30-metį mininti progimnazija save vadina ateities mokykla: jau turi tai, ką kitos tik planuoja

Šios progimnazijos bendruomenė įrodė, kad susitelkusi gali įveikti net koronavirusą, tad mokiniai pirmieji grįžo į įprastas klases po nuotolinio ugdymo. Sukūrė adapatavimosi programą ukrainiečių karo pabėgėlių vaikams. Dabar rengia siūlymą, kaip palengvinti įtraukųjį ugdymą. O kur dar ne tik inžinerinė, bet ir menų laboratorija, lauko klasės, kai dalyje klasių net trečdalis pamokų vyksta ne mokykloje.

Žinoma, sako R.Remeika, ir jų mokykloje būna visko – patyčių, smurto, nesėkmių. Vienas iš filialų yra apgailėtinos būklės, remontas dar tik laukia ateityje.

Kaip tik filialai Žvėryne – Miglos ir Blindžių – ir buvo progimnazijos pradžia.

Pradėjo nuo kelių pradinių klasių

– Kažkada tai buvo nedidelė pradinė, nors ir prestižine vadinta mokyklėlė, bet turbūt išties reikšminga ji tapo tik išaugusi į progimnaziją?

– Ne visai su jumis sutikčiau. 1991 metais įsikūrė filialas – kelios klasės Miglos g. esančiame darželyje. O 1993 metais jau patvirtinta kaip atskira pradinė Genio mokykla. Tad ir turime 30 metų mokyklai.

Mokykla jau tada buvo ryški. Prieš 20 metų man taip likimas lėmė, kad teko kontaktuoti su šia mokykla, nes buvau J.Basanavičiaus mokyklos direktorius, o mes turėjome Geros pradžios metodikos centrą, atvykdavo mokytis pradinių klasių mokytojai, kaip dirbama su dviem mokytojais, patyriminio ugdymo ir t.t.

Viena aktyviausių mokyklų ir buvo Genio pradinė mokykla. Ji buvo tikrai aukšto lygio, visi galvojome, kad tai privati mokykla. Matyt, ir čia buvo tai, ką pastebėjome J.Basanavičiaus mokykloje, anšlagas kilo, kai pradėjome eksploatuoti tą dviejų mokytojų modelį – mokytojo su asistentu.

Remonto nesulaukiantis Kunigaikščio Gedimino progimnazijos filialas Miglos g.

+29

Geros pradžios metodika buvo finansuojama iš fondų dalinai, tai kūrė naują mokyklos kokybę, galbūt taip galima pavadinti.

Paskui visa tai nuslopo, nes projektas baigėsi, neliko finansavimo. Mokyklose ta liepsna užgeso, bet padedant tėvams Genio mokykloje vis pavykdavo išlaikyti tą dviejų mokytojų modelį, kai dirba visą dieną du mokytojai su vaikais. Tai buvo tos mokyklos unikalumas dar tais laikais.

– Kada pradinė mokykla tapo progimnazija?

– Jau šešeri metai, kai atiduotos patalpos Lukiškių skg. 5 ir ten pradėjo eiti vaikai, penktokai, šeštokai, septintokai, mokykla tapo progimnazija.

Iš karto buvo komplektuojama po 3-4 klases, nes atsirado norinčių mokytis. Vaikų visą laiką buvo, nes turbūt dėkinga mokyklos lokacija. Bet gavome labai varganas patalpas. Sienos restauruotos, o vidus vos ne kaip karo nuniokotas. Bet po truputį, po truputį...

Rekonstrukcijos projektas čia pradėtas dar dirbant rusiškai mokyklai, renovuotos sienos. O vidaus remonto reikėjo jau atsikrausčius, tai vyko 2018-2019 metais, mokykla laikinai pusmečiui buvo išsikrausčiusi į Pedagoginio universiteto patalpas.

