„Vien dėti vilčių į Seimą neužtenka, svarbios ir savivaldybės, ir ministerijos. [...] Dabar mūsų užduotis bent nepabloginti situacijos, nes aš matau, kaip blogėja situacija Lenkijoje, kai atsiranda savivaldybės, kurios skelbiasi „Laisvomis nuo LGBT“ zonomis.
Matome, kad dabar vyksta draugystė su Lenkija ir bijau, kad ta draugystė netaptų vertybinė, nes jei tokia taps, tada kai kurie poslinkiai žmogaus teisių klausimais vargu ar bus – jie bus į neigiamą pusę“, – pabrėžė jis.
Didelių pokyčių nebus
Dabartinį laikotarpį LGL vadovas vadino „rožiniu“ ir pridūrė, kad dabartiniame Seime vyrauja „politinis prilaikymas“.
„Kadangi Lietuva turi ambicijų tapti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto nare, tai Lietuva turi turėti gerą įrašą dėl žmogaus teisių. Šitas rožinis laikotarpis Lietuvai buvo kaip garantas, saugiklis dabartiniam Seimui nesvarstyti tų blogų įstatymų. [...] Lietuva turi parodyti save kaip žmogaus teisių gynėją“, – dėstė jis.
Tačiau jis pridūrė, kad tokios sudėties Seimas neįkvepia LGBT bendruomenės bendradarbiauti. Nė viena partija, jo nuomone, nesiima lyderystės, aiškios pozicijos ar susitarimo žmogaus teisių, LGBT klausimais.
Dabartinis Seimas nesivargina ir kalbėtis, nėra jokio dialogo su LGBT bendruomene ar organizacijomis.
„Buvo toks rožinis periodas, buvo toks noras kalbėtis, o dabartinis Seimas nesivargina ir kalbėtis, nėra jokio dialogo su LGBT bendruomene ar organizacijomis, tai labai linkėčiau sugrįžti prie žmogaus teisių kaip vieno iš prioritetų. Nors situacija neblogėja, ji lėtai gerėja“, – pažymėjo pašnekovas.
Paklaustas apie bendruomenės lūkesčius artėjantiems Seimo rinkimams, V.Simonko teigė didelių pokyčių nesitikintis. Jo manymu, Seimo sudėtis bus panaši, o LGBT bendruomenės balsus gaus Liberalų sąjūdis, Laisvės partija ir socialdemokratai.
Partnerystės nepalaiko nei Seimas, nei visuomenė
O ar įteisins Seimas partnerystę?
„Dėl partnerystės reikia ilgai dirbti. Gali būti, kad Lietuva bus viena iš paskutiniųjų, įteisinusių partnerystę.
Baiminamės, kad nebūtų ir vėl 5–6 Seimo nariai, kurie gali pasirašyti partnerystės įstatymo teikimą, bet kol jie bus mažumoj, klausimas sprendžiamas nebus“, – prognozavo V.Simonko.
Tiesa, partnerystės įteisinimui kliudo ne tik Seimas, bet ir visuomenė.
2019 m. „Vilmorus“ apklausos duomenimis, už siūlymą, kad būtų galima registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, pasisako 13 proc. respondentų, 11 proc. į tai žiūri patenkinamai, nepritaria 66 proc. apklaustųjų.
„Rodikliai yra maži ir aš manau, kad čia reiktų laikytis Airijos pavyzdžio. Kai vyko referendumas dėl homoseksualų santuokų, Airijos aktyvistai aplankė beveik kiekvienus namus, ėjo ir kalbėjosi su žmonėmis, ėjo į kontaktą“, – pasakojo pašnekovas.
Be to, jo įsitikinimu, progresą stabdo ir švietimo sistema Lietuvoje.
„Nėra jokio lytinio švietimo nei tolerancijos. Jeigu mokyklose bus bandoma švietimo imtis, tada pamatysime progresą. Tačiau aš manau, kad atkirtis gali būti griežtas, nes viską sprendžia tėvai. [...] Tas švietimo nebuvimas suponuoja ir patyčių problemą“, – svarstė LGL vadovas.
Kadaise apie LGBT bendruomenės idėjų atstovavimą Seime buvo galima tik pasvajoti. Dabar progresas matomas, tačiau išlieka lėtas, o LGBT bendruomenei vis dar tenka susidurti su iššūkiais, neapykanta ir kritika.
