Pradėjęs paprastu savanoriu, dabar Romas – Maltos ordino pagalbos tarnybos prezidentas Lietuvoje. Vyras sakosi, kad toks darbas jam niekada nepabodęs – juk turime senoliais ir neįgaliaisiais pasirūpinti taip, kaip norėtume, kad rūpintųsi mumis.
Nesmagu nepadėti
„Kai aš pradėjau su maltiečiais bendrauti, mes Lietuvoje savo tarnybos dar neturėjome“, – pasakoti, kaip patraukė socialinio darbo link, pradeda R.Abunevičius.
Kai aš pradėjau su maltiečiais bendrauti, mes Lietuvoje savo tarnybos dar neturėjome.
„Prieš 25-erius metus aš dirbau Klaipėdos sveikatos skyriuje, būtent tada prasidėjo didysis humanitarinės pagalbos iš Vokietijos vežimas į ligonines – lovų, reikiamos aparatūros, higienos reikmenų, kitaip tariant – visko. Vokiečiai, pamenu, tada labai rūpinosi, siuntė viską, ko tik reikėjo. Bendravo labai intensyviai, – prisiminė pašnekovas. – Didžioji dalis krovinių į Lietuvą patekdavo jūros keliu – keltu, taigi mums Klaipėdoje reikėjo tuos krovinius priimti. Tada su maltiečiais susidūriau pirmą kartą. Iš pradžių net nežinojau – kas jie tokie ir ką jie daro, taigi pradėjau domėtis.“
Įsiliejimo į savanorišką veiklą R.Abunevičius neidealizuoja, pasak vyro, viskas susiklostė labai natūraliai – reikia padėti, eini ir padedi, prisijungi prie kitų. „Niekada nebuvau labai stipriai socialiai orientuotas. Tiesiog nesmagu, nemalonu nepadėti žmonėms, kuriems to reikia. O kai pradedi tai daryti, iš tiesų labai įsitrauki“, – dėstė vyras.
„Kai 1991 metais Lietuvoje oficialiai įsikūrė Maltos ordino pagalbos tarnyba, tiesą sakant, manęs niekas ir neklausė, noriu ten būti ar ne. O štai dabar jau 25 metai tarnybai ir man joje“, – nusijuokė Romas. Pašnekovas prisimena, kad buvo taip įsiliejęs į veiklą, kad buvo natūralu, jog jis – kartu su kitais.
Lietuvos maltiečių prezidentas pasakojo, kad kontaktai, geri ryšiai su Maltos ordino pagalbos tarnyba Vokietijoje užsimezgė labai greitai. „Pažįstamų ratas buvo labai platus. Ir jiems, ir mums dirbti jau buvo paprasčiau. Tiesa, Maltos ordino pagalbos tarnybos įsikūrimą Lietuvoje taip pat inicijavo vokiečiai. Aišku, pradžioje į jo veiklą įsitraukę buvo kone vien gydytojai, tačiau ilgainiui pradėjo rastis vis daugiau savanorių“, – pasakojo R.Abunevičius.
Iš pradžių Lietuvoje veikusi Maltos ordino pagalbos tarnyba tiesioginio ryšio su pačiu Maltos ordinu neturėjo, Rytų Europoje esančius maltiečius kuravo Vokietija, taigi visas bendravimas vyko per ją. Ilgainiui daugelyje Lietuvos miestelių atsirado entuziastų, norinčių taip pat prisidėti prie šios veiklos – rūpintis likimo nuskriaustaisiais. Taip Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnyba ėmė augti ir užsimezgė diplomatiniai santykiai tarp Maltos ordino ir Lietuvos.
Be kito darbo – neišsiverstų
Paklaustas, kaip jaučiasi, nuėjęs visą kelią – nuo savanorio iki Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje prezidento, R.Abunevičius pataiso, kad pastarosios pareigos – irgi savanoriškos. Taigi Romas neslepia, kad turi užsiimti ir kita veikla. Pagal specialybę R.Abunevičius yra odontologas, taigi nuolat bando derinti maltiečių veiklą ir darbą savo odontologijos klinikoje.
„Jei neturėčiau šio darbo, vargu ar galėčiau imtis šios veiklos, – svarsto vyras, – Maltos ordino veikla atima iš tiesų nemažai laiko. Nors maloni, prasminga, bet žinome – visiems reikia gyventi. Taigi džiaugiuosi tuo, kad gyvenimas susiklostė taip, kad turiu kaip suderinti šiuos dalykus“, – kalbėjo pašnekoves.
Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos kolektyvą šiuo metu sudaro per 1 130 savanorių.
Lietuvos Maltos ordino pagalvos tarnybos kolektyvą šiuo metu sudaro per 1 130 savanorių, per 60 darbuotojų, preliminarius skaičius dėsto Romas. Organizacija veikia 40 Lietuvos vietovių.
