Ant kalnelio stovi sukrypusi troba. Iš šleivai sukaltos būdos snukį iškiša šuo. Vėjas siūbuoja sūpuokles ir ant virvės pakabintus batukus. Aplink mėtosi žaislai ir aplūžę baldeliai. Liūdna, bet nesupainiojau adreso – šiame varganame namuke gyvena jauna daugiavaikė šeima.
24-erių ir jau turi penkis pametinukus – tai nustebina kiekvieną, išgirdusį apie vilnietę Aną Jelenevičienę. Dar labiau stebina, kad moteris negeria, o vaikai – to paties tėvo. Šią jauną moterį galbūt matėte per televizijose transliuojamą anonsą „Padėk mano skurstančiai mamai“.
Ana ir jos dvejais metais vyresnis vyras Pavelas gyvena sostinės Užupio rajone. Nors vieta – prestižinė, prestižu nekvepia. Septynių asmenų šeima įsikūrusi Pavelo vaikystės namuose. Ankštame dviejų kambarių name jie gyvena kartu su Pavelo tėvais. Vienas kambarys – keturiems suaugusiesiems, kitas – penkiems vaikams.
 |
| Daugiavaikė šeima |
Vienturčiai – egoistai
Šiais laikais emancipuotos moterys neskuba gimdyti. Tačiau Ana jokių karjeros siekių neturėjo.
„Pati užaugau šešių asmenų šeimoje. Esu pati jauniausia iš keturių vaikų. Nemėgstu vaikščioti po klubus, diskotekas. Todėl baigiau dešimt klasių ir nusprendžiau kurti šeimą“, – pasakoja liekna, simpatiškų veido bruožų moteris.
Ana teigia visada norėjusi daug vaikų. Jos vyras, augęs kartu su broliu, taip pat norėjo turėti ne vieną vaiką: „Augti daugiavaikėje šeimoje nebuvo sunku. Turiu daug pažįstamų, kurie yra vienturčiai. Jie egoistai, pripratę, kad viskas būtų tik jiems. Nenoriu, kad mano vaikai tokie būtų. Jie žino, kad reikia dalintis, bendrauti.“
Neplanuotas – tik penktas vaikas
Ana savo būsimą vyrą Pavelą sutiko „Caritas“ – katalikų labdaros organizacijoje, padedančioje patekusiems į bėdą ar vargingai gyvenantiems žmonėms. Abu ten lankydavosi nuo vaikystės. Pradėjo bendrauti, galiausiai apsigyveno Pavelo tėvų namuose.
„Taip ir gyvename iki šiol, – šypteli moteris. – Jau dešimt metų kartu. O susituokę – penkerius.“
Moteris pasakoja, kad tik paskutinis – penktasis – jos vaikas buvo neplanuotas. Mažajam Nikitai dabar – du mėnesiai. Kai lankėmės pas Jelenevičius, mažylis miegojo, tad nufotografuoti nebuvo kaip.
Be Nikitos, šeimoje dar auga Andrejus ir trys mergaitės – Gabriela, Viktorija ir Diana.
Penkiametis Andrejus, kaip vyriausias iš brolių ir seserų, yra savarankiškiausias ir sunkiausiai prisitaiko prie to, kad tenka augti daugiavaikėje šeimoje. Bet mažuosius jis labai myli – broliuką ant rankų palaiko, iš buteliuko pamaitina. O štai su vyresnėmis seserimis pasipyksta.
Gabrielai – metai ir trys mėnesiai. Ant mamos rankų ji „prakabėjo“ beveik viso pokalbio metu. Net kai sauskelnės kiaurai peršlapo, mergaitė vis tiek norėjo būti su mama, ne su seneliais. Gabriela rami, meili ir gražiai šypsosi. „Ji – mūsų aktorė. Labai mėgsta vaidinti“, – juokiasi Ana.
Ketverių Diana – energinga, laksto po kiemą kaip pašėlusi ir vaiko vyriausią brolį. O trejų Viktorija – rami, drovi, smalsiai tyrinėja aplinką. Pakalbinta neatsako – tik šypsosi.