15min pasidomėjo, kokie svarbiausi žingsniai, susiję su LGBT bendruomene, Seime buvo žengti per 30 Lietuvos Nepriklausomybės metų.
Kodeksas pasikeitė, o pavadinimas – liko
Po Nepriklausomybės pokyčiai į homoseksualių žmonių gyvenimą Lietuvoje atėjo tik 1993 m., kai buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už neprievartinį vyro santykiavimą su vyru.
Atsakomybę už tai numatęs Baudžiamojo kodekso (BK) 122 straipsnis buvo priimtas 1961 metais ir galiojo net 32 metus.
Pagal tuo metu galiojusį įstatymą, vyro lytinis santykiavimas su vyru buvo baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.
Ta pati veika, padaryta pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant nukentėjusiojo priklausoma padėtimi ar bejėgiškumu, taip pat padaryta nepilnamečio atžvilgiu, baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų.
Atsakomybė už homoseksualius santykius moterims kodekse apibrėžta nebuvo, todėl įkalinimas negrėsė.
Tiesa, įstatymas, siūlęs dekriminalizuoti homoseksualius santykius, pradėtas svarstyti tik Lietuvai panorus tapti Europos Tarybos (ET) nare.
„Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, kai sovietai nevaržė Lietuvos politikos, paskubėti ištaisyti Baudžiamąjį kodeksą, kitus teisės aktus, kurie atkeliavo iš Tarybų Sąjungos, nebuvo bandoma. [...] Lietuvai panorus įstoti į Europos Tarybą, susidūrėme su problema, kad prieš įstojant į ją, reikėjo atlikti tam tikrus namų darbus. Taryba pareikalavo panaikinti straipsnį dėl homoseksualių santykių“, – apie tuometinę LGBT bendruomenės padėtį Lietuvoje pasakojo V.Simonko.
1993-uosius V.Simonko vadino atskaitos tašku ir pabrėžė, kad dviejų vyrų meilė Lietuvoje tapo legalia tik panaikinus kodekso straipsnį.
„Įdomiausia istorijos pusė buvo ta, kad Lietuva buvo paskutinė šalis iš Baltijos šalių, kuri tą straipsnį panaikino. Kodėl? Kas laikė mūsų seimūnus už rankų, kad jie nekeistų šito straipsnio? Mes matome, kad diskusijų šiuo klausimu nebuvo, ir jeigu apie tai nebūtų buvę pranešta laikraščiuose, televizijoje, radijuje, žmonės nebūtų žinoję“, – samprotavo LGL vadovas.
Vis dėlto 122 straipsnio pavadinimas „Vyrų santykiavimas su vyru“ liko.
Liko ir antroji straipsnio dalis, numačiusi nuo trejų iki aštuonerių metų kalėjimo už savanorišką dviejų vyrų lytinį santykiavimą, jei vienas jų jaunesnis nei 18 metų ar pavartojant fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudojant bejėgiškumu.
Tas straipsnis savo pavadinimu jau suponavo, kad čia yra kažkas blogo.
„Pakeistas kodeksas, bet, įsivaizduokite, kaip žmonėms skamba toks straipsnio pavadinimas? Tas straipsnis savo pavadinimu jau suponavo, kad čia yra kažkas blogo“, – dėstė pašnekovas.
Minėta nuostata buvo panaikinta tik 2000 m. Seimui priėmus naująjį BK, kuris iš esmės įsigaliojo tik 2003 m.
Seksualinė orientacija nebelaikyta sutrikimu
1996 m. tuometinio sveikatos apsaugos ministro Antano Vinkaus įsakymu nuo 1997 m. sausio buvo pradėta naudoti Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija, kurioje pabrėžiama, jog seksualinė orientacija nelaikoma sutrikimu.
„Tai buvo tarptautinis dokumentas, nes tai darė visame pasaulyje. Ta diena, gegužės 17-oji, ir minima kaip Pasaulinė diena prieš homofobiją ir transfobiją“, – pasakojo V.Simonko.
Keisti lyties nedraudžiama, bet ar įmanoma?
