkart stojo į pirmąsias gretas – ne tik teikė pagalbą migrantams, padėjo stovyklose, tačiau prisijungė ir prie sienos apsaugos, budėjo kartu su pasieniečiais ir kariais. Nuo birželio iki rugsėjo pasienyje tarnybą atliko beveik 900 šaulių, kurie budėjo 12 valandų pamainas.
Spalio pabaigoje šie budėjimai buvo atnaujinti ir iki gruodžio vidurio pasieniečiams talkinti spėjo dar beveik trys šimtai šaulių, pasienyje praleidusių pusę paros.
„Dauguma eina į pasienį pabudėti, patruliuoti kartu su pasieniečiais, o kiti labiau nori kitokios veiklos – eiti pas migrantus, kurie stovyklose uždaryti, padėti, kad ir arbatos užkaisti, košės išvirti“, – pasakojo pulkininkas A.Dapkus.
Lietuvoje netikėtai atsiradus tūkstančiams migrantų, jiems reikėjo daiktų – rūbų, higienos priemonių. Lietuvos Carito vadovė pasakoja, kad paskelbus prašymą paaukoti rūbų, „per kelias dienas jų prinešė tiek“, kad iki šiol nepavyksta visų išdalinti.
Jos akimis, pasikeitė ir tai, kaip žmonės aukoja – jei iki tol atiduodavo tai, ko patys nenešioja, dabar sulaukiama būtent to, ko prašo organizacijos, ir to, ką žmonės naudoja ir patys.
-
Raudonojo Kryžiaus savanorės Audra ir Brigita: „Pabėgėlių vaikai prašė neišvažiuoti“
-
Pabėgėlių stovyklose savanoriaujanti Aistė: „Žmogiškumas visada nugali baimę“
-
Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė: socialinio tvarumo išraiška – savanorystė. Kuo ji naudinga verslui?
-
SADM: į savanorišką veiklą per karantiną įsitraukė daugiau nei 11 tūkst. žmonių
Vienu svarbiausiu pokyčių per šiuos metus nevyriausybinės organizacijos laiko pasikeitusį valstybės institucijų požiūrį į savanorius, kaip papildomą resursą, kurį irgi galima pasitelkti iškilus poreikiui.
„Tam tikrą evoliuciją tikrai reikėjo išgyventi. Aš atsimenu mūsų pirmuosius susitikimus, kai mes pasakodavome, kuo galime padėti, tas požiūris tikrai buvo šiek tiek atsargesnis“, – pasakoja K.Meidė.
Jos nuomone, pačios organizacijos per šiuos metus išmoko dirbti bendradarbiaudamos tiek tarpusavyje, tiek su valstybe.
„Tikrai išėjome bendradarbiaujantys labiau, girdintys vieni kitus ir išmokę kartu dirbti, aš sakyčiau, kad tai yra labai didelė pažanga ir neabejoju, kad to nebūtų atsitikę, jei ne tie sunkumai, kurie užklupo netikėtai“, – tvirtino Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos vadovė.
„Aš čia tikrai lenkiu galvą prieš premjerę, be jokios politikos, bet kaip prieš žmogų. Iš tikrųjų ji suvienijo nevyriausybininkus praėjusį gruodį, mes susitikinėdavom kiekvieną šeštadienį (...), tiesiog kalbėdavomės apie tas pandemijos pasekmes ir ten gimė labai daug gerų dalykų“, – prisiminė ir Maltiečių ordino generalinė sekretorė.
Anot jos, valstybė per krizę visiškai pakeitė savo požiūrį ir dabar savanorius mato kaip stiprų partnerį, į kurį galima atsiremti ir pasitikėti.
Šį pokytį, kaip vieną svarbiausių, įvardino ir A.Dapkus. Nors Šaulių sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis prieš šimtmetį įsivaizdavo, kad organizacija daugiausiai padės kariuomenei, tačiau dabar aiškėja, kad pilietiškų jos narių pagalbos reikia ir kitoms institucijoms.
„Ir mes matome, ir Vyriausybė mato, kad Šaulių sąjunga yra kaip įrankis ne vien tik padėti kariuomenei, kas buvo senais laikais sukurta, bet ir kitoms civilinėms struktūroms, valstybinėms institucijoms. Kai reikia, kai trūksta rezervo“, – kalbėjo pulkininkas.
Savanorystė Lietuvoje tikrai yra, gyvuoja ir krizės priverčia mūsų visuomenę susitelkti.
Visų nevyriausybinių organizacijų manymu, į artėjančius 2022-uosius išeiname stipresni, išmokę naujų dalykų, atradę anksčiau nerastą vienybę ir pasitikėjimą.
„Savanorystė Lietuvoje tikrai yra, gyvuoja ir krizės priverčia mūsų visuomenę susitelkti. Nepasakysiu, kad tai naujas dalykas, bet labai maloniai nustebina ir nuteikia optimistiškai, kad kai reikės, atsiras žmonių, kovotojų, kurie ir pačiam blogiausiam scenarijui atsitikus ateis ir kovos“, – pabrėžė A.Dapkus.
„Tos krizinės patirtys, jos gi nesibaigia su krizės pabaiga – tie kas išėjo į savanorystę, kas paaukojo pirmą kartą, manau, kad tai tęs ir toliau. Šitie metai buvo tas lūžio taškas, kada pajudėjo viskas“, – viltingai kalbėjo ir Lietuvos Maltiečių ordino generalinė sekretorė D.Bukeikaitė.
