Vienas Lietuvos nepriklausomybės šauklių, architektas, verslininkas Algirdas Kaušpėdas laikosi nuomonės, kad lietuviams trukdo pernelyg aštri savikritika ir pasitikėjimo stoka. Pasak jo, Lietuvai norint žengti pirmyn, svarbiausia yra atsisakyti okupantų primestos saviniekos.
„Kaip save matome, tokie ir esame. Ko gero, čia yra pati esmė. Įsivaizdavimas labai daug reiškia. Per 23 laisvės metus mes labai daug padarėme dėl išorinės laisvės, bet labai mažai – dėl vidinės. Dabar pats laikas to imtis, nes mentaliteto kaita gali užtrukti ir šimtmetį“, – teigia A.Kaušpėdas.
Dviejų greičių Lietuva
Tai, kad lietuviai ne itin pasitiki savo asmenine įtaka šalies gerovei, demonstruoja sociologiniai tyrimai. Štai naujausias Pilietinės galios indeksas, kuris bene kokybiškiausiai atspindi Lietuvos visuomenės būtį, rodo, kad Lietuvos visuomenės pilietinė galia per pastaruosius dvejus metus nustojo augusi.
2012 m. atliktas tyrimas parodė, kad pilietinės galios indekso vidutinė reikšmė – 35 punktai iš 100 galimų. 2010 metais ši reikšmė buvo 35,5 punkto.
 |
| Tadas Langaitis |
Visuomenės gerovės veikloje („Darom“, „Pagalba daiktais“, „Baltosios pirštinės“ ir kt.) nuo 2008 m. aktyviai dalyvaujantis, o anksčiau dirbęs bankuose ir pats kūręs verslo įmones 35 m. Tadas Langaitis teigia, kad Lietuvos piliečių sugebėjimai gyventi laisvoje demokratinėje šalyje labai skirtingi.
Dauguma įgijusių aukštąjį išsilavinimą jaunų ir miestuose įsikūrusių (iki 35 m.) Lietuvos gyventojų laisvoje šalyje gyventi moka, tačiau vis dar nėra prisiėmę asmeninės atsakomybės rūpintis bendra šalies ateitimi, nes netiki galį kažką svarbaus padaryti jau dabar. „Tai nėra ilgalaikis netikėjimas savo pilietine galia, bet mąstymas „dar ne dabar“. Jiems ne dzin, bet kol kas atrodo, kad dar yra svarbesnių dalykų“, – sako visuomenininkas.
Tuo tarpu vyresnioji karta bei mažesnių miestelių gyventojai, pasak T.Langaičio, savo įtaką valstybės gerovei vertina kur kas skeptiškiau. Galima teigti, kad miestelių gyventojai pasinaudoti laisvės suteikiamomis galimybės kol kas išmoko tik nusipirkdami bilietus į londonus, bet ne bandydami gerovę susikurti savo kieme.
Daug kas kalba apie dviejų greičių ES, dviejų greičių Kiniją, o aš noriu pasakyti, kad realiai egzistuoja ir dviejų greičių Lietuva, – sako T.Langaitis.
„Mes gyvename dviejose Lietuvose ir ta didėjanti atskirtis yra skaudžiausia. Todėl daugelyje sričių ta pirmoji Lietuva – didmiesčių bendruomenės, visuomenės elitas ir jaunimas – turėtų investuoti į antrąją Lietuvą, o jei to nedarys, tai antroji Lietuva smukdys visą valstybę žemyn. Daug kas kalba apie dviejų greičių ES, dviejų greičių Kiniją, o aš noriu pasakyti, kad realiai egzistuoja ir dviejų greičių Lietuva. Dėl tų skirtingų greičių atskirtis tarp didmiesčių ir kaimų didėja ir didės, jei nieko nedarysime“, – įsitikinęs T.Langaitis.
Su juo sutinka ir vienas iš nepriklausomybės šauklių A.Kaušpėdas. Pasak jo, gyventi laisvėje Lietuvos gyventojai išmoko labai skirtingai: vieni jų puikiai išnaudojo visas galimybes, kiti pritaikė jas nusikaltimams vykdyti, o treti – taip ir liko laukti, kol valdžia atneš ir paduos gerovę, todėl jiems reikia šiek tiek padėti.