Nuo 2001 m. įsigaliojusio naujojo Civilinio kodekso 2.27 straipsnis numatė asmens teisę pakeisti lytį. Jame skelbta, jog „nesituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma“. Toks asmens prašymas, kaip teigiama dokumente, turi būti išreikštas raštu, o lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai.
Kai šis įstatymas iškeliavo iš Vyriausybės į Seimą, pakeliui jis netyčia užsuko į Vyskupų konferenciją, čia viskas ir pasikeitė.
Ši norma įsigaliojo tik 2003 m., o iki to termino Seimas rekomendavo Vyriausybei parengti Lyties keitimo įstatymo projektą. Projektą Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė, tačiau niekada nepriėmė.
„Kai šis įstatymas iškeliavo iš Vyriausybės į Seimą, pakeliui jis netyčia užsuko į Vyskupų konferenciją, čia viskas ir pasikeitė“, – prisiminė V.Simonko.
Tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas po susitikimo su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu ir arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi teigė manantis, kad Lietuvai yra „per anksti“ priimti Lyties keitimo įstatymą.
Lyties keitimo įstatymo projektui kelias buvo užkirstas ir Seime. Tėvynės sąjungos-konservatorių bei Naujosios Sąjungos (socialliberalų) frakcijų pastangomis jis buvo išbrauktas iš Seimo darbotvarkės.
Įstatymą tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas vadino „kontroversišku“, griežtai pasisakė „prieš“ ir tikino, kad įstatymą „visuomenė gali priimti kaip pasityčiojimą iš kur kas svarbesnių problemų, slegiančių šiandieninę sveikatos apsaugą“.
Savo ruožtu, konservatoriai tuometinį sveikatos apsaugos ministrą Juozą Oleką apkaltino esą šis buvo asmeniškai suinteresuotas projekto priėmimu, nes „yra žinomas plastinės chirurgijos specialistas“.
„Įkvėptas kodekso, suteikusio lūkesčius dėl lyties pakeitimo, vienas asmuo pradėjo vartoti hormonus ir vis laukdavo tol, kol Seimas priims įstatymą. Seimas įstatymo nepriėmė, o proceso sustabdyti žmogus negali, todėl buvo nutarta kreiptis ir rašyti skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui“, – pasakojo V.Simonko.
2007 m. EŽTT pripažino Lietuvą pažeidus translyčio piliečio L. teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, įpareigojo Lietuvą per tris mėnesius priimti Lyties keitimo įstatymą arba išmokėti jam 40 tūkst. eurų kompensaciją.
„Lietuva išmokėjo kompensaciją, tačiau įsipareigojimas priimti teisės aktą dėl lyties keitimo procedūros nedingo. Europos Taryba prižiūri, kaip yra vykdoma ir Lietuvai yra taikoma sugriežtinta priežiūros procedūra, šalis turi kas pusę metų atsiskaityti, ką daro, įgyvendindama šią bylą“, – sakė jis.
Uždrausti pasikeisti lytį pasiūlyta ir 2011 m., tas pats įstatymo projektas užregistruotas ir 2012 m.
2017 m. Civiliniame kodekse siekta įtvirtinti naują nuostatą, kuri uždraustų lyties keitimą medikamentiniu ar hormoniniu būdu bei su tuo susijusią psichiatrinę, psichologinę terapiją.
Jei įstatymo projektui būtų pritarta, Lietuva taptų vienintele šalimi Europoje, kurioje yra draudžiamas lyties keitimas.
Šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas mediciniškai pakeisti lyties nedraudžia. Vis dėlto, nesant šią normą detalizuojančių įstatymų, teisinis reguliavimas išlieka nepakankamas. Tai užkerta kelią pasikeisti lytį Lietuvoje, tad tą įgyvendinti panorę Lietuvos piliečiai operaciją yra priversti atlikti užsienyje.
Įstatymas taip pat nenumato galimybės pripažinti lytį administracine tvarka, todėl translyčiai asmenys tebėra priversti dėl lyties pripažinimo kreiptis į teismą.
Partnerystės įteisinimas diskriminuotų LGBT?