Gabrielai panorus pasisupti vaikiškose sūpuoklėse, vyresnieji ją įkelia, sukiša kojas į specialias kilpeles ir įsiūbuoja. Mama vaikus sudrausmina. Bet matyti, kad Gabrielai taip smarkiai suptis patinka – veidą nušviečia šypsena.
 |
| Pavelas, Diana ir Viktorija |
Gyvena iš vyro algos ir pašalpos
Prižiūrėti vaikus Anai padeda anyta, o „Caritas“ kartais parūpina maisto, žaislų ir drabužėlių.
Pavelas dirba autoservise autošaltkalviu. Uždarbis tiesiogiai priklauso nuo to, kiek padaro, o darbo ne visada yra. Šeima gyvena iš vyro algos ir valstybės skiriamos pašalpos.
Anos tvirtinimu, kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo mažesnė vienam asmeniui skiriama pašalpa. Dabar Jelenevičiai gauna 1110 litų socialinę pašalpą.
„Aišku, norėtųsi, kad vaikai daugiau visko turėtų, pavyzdžiui, žaidimų ar savo kampelį žaislams. Vaikų kambaryje yra labai mažai vietos, todėl žaislai sudėti ant lovų. Savo lentynos vaikai neturi. Bet prisitaikom prie to, kaip yra“, – kalba Ana.
Sutuoktiniai planuoja aptverti kiemą, kad galėtų vyresniuosius vaikus išleisti pažaisti į lauką ir nereiktų nuolat sekti akimis, jog neišbėgtų į gatvę. Tačiau tam vis neatsiranda atliekamų pinigų. Kaip ir kiauro stogo remontui, naujai krosniai ar plastikiniams, šalčio nepraleidžiantiems langams.
Viena išeiti pasivaikščioti su vaikais Ana negali. Gabriela dar lėtai dėlioja žingsnius, todėl ne tik Nikitą, bet ir ją reikia vežti vežimėliuose. Kiti trys vaikai judrūs, sunku juos sužiūrėti.
Jaunajai mamai retai kada tenka pabūti vienai, bet ji prisipažįsta, kad ilgai ir neišbūtų. Net jei į parduotuvę išeina ar viena į kiemą, jau trūksta šurmulio: „Negaliu ilgam išeiti, nes man trūksta to žodžio „mama“. Esu pririšta prie vaikų.“
Netoli namų yra vaikų darželis. Andrejus, Diana ir Viktorija laukia eilės, kada galės pradėti jį lankyti. O kai vaikai pradės lankyti mokyklą, Ana irgi pagalvos apie mokslų tęsimą ar darbą. Ką galėtų dirbti, moteris kol kas neįsivaizduoja.
Motinos dienos dar neteko švęsti
Ana susikuklina paklausta, kaip minės Motinos dieną. Jos vaikai dar nesupranta, ką reiškia tokia šventė, tad savo mamos šia proga niekada nesveikino.
Nepaisant vargų, Ana nusiteikusi optimistiškai: „Nėra reikalo skųstis. Gyvenimas nuo to, kad pasiskųsi, nepagerės. Reikia gyvent taip, kaip išeina. Penki vaikai – tai jau džiaugsmas.“
Jaunos mamos teigimu, svajoti apie ką nors nėra prasminga – reikia apie vaikus galvoti, o ne apie save: „Aš tik noriu, kad vaikai turėtų viską, ko jiems reikia, ir gyventų švarų, gražų gyvenimą. Kai žiūrime televizorių, vaikai mato, kad kiti turi įdomių žaidimus ar gražų kilimą. Jie manęs klausia: kodėl mes tokio neturime? Tai man užgauna širdį.“
Paklausta, ko labiausiai šeimai trūksta, moteris atsako netikėtai: „Viduje šiaip visko mes turime, tik namo išorę norėtųsi patvarkyti.“
 |
| Daugiavaikė šeima |