Niurzgėti negalima, veikti
Siekiant lavinti, šviesti ir skatinti būti aktyvesne „antrąją Lietuvą“, kuri menkiau įgudo gyventi laisvoje šalyje per 23 metus, pasak T.Langaičio, verčiausia remtis sėkmingais visuomeniniais, socialiniais projektais ir leisti žmonėms per tokią veiklą patiems pajusti realią savo įtaką aplinkai, o kartu ir valstybės gerovei.
T.Langaičio teigimu, kartais tam, kad miestelio gyvenimas iš esmės pasikeistų pakanka vieno žmogaus, vieno netikėto lyderio, pavyzdžiui, moksleivės, kuri eidama į mokyklą ir grįždama iš jos neapsikentus nusprendė rinkti gausias šiukšles bei nepasidavė pirminei pašaipiai kaimynų reakcijai.
„Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali turėti įtaką visai valstybei. Aš tikiu, kad tai įmanoma. Žmonių, kurie taip pat tikėjo, kad tik patys gali viską pakeisti į gerą, mes turime ir turėjome daug. Prisiminkime, kad 50 tūkst. jaunuolių išėjo į mišką partizanauti prieš mažiau nei 70 metų dėl to šanso turėti savo nepriklausomą valstybę. O mes turėdami tą galimybę gyventi laisvoje šalyje teisingai mąstome, kad šiandien tankai neatvažiuos ir į mišką ginti Tėvynės eiti nereikės, tačiau pamirštame, kad taip yra visų pirma dėl to, kad geopolitika šiandien yra kitokia ir kad mums reikia gintis nuo kitokių išorės ir vidaus grėsmių mūsų nepriklausomybei“, – pažymi T.Langaitis.
 |
| „Utenos alaus“ nuotr./Audrius Bružas |
Aktorius Audrius Bružas priduria, kad tuo aktyviu, keičiančiu žmogumi yra kiekvienas Lietuvos pilietis, suvokęs, kad ne jam kažkas kažką turi duoti, o pats turi dirbti ir siekti.
„Pažįstu daug tokių sąmoningų, veržlių, darbščių, talentingų žmonių ir lygiai tiek pat pažįstu bumbeklių. Natūralu, kad tų, kurie kuria, visada bus mažuma. Aktyvių žmonių ir kitose šalyse nėra daug, tačiau būtų gerai, kad Lietuvoje tie, kurie patys nieko nedaro, nesiekia, bent nemenkintų kitų – nevirstų puvėkais, kurie užsiima tik panieka“, – teigia jis.
Pats aktorius įsitikinęs, kad gyvenimu Lietuvoje besiskundžiantiems vertėtų dažniau pasižiūrėti į save iš šalies. Jo galva, net ir Europos kontekste, gyvename labai neblogai.
„Gal tiems, kurie vos suduria galą su galu, kad susimokėtų už šildymą, mano pasisakymas graudžiai juokingas, tačiau ir jiems sakau: svarbiausia yra galimybė rinktis ir laisvė tai daryti. Šitai mes turime“, – kalbėjo aktorius.
Verslininko A.Kaušpėdo teigimu, Lietuvos visuomenei trūksta dvasingumo ir suvokimo, kad visi esame didelė šeima, kad kartu kuriame visos valstybės gerovę.
Pinigai – laimėje?
Tyrimais įrodyta, kad tose šalyse, kuriose daugiau žmonių dalyvauja bet kurioje visuomeninėje veikloje – priklauso sporto klubams, kultūros kolektyvams, siuvimo būreliams, užsiima labdara, savanoriauja dalinant maistą skurstantiems – vyrauja aukštesnė net tik socialinė bet ir ekonominė gerovė, ten žmonės ne tik patys jaučiasi laimingesni, bet ir yra turtingesni. Bene įžymiausias – šiaurės Italijos ir pietų Italijos kontrastų pavyzdys.
