Svajonė subliuško
Iš Prienų kilusi 26-erių Monika Baranauskaitė-Grajauskienė prisimena vaikystėje turėjusi pačių įvairių svajonių, tačiau viena įsimintiniausių – tapti archeologe ir tyrinėti dinozaurus. „Maždaug iki aštuntos klasės intensyviai mokiausi biologiją, chemiją. Nors vis tiek geriausiai sekėsi lietuvių kalba, dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose, labai mėgau dramos pamokas“, – paauglystėje dominusius dalykus vardijo pašnekovė.
Potraukis dramai, teatrui ir lietuvių kalbai suformavo labai konkretų Monikos tikslą – įstoti į LMTA. „Niekur kitur net neketinau. Galvojau, jei nepavyks, tada važiuosiu kur nors į Afriką savanoriauti“, – prisimena tada apie savanorystę dar tik juokais mąsčiusi Monika. Vis dėlto, svajonė išsipildė ir mergina įstojo į norimą specialybę, baigė dramaturgijos bakalaurą. Tačiau į mokslų pabaigą viskas atrodė jau kitaip nei pradžioje. Dar mokydamasi mergina pradėjo dirbti su televizijos projektais, tačiau šis darbas Monikai nepatiko. „Baigusi bakalaurą nenutuokiau, ką darysiu. Tikrai žinojau tik tai, kad televizijoje dirbti nebenoriu“, – po studijų kirbėjusias mintis prisiminė Monika.
Baigusi bakalaurą nenutuokiau, ką darysiu. Tikrai žinojau tik tai, kad televizijoje dirbti nebenoriu.
Tėvai ir draugai apsispręsti, ką nori veikti, merginos nespaudė – atvirkščiai, visada ją palaikė. Tačiau kuo greičiau atsistoti ant kojų ir išlaikyti save buvo pačios Monikos ambicijos. Kita vertus, atviravo ji, nesinorėjo dirbti bet ko, mat nekūrybinės veiklos mergina labai nemėgo. „Rutina mane varo į neviltį, visai kaip liftininko darbas Antaną Garšvą iš „Baltos drobulės“, – juokavo mergina.
Atrado prasmę
Baigė akademiją, atėjo rugsėjis, baigėsi studentiškos socialinės garantijos ir Monika buvo priversta kur kas intensyviau svarstyti klausimą – kur dabar? „Buvo labai liūdna, nes galvojau, kad nieko nenoriu. Vieną dieną ėjau gatve ir pamačiau projekto „Atrask save“ plakatą, kuriame rašė: „Nedirbi? Nesimokai? Ateik pas mus!“. Pagalvojau: aš nedirbu, nesimokau, reikia pasidomėti, kas tai yra. Internete pasiskaičiau sąlygas, pasirodė visai neblogos“, – pasakojo mergina.
Projekto pateiktame veiklų sąraše Monikos dėmesį labiausiai patraukė galimybė savanoriauti Lietuvos aklųjų bibliotekoje, kitaip tariant, garsinti knygas. „Tą pačią sekundę užsimaniau, nes garsinti man visada patikdavo. Kartais tai darydavau savo malonumui. Svajojau apie garsintojos darbą, bet man tai neatrodė realu. Maniau, kad jis tik išrinktiesiems, labai talentingiems žmonėms“, – apie dvejones prasitarė Monika. Vis dėlto jos nesutrukdė merginai nusiųsti savo balso pavyzdį, kuris tiko ir ji pradėjo savanoriauti.
Nors savanoriška veikla Monikai iš tiesų patiko, ji neslepia, kad teko susidurti ir su nemenkais iššūkiais. „Savanoriaudama išgyvenau, kaip man tada atrodė, žlugdančius etapus. Kai vieną savaitę, regis, neištari vienos raidės, kitą – kitos, po to – galūnės, galų gale nusprendi, kad iš viso nemoki skaityti“, – apie kliūtis, kurias teko įveikti, pasakojo pašnekovė. Tiesa, ji priduria, kad jų pasitaiko ir dabar, tik pati išmoko į jas kitaip reaguoti – suvokti, kad viskas praeina, reikia tik nepasiduoti.
Svajojau apie garsintojos darbą, bet man tai neatrodė realu. Maniau, kad jis tik išrinktiesiems, labai talentingiems žmonėms.