2001 m. įsigaliojęs Civilinis kodeksas draudžia tuoktis tos pačios lyties asmenims. Jis taip pat numato skirtingų lyčių asmenų partnerystės galimybę, tačiau iki šiol nėra priimtas partnerystę reglamentuojantis įstatymas, todėl partnerystės negali registruoti nei skirtingų, nei tos pačios lyties asmenys.
„Iš pradžių partnerystės institutas buvo įrašytas galvojant, kad galimybė bus suteikta visiems, bet po to įvairūs Seimo nariai tiek prisidėjo, kad viską apvertė aukštyn kojomis ir parašė, kad partnerystė galima tik tarp vyro ir moters“, – teigė LGL vadovas.
Pasak jo, tokio partnerystės įstatymo nebuvimas Lietuvoje sukuria paradoksalią situaciją. Jei Lietuva pagal Civilinį kodeksą bandytų įteisinti skirtingų lyčių partnerystę, tai, V.Simonko teigimu, būtų laikoma atvira LGBT bendruomenės diskriminacija: „Visi supranta, kad tai yra plonytė linija.“
Atsirado seksualinės orientacijos sąvoka
Vienu didžiausiu organizacijos pasiekimu V.Simonko laiko 2003 m. Baudžiamojo kodekso 169 ir 170 straipsniuose tarp nediskriminavimo pagrindų atsiradusią seksualinės orientacijos sąvoką.
„Tuo metu net kai kuriose Vakarų šalyse tokio pagrindo dar nebuvo, o kai kodeksas buvo priimtas Lietuvoje, mes turėjome jame šitą sąvoką“, – sakė pašnekovas.
Lietuva nuėjo toliau nei kitos ES šalys
2003 m. įsigaliojusiame Darbo kodekse įtvirtinta „darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos“ ir kitų požymių, o 129 straipsnyje radosi nuostata, kad darbuotojo seksualinė orientacija nėra teisėta priežastis jo atleidimui.
2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, buvo priimti pagrindiniai Europos Komisijos teisės aktai prieš diskriminaciją. Lygias teises ir nediskriminavimą dėl lytinės orientacijos Lietuvoje užtikrino 2003 m. priimtas ir 2005 m. įsigaliojęs Lygių galimybių įstatymas.
„Čia iš dalies ir mūsų nuopelnas, nes raginome, ir Lygių galimybių įstatyme buvo įrašyta, jog negalima diskriminuoti ne tik darbo srityje, bet ir prekių bei paslaugų srityse.
Lietuva, galima sakyti, nuėjo toliau, nes formaliai Europos Sąjungos teisynas reikalavo drausti diskriminaciją dėl lytinės orientacijos tik darbo santykiuose“, – pažymėjo pašnekovas.
Progreso pabaiga ir regreso pradžia
„Tenka konstatuoti, kad priėmus tuos įstatymus, įstatymų leidėjų progreso nebebuvo“, – sakė V.Simonko ir pridūrė, kad nuo tada prasidėjo regresas.
2009 m. Seimui priėmus Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisas, informacija, „kuria agituojama už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius“, buvo prilyginama darančiai neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi.
Tenka konstatuoti, kad priėmus tuos įstatymus, įstatymų leidėjų progreso nebebuvo.
LGL vadovas tokio pobūdžio siūlymų atsiradimo aplinkybes siejo su tuo pačiu metu Sankt Peterburge „plačiai žiniasklaidoje transliuotu“ ir priimtu įstatymu, draudžiančiu „homoseksualumo propagandą“. Vėliau įstatymas federaliniu lygmeniu įsigaliojo visoje Rusijos Federacijoje.
„Taip išeina, kad mes čia draudžiame diskriminaciją ir staiga atsiranda toks straipsnis. Tai buvo tokio lygio tarptautinis skandalas. [...] Mes pakėlėme tokio lygio triukšmą, visi pradėjome šį klausimą judinti“, – dėstė V.Simonko.
Įstatymą pasirašyti perdavus kadenciją baigiančiam tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, šis, sulaukęs tarptautinių institucijų ir organizacijų kritikos, jį vetavo.
Tarptautinės bendruomenės nuomonė parlamentarams nerūpėjo, todėl prezidento veto jie atmetė.
Pasibaigus prezidento V.Adamkaus kadencijai, įstatymas buvo vėl sugrąžintas į Prezidentūrą – šįkart juo teko rūpintis naujai išrinktai prezidentei Daliai Grybauskaitei.