„Daugelį metų italai bandė atrasti priežastis, kodėl atskirtis tarp skurdžios pietų Italijos ir turtingos šiaurės Italijos nemažėja. Neseniai sociologiniai tyrimai parodė, jog esminis skirtumas tarp šių dviejų regionų – žmonių tarpusavio asociatyvių ryšių kiekis. Šiaurės Italijoje daugelis žmonių priklauso klubams, būreliams, bendruomenėms, aktyviai dalyvauja jų veikloje. Priešinga situacija pietų Italijoje, kur socialinis gyvenimas dažnai ribojasi šeima ir gimine. Kuriuo keliu nueis Lietuva?“ – klausia T.Langaitis.
Visuomenininkas pripažįsta, kad šiandieninė žmonių ekonominė gerovė taip pat lemia jų sugebėjimą laimingai gyventi laisvoje šalyje. Kasdien priverstas mąstyti, kaip išgyventi, žmogus vargu, ar gali jaustis laimingas.
Išlaikytinių visuomenė – tai skaudus terminas ir gal ne visai teisinga ir sumanu jį naudoti, bet kaip faktas – jis teisingas.
Tačiau čia pat jis pastebi, kad tokių, kurie realiai vos suduria galą su galu, Lietuvoje nėra tiek daug, kiek skelbiama oficialiojoje statistikoje. Didelė dalis besiskundžiančių prastu gyvenimu iš tiesų užsidirba nelegaliai arba gaudami pašalpas gyvena lengviau nei dirbantys nekvalifikuotą darbą, o kartu ir griauna valstybės gerovę.
„Išlaikytinių visuomenė – tai skaudus terminas ir gal ne visai teisinga ir sumanu jį naudoti, bet kaip faktas – jis teisingas. Tai faktas, kad mūsų visuomenėje yra labai daug žmonių, kurie yra pripratę ne dirbti, o gauti pašalpas. Kita vertus, jei yra taip, kad dviejų suaugusiųjų šeimai su dviem vaikais kaime yra ekonomiškiau gauti visokias pašalpas ir oficialiai nedirbti, negu, kad oficialiai dirbti ir gauti du atlyginimus, tai mes negalime tikėtis, kad tie žmonės dirbs. Tai yra natūralus žmonių finansinis raštingumas. Būdami tokioje neteisingoje mokesčių ir pašalpų sistemoje, galime tik saviironiškai pasidžiaugti, kad žmonės moka puikiai skaičiuoti“, – kalbėjo pašnekovas.
Tuo tarpu tai visuomenės daliai, kuri ekonomiškai gyvena pakankamai stabiliai, o tokių, T.Langaičio skaičiavimu, yra apie pusė Lietuvos, kur kas labiau nei finansai skauda teisingumo ar socialinio teisingumo trūkumo pojūtis, korupcijos mastai, savo pilietinės galios menkumas.
Investuoti niekas nenori
Visuomenininkas pažymi, kad visuomenės mentalitetas kistų daug greičiau, jei į visuomenės pažangą sėkmingai skatinančius visuomeninius, socialinius projektus būtų pragmatiškai investuojama. Tiesa, valstybė ir verslas kol kas nemato reikalo investuoti į socialinius projektus, skirtus kovai su korupcija, nes nemato greito efekto, o toliau į ateitį dar neskaičiuoja.
„Aš tikiu, kad daugumai verslininkų ir daugumai politikų tai būtų labai naudinga ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau dabar, šnekant su verslu, kuris veikia skaidriai ir pats kenčia nuo korumpuotos konkurencijos, jų atsakymas dažnai būna toks: mes konkurencinėje kovoje šiuo metu, palyginus su korumpuotaisiais, ir taip turime papildomų kaštų, nes anie nemoka mokesčių, užsiima kontrabanda ir pan., o jei dar patirsime kaštus investuodami į visuomeninius projektus, tai galutinai pralošime konkurencinėje kovoje. Retas verslininkas Lietuvoje jau sugeba skaičiuoti pakankamai toli į ateitį, kad pamatytų didelę potencialią tokių investicijų grąžą“, – dalijasi patirtimi visuomenininkas.
 |
| Algirdas Kaušpėdas |
Verslininkas A.Kaušpėdas sutinka, kad ne visos įmonės gali sau leisti verslą plėtoti socialiai atsakingai, nes tai išties didina įmonių sąnaudas. Čia pat jis priduria, kad didelė dalis didesnių įmonių jau įgudo verslą vykdyti skaidriai.