Nuo sriubos iki palydėjimo į bažnyčią
Per visą gyvavimo laikotarpį maltiečių veikla Lietuvoje iš tiesų labai pakeitė kryptį. Pačioje pradžioje ji buvo orientuota į pagalbą ligoninėms, dabar, kaip sako R.Abunevičius, pagrindinė kryptis – pagalba vienišiems, ligotiems, neįgaliems senoliams bei tikėjimo saugojimas.
„Maltiečių sriuba“ – veikiausiai viena žinomiausių maltiečių akcijų Lietuvoje. Kaip ji atėjo į Lietuvą, ar tai kitų šalių patirtis? „Smagu, kad ši akcija iš tiesų labai prigijo. Ji, galima sakyti, vieno labai iniciatyvaus ir kūrybingo buvusio Maltos ordino ambasadoriaus Lietuvoje Douglas Graf Saurma-Jeltsch palikimas“, – kalbėjo R.Abunevičius.
Tuo metu sprendėme, kaip įtraukti žmones į maltiečių veiklą kuo paprasčiau, natūraliau. „Sukurti ryšį, leisti pajusti, kokia svarbi ta sriubos lėkštė ar maisto kąsnis. Taip ir kilo tokia mintis, o šiais metais „Maltiečių sriubos“ kampanija vyks jau vienuoliktą kartą“, – kalbėjo vyras.
Pasak pašnekovo, maltiečiai rengia daugybę akcijų ir veiklų, kurios būna ne mažiau sėkmingos. Vienu iš pavyzdžių R.Abunevičius pateikė kasmetinę vasaros stovykla Klaipėdoje neįgaliesiems – „Judėk laisvai“. „Jos metu neįgalieji mokomi įvairiausių dalykų, kurie jiems padeda lengviau ir greičiau integruotis į visuomenę. Didžiausias įvertinimas yra tai, kad patiems dalyviams ši stovykla labai patinka – patys skambina ir klausia, ar ketiname vėl organizuoti ir kada. Manau, tai ženklas, kad ši veikla naudinga“, – kalbėjo vyras.
Per metus Programa „Maistas ant ratų“ 18-oje šalies miestų išvežioja daugiau kaip 116 000 karšto maisto porcijų.
Maltos ordino veikla iš tiesų labai įvairi, savanoriai padeda senoliams nuvykti į bažnyčią, aplankyti artimųjų kapų, šiuo metu mąstoma apie pagalbininko paslaugą tiems, kurie sunkiai pasigamina maisto, apsitvarko.
Per metus Programa „Maistas ant ratų“ 18-oje šalies miestų išvežioja daugiau kaip 116 000 karšto maisto porcijų. O daugiau kaip 250 savanorių 10-yje miestų vargstančius žmones aplanko daugiau kaip
30 000 kartų „Socialinės priežiūros namuose“ projekte, kur savanoriai senelius lanko 2–3 kartus per savaitę. Maltiečių savanoriai padėdami vargstantiems seneliams 2015 metais savanoriavo daugiau kaip 370 000 valandų.
Kada nors pasensime
Paklaustas, koks didžiausias iššūkis vykdant tokia veiklą, R.Abunevičius pateikė nieko veikiausiai nestebinantį atsakymą – finansavimas. „Anksčiau labai daug visko gaudavome iš Vokietijos ir skirstydavome, dabar reikia finansus, paramą susirasti patiems. Tai ir yra didžiausias uždavinys. Aišku, paremiančių yra, ir esame jiems už tai be galo dėkingi. Prisideda ir kitos organizacijos, institucijos, tačiau kuo daugiau turėsime, tuo daugiau gerų darbų galėsime padaryti. Sakykime, turime pavėžėjimo paslaugą, tai ir degalai, ir automobilis, viskas yra sąnaudos“, – aiškino R.Abunevičius.
O visa kita, pasak Lietuvos Maltos ordino pagalbos tarnybos prezidento, yra gerai – savanoriai dirba noriai, užsidegę, o norinčių įsilieti į jų gretas – taip pat netrūksta. Ne retas iš pradžių klausia savęs, ar galės dirbti su senoliais ir likimo nuskriaustaisiais, jaudinasi, kad tai gali būti per sunku. Tačiau pabendravę, pabuvę su tai žmonėmis visiškai pakeičia nuomonę. „Pagrindinis dalykas, ką turime suprasti, kad mūsų visuomenė iš tiesų sensta. Turime galvoti, kaip sukurti senjorams oresnį, patogesnį gyvenimą. Padėti, kai jiems reikia.
Turime jais pasirūpinti taip, kaip norėtume, kad senatvėje pasirūpintų mumis. Juk toks likimas gali laukti ir mūsų. Kada nors pasensime patys ir gali būti, kad liksime visiškai vieni, reikės, kad kas ištiestų ranką“, – kalbėjo R.Abunevičius. Darbas su neįgaliaisiais, pašnekovo teigimu, ne ką mažiau svarbus, niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti ir kada pačiam prireiks pagalbos elementarioje situacijoje, apie kurią dabar retai pagalvojame.