„Jos pirmo vizito metu į užsienį, į Švediją, žurnalistai meta prezidentei šitą klausimą dėl įstatymo. Jos atsakymas buvo toks, kad ji sudarys darbo grupę“, – prisiminė V.Simonko.
Sugrįžusi prezidentė vetavo įstatymą ir, kaip buvo pažadėjusi, sudarė darbo grupę įstatymo nuostatoms tobulinti.
Galiausiai nuostata buvo pakeista: darbo grupė informaciją, „kuria agituojama už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius“ pakeitė į informaciją, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
„Jie padarė tokią abrakadabrą. Formaliai viskas tas pats. Homoseksualumas dingo, bet mintis liko ta pati“, – apibendrino pašnekovas.
D.Grybauskaitė akcentavo, kad įstatymo nuostatos nėra prieš homoseksualumą, tačiau LGL vadovas mano kitaip.
„Bandėm, kaip tai veikia. Turėjom klipą eitynėms 2013 m. ir ten vienas vaikinas stovėjo su marškinėliais už šeimų įvairovę. Paprašėm šį klipą rodyti LRT ir ten prasidėjo svarstymai, buvo nutarta, kad jį galima parodyti po 23 valandos su ženklu S. Tai čia kas? Ne įstatymo taikymas?“ – kėlė klausimą V.Simonko.
Siūlė bausmes už šeimos niekinimą
2011 m. Seimo narys Petras Gražulis inicijavo Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kuriomis siūlė bausti už „viešą konstitucinių dorovinių vertybių bei Konstitucijoje įtvirtintų šeimos pagrindų niekinimą, visuomenės dorovei prieštaraujančių renginių organizavimą.“
Parlamentaro siūlytos baudos svyravo nuo 1–3 tūkst. litų, o už tokius pakartotinius veiksmus, pagal projektą, susimokėti būtų tekę 3–6 tūkst. litų.
Tokia iniciatyva gimė po to, kai Seimas P.Gražuliui neleido bausti už „homoseksualumo propagavimą“. Parlamentaras projektą pakeitė – taip siūlymas bausti už homoseksualumo propagavimą virto į siūlomą baudą už dorinių vertybių niekinimą.
„Šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Aš noriu pasakyt, kad įvairūs renginiai, kurie propaguoja įvairius seksualinius iškrypimus, tiesiogiai ardo šeimas. Jūs puikiai žinot, kad šita epidemija labai smarkiai plečiasi, kuo labiau juos toleruojam ir propaguojam, jų daugėja. Visi puikiai žino, kad homoseksualūs asmenys nesidaugina, bet jų daugėja. Kaip jų daugėja – propaguodami, pateikdami kaip mados dalyką, jie taip griauna mūsų šeimas“, – pristatydamas projektą sakė P.Gražulis.
Visi puikiai žino, kad homoseksualūs asmenys nesidaugina, bet jų daugėja.
Praėjus trims metams po nesėkmingų bandymų priimti įstatymą, P.Gražuliui užgimė nauja idėja. Šįkart „tvarkietis“ užsimojo nubausti už viešą šeimos niekinimą.
Įstatymo projekte siūlyta numatyti administracinę atsakomybę už Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – šeimos, viešą niekinimą kalbomis, demonstruojamais daiktais, plakatais, šūkiais, audiovizualinėmis priemonėmis ir kitokiais veiksmais.
Vis dėlto savo P.Gražulis nepasiekė, įstatymo projekto įtvirtinti nepavyko.
Pritrūko vieno balso
2012 m. užregistruoti keli Konstitucijos 38 straipsnio pataisų projektai. Viename jų norėta įtvirtinti, kad šeima sudaroma santuokos pagrindu, o santuoka – „laisvu vyro ir moters sutarimu“.
Tam, kad Konstitucijos pataisa būtų priimta, buvo reikalingi bent 94 parlamentarų balsai.
Kartais galvoju, kad kamščiai mieste duoda žmogaus teisėms daug gero.
Tačiau šeimos sampratos pakeitimui vieno balso pritrūko.