„Daugiau sunkumų yra smulkaus verslo lygmenyje ir vargu ar jis be valstybės lengvatų sugebėtų dar rasti lėšų investuodamas į didesnį skaidrumą, geresnes darbuotojų socialines garantijas, o tuo labiau į socialinius projektus“, – pažymi A.Kaušpėdas.
Netoleriagiškas politikų mąstymas taip pat daro didžiulę žalą. Nuo 1992-1994 metų valdžia nuolat palaipsniui buvo centralizuojama, todėl dabar neturime realios savivaldos. Vietos valdžia sudaroma susitarimų tarp politinių partijų pagrindu, kartais daugiausia vietos gyventojų balsų gavusi politinė partija lieka opozicijoje. Savivaldybių tarybų nariai, jų paskirti, o ne žmonių rinkti, seniūnai sovietiniu papratimu jaučiasi lyg karaliukai, pas kuriuos žmonės ne oriai eina gauti valstybės teikiamų jiems paslaugų, bet nusižemina ir pataikaudami prašo „pagalbos“.
„Yra buvę tokių atvejų, kai bendruomenė nutaria vienaip susitvarkyti viešą parką aplink kurį gyvena, tačiau staiga kažkas atvažiuoja ir vietoje norimo miškelio iškasa prūdą, nes esą savivaldybės taryba taip nusprendė, savivaldybės konkursą laimėjo nežinoma ne vietos įmonė ir dabar „tvarkingai pagal visus įstatymus“ ir jų pačių (mokesčių mokėtojų) pinigus iškas jums prūdą. Apima bejėgiškumas, žmonės praranda tikėjimą, kad patys gali ką nors nulemti“, – pavyzdį pateikė T.Langaitis.
Todėl, anot jo, žmones reikia mokyti, kodėl verta atsakingai balsuoti rinkimuose ir kokius įgaliojimus turi išrinkta valdžia.
Neverta bandyti kaltę versti politikams. Tai mes patys tuos politikus „pagaminame“ už juos pasirašydami, už juos balsuodami.
„Jei žmonės atiduoda balsą už nepagrįstą pažadą, tai jie save veda į kelią, kuriame bus dar daugiau nepagrįstų pažadų ir nusivylimų. Mes galime piktintis korumpuotais politikais, nusikaltėliais, teisėsauga, galime pasitikėti teismais, ar jais nepasitikėti, bet iš esmės, kol mes atsakingai nespręsime, kam mes atiduodame balsą rinkdami savo atstovus, tol neturėtume skųstis tuo, ką turime. Turime tai, ko nusipelnėme. Aš nesakyčiau, kad dėl prastos valdžios mes neišmokome gyventi laisvoje demokratinėje valstybėje ir ją patys valdyti. Neverta bandyti kaltę versti politikams. Tai mes patys tuos politikus „pagaminame“ už juos pasirašydami, už juos balsuodami. Jie yra mūsų produktas, mūsų pačių atspindys“, – pabrėžia T.Langaitis.
Nepasiduoti švytuoklei
Politikams visuomenininkas rekomenduoja atsisakyti darbų planavimo nuo rinkimų iki rinkimų, nes norint pasiekti gerų rezultatų valstybės gyvenime, reikia užsibrėžti tikslus bent dešimtmečiui ir tada analizuoti, kaip juos pasiekti.
„Mokslininkai ir visuomenininkai dirbdami darbo grupėse prie valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030”, mokslo pažangos strategijos „Mokslas 2030” priėjo prie tų pačių išvadų, kad labiausiai reikia ugdyti visuomenės atvirumą, atsakingumą ir kūrybiškumą“, – pažymi T.Langaitis.
Savo ruožtu A.Kaušpėdas visus ragina nepamiršti, kad, nors per 23 laisvės metus pasiekėme labai daug, dar nemažai darbų liko nepadarytų.
„Ypač didelė sumaištis yra energetikoje ir galbūt tik dabar paaiškėjo, kokio lygio tai problema. Tas Vyriausybių nesugebėjimas susitarti ir perimti vienai iš kitos strategijos ir nuoseklaus darbų vykdymo sukelia mums – tiems, kurie čia gyvename ir mokame mokesčius, – nerimą“, – pažymi jis.