Kalbėdama apie teigiamas savanorystės puses, Monika pirmiausia įvardijo galimybę daryti tai, kas turi apčiuopiamą prasmę. „Kai viename aklųjų bibliotekos renginyje skaitytoja pasakė, kad mano įgarsintą knygą vežtųsi į negyvenamą salą, man tai buvo didžiausias kada nors gautas įvertinimas. Patvirtinimas, kad tavo darbai kažkam šiame pasaulyje rūpi“, – džiaugėsi mergina.
Savanorystė atvedė į svajonių darbą
Savanoriška veikla Monikai buvo naudinga ne tik tuo, kad padėjo atrasti ieškotą veiklos prasmę. Įgyta patirtis merginai suteikė galimybę susirasti darbą, į kurį, pasak jos, kas dieną keliasi su džiaugsmu. „Savanorystė buvo be galo naudinga, nes leido labai neblogomis sąlygomis tobulint tokius gebėjimus, iš kurių dabar gyvenu“, – tikino pašnekovė.
Po savanoriavimo Lietuvos aklųjų bibliotekoje kaip tik buvo skelbiamas naujų diktorių konkursas. Monika pateikė kandidatūrą, laimėjo konkursą ir buvo priimta į darbą. „Dabar garsinu ten pat, kur ir tokios legendos kaip R. Jokubauskaitė, J. Šalkauskas – Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Labai tuo didžiuojuosi. Jie man yra didžiulis pavyzdys. Taip pat garsinu reklamas, filmukus ir kitus audioprojektus. Kai dirbau televizijoje, man ryte atsikelti buvo kančia, nes žinojau, kad laukia dar viena sunkaus, nemėgstamo darbo diena. O dabar nueinu miegoti su mintimi, koks šaunus bus rytojus ir kaip žygiuosiu į studiją kažką garsinti“, – entuziastingai kalbėjo Monika.
Nueinu miegoti su mintimi, koks šaunus bus rytojus ir kaip žygiuosiu į studiją kažką garsinti.
Pašnekovė džiaugėsi, kad jos gyvenime hobis virto darbo. „Labai tikiuosi, kad galėsiu ir toliau su tuo sieti savo ateitį. Kas dar gali pasigirt, kad darbe tiesiog skaito knygas? – šmaikštavo mergina, – aišku, kartais knyga man pačiai nebūna įdomi. Bet vis tiek stengiuosi įgarsinti kiek įmanoma geriau, nes galbūt tam, kas jos klausys, tai bus pats geriausias kūrinys.“
Stengtis hobį paversti darbu
Dažno jaunuolio neapsisprendimą, kuriuo keliu sukti, Monika tikina puikiai suprantanti. „Tikrai pati išgyvenau šitą etapą. Tuo metu tai atrodo pasaulio pabaiga, nes jautiesi niekam netikęs. Ypač jei matai, kaip draugai, broliai, seserys susiranda „gerus“ darbus ir, atrodo, puikiai gyvena. Regis, tik tu nežinai, ką veiki gyvenime. Vis dėlto, nors ir niekas neįdomu, nežinai ką veikti, kažką daryti reikia. Todėl mano pasiūlymas tiesiog bandyti viską iš eilės“, -– patarė pašnekovė.
Ką nors pamėgini, pabosta, eini kitur, pabandai dar ką nors ir jau, žiūrėk, įsisukai. „Svarbiausia nesėdėti vietoje. Beje, savanorystė yra tobulas būdas išbandyti nemažai visokių dalykų. Tai tokia savotiška darbo „demo“ versija. Dirbi normaliai, bet jei suklysi, niekas ant tavęs nerėks, niekas su tavim nekonkuruos, nepyks, jei norėsi išeiti. Kaip tik padės, pakonsultuos“, – patirtimi dalijosi Monika.
Mergina teigė netikinti, kad yra žmonių, kuriems niekas nepatiktų, juk vis tiek turi būti kas nors, ką bent truputį mėgsti daryti. Geriausia, pasak pašnekovės, tuo ir užsiimti, net jei tuo metu atrodo, kad iš to gyventi neįmanoma. „Pavyzdžiui, kartais tėvai vaikams liepia nežaisti kompiuteriu, nes iš to duonos nevalgysi. Mano nuomone, tai nėra visai tiesa. Vienas turtingiausių Youtube'rių gyvena būtent iš to, kad žaidžia kompiuterinius žaidimus. Nesakau, kad reikia veltėdžiauti savo malonumui, tiesiog stengtis hobį kažkokiu būdu išrutulioti į darbą. O gal pavyks?“ – jaunimą drąsina Monika.
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