„Paklausite kieno? Ogi Gražulio, nes jis užstrigo kamštyje. Kartais galvoju, kad kamščiai mieste duoda žmogaus teisėms daug gero“, – juokavo pašnekovas.
Po kelių dienų P.Gražulio iniciatyva buvo užregistruotas Seimo nutarimo projektas, kuriuo „tvarkiečiai“ parlamentarai siūlė kartu su Seimo rinkimais paskelbti privalomąjį referendumą dėl to paties 38-ojo Konstitucijos straipsnio pakeitimo įstatymo.
Konstitucijoje su piliečių pritarimu siūlyta aiškiai numatyti, kad „Šeima kuriama sudarius santuoką. Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“, o „homoseksualių santykių propagavimas“, kaip ir įsivaikinimas, homoseksualams būtų draudžiamas.
P.Gražulio siūlymui Seimas nepritarė.
Šeimą išimtinai su santuoka bei tėvyste ir motinyste siejantis įstatymo projektas sugrąžintas 2013 m., tačiau vėl svarstytas tik 2016 m.
Konstitucijos 38 straipsnio pataisai dėl šeimos sąvokos tąsyk Socialinių reikalų ir darbo komitetas pritarė, tačiau tolimesnių svarstymų Seime nebuvo.
Svarstė leisti homoseksualų kritiką
2013 m. homoseksualai Seime ir vėl susilaukė dėmesio. Šįkart Seimo nariai siūlė projektą, kuriuo homoseksualumas būtų išbrauktas iš socialinių grupių, turinčių apsaugą nuo diskriminacijos, sąrašo.
Baudžiamąjį kodeksą parlamentarai siūlė papildyti nuostata, kuri numatytų, jog „seksualinio elgesio ar seksualinės praktikos, įsitikinimų ar pažiūrų kritika arba aptarimas, arba įtikinėjimas pakeisti tokį elgesį, praktiką, įsitikinimus ar pažiūras, savaime nelaikoma tyčiojimusi, niekinimu, neapykantos skatinimu, diskriminavimu ar skatinimu diskriminuoti“.
Pataisų reikalingumą Seimo nariai grindė tuo, jog pastaraisiais metais padaugėjo pareiškimų iškelti baudžiamąsias bylas pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį, remiantis „bet kokiais neigiamais vertinimais ir pasisakymais apie žmonių grupę ar jai priklausančius asmenis“.
Vyriausybė tokiai Seime svarstomai įstatymo pataisai nepritarė. Viena iš nepritarimo priežasčių, kaip teigė tuometinis teisingumo ministras Juozas Bernatonis, neaiškumas, kodėl pataisų iniciatoriai išskiria tik homoseksualus, kai Baudžiamojo kodekso straipsnis kalba ir apie kitas žmonių grupes.
Iniciatyva sugrąžinta ir 2014 m., 2015 m. bei 2016 m., tačiau jos įtvirtinti nepavyko.
Draudė įsivaikinti
Į homoseksualų teises buvo nusitaikyta ir tada, kai P.Gražulio iniciatyva buvo užregistruotas Vaiko teisių apsaugos pagrindų 26 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, siūlęs drausti įsivaikinti tos pačios lyties asmenims.
2013 m. parlamentarai parengė pataisas, kuriomis būtų numatyta, kad „kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, kylančią iš lyčių skirtingumo bei motinystės ir tėvystės tarpusavio papildomumo“.
Į įstatymą taip pat norėta įrašyti, kad „valstybė neturi priimti tokių teisės aktų bei kitiems asmenims suteikti teisių, kurių pasekmėje vaikui būtų atimta galimybė turėti tėvą (įtėvį) ir motiną (įmotę)“.
Vyriausybei pataisoms nepritarus, projektas dar kartą pasiūlytas po metų. Iniciatyvos neatsisakyta ir 2015 m., tačiau Seimui pritarus, tolimesnio palaikymo įstatymo projektas nesulaukė.
„Dalis Seimo narių turėjo pakankamai aiškią prieš LGBT bendruomenę nukreiptą darbotvarkę ir ji buvo tokia ryški, kad buvo ką veikti. [...] Viskas, ką darėme, tai stabdėme diskriminacines iniciatyvas. Tai buvo nematoma mūsų organizacijos kova“, – parlamentarų iniciatyvas apibendrino V.Simonko.