Mokslo metų pradžios šventė atsinaujinusioje ir pavadinimą pakeitusioje Kunigaikščio Gedimino progimnazijoje

+30

Pirmi grįžo po nuotolinio

– Pastaraisiais metais išgarsėjote tuo, kad sugebėjote rasti modelį grįžti iš nuotolinio ugdymo į klases, kai dar viskas ir visi buvo uždaryti dėl koronaviruso pandemijos. Kaip pavyko mokyklos bendruomenei tai padaryti?

– Tai ne vienintelė mūsų sėkmės istorija. Galėčiau papasakoti ir daugiau, tarkim, mes pirmieji priėmėme ukrainiečius ir parengėme jų socializacijos programą.

Kalbant apie tai, kuo išsiskiria mūsų mokyklą, galima keletą labai ryškių punktų nurodyti. Ir taip yra tik todėl, kad pati mokykla yra nuolat kintanti. Mokytojai ieško galimybių, kaip dirbti moderniau, novatoriškiau, kokią sistemą taikyti, kad vaikams būtų patogiau, įdomiau, patraukliau. Todėl tie pokyčiai ir vyksta.

Dėl to viruso, aš juokauju: kai prasidėjo karantinas, pamokos vyko nuotoliu, į mokyklą niekas nevaikščiojo, direktorius kaip ir nereikalingas, tai pradėjau galvoti, kaip sugrąžinti vaikus į mokyklą, nes gi mane gali atleisti, nes esu nereikalingas. Čia juokas. O iš tikrųjų prie Vyriausybės buvo ekspertų komisija, jie kreipėsi į savivaldybę su mintimi, galbūt taikyti tam tikrą modelį.

Kunigaikščio Gedimino progimnazijos nuotr./Kunigaikščio Gedimino progimnazija

Savivaldybė pasirinko mūsų mokyklą kaip labiausiai komunikuojančią tarpusavyje, su labai motyvuota bendruomene. Pradėjome diskutuoti, kadangi aš dirbau ilgą laiką sveikatos sistemoje, daugelis normų man žinomos. Pavyko aprašyti testavimą, laikotarpius nustatyti kartu su ekspertais, su tėvais aptarti aibę klausimų.

Karantine išbuvome gal pusantro mėnesio, trumpiausiai. Mums pavyko, manau. Testavimas tebuvo tam tikras atsižymėjimas, sergi ar ne. Kaip suvaldyti virusą, ėjome kitais keliais, įrengėme oro dezinfekavimo, oro kokybės matavimo sistemas. Daug tokių šalutinių darbų buvo padaryta, kurie leido valdyti virusą.

Kai kalbame apie Galimybių pasą, kurį sugalvojo valstybė, tai aš manau, kad tokios sistemos būtų leidusios atsidaryti restoranams, kavinėms daug anksčiau, verslininkai buvo pasirengę, tereikėjo valstybės pritarimo.

Mes tuos pažangius dalykus taikėme mokykloje ir pakankamai gerai pavyko suvaldyti, išaiškinti sergančius. Tokiu būdu virusas labai mažai plito mokykloje. Mums pasisekė vien dėl to, kad labai sutartinai dirbome visi – tiek vaikų tėvai, tiek mokytojai, tiek administracija, tiek vaikai buvo labai atsakingi dėl srautų valdymo, tualetų naudojimo, dezinfekavimo, rankų plovimo. Visa aprašyme sudėliota sistema buvo pedantiškai vykdoma.

Kunigaikščio Gedimino progimnazija švenčia 30-metį

+3

– Kita, kaip sakėte, sėkmės istorija yra su vaikais iš Ukrainos. Situacija buvo tokia, kokios niekada neturėjome, niekas nežinojo, kaip reikia ugdyti karo pabėgėlius. Koks buvo jūsų sprendimas?

– Taip, reikia pasakyti – Lietuva nebuvo pasiruošusi priimti karo vaikus. Lietuva turėjo modelius, kaip ugdyti užsieniečius, atvykusius į Lietuvą, kurie pavieniai, kurie integruojasi, bet karo atveju neturėjome jokio modelio. Mes buvome priversti, kai gal dešimt dienų nuo karo pradžios sulaukėme per pažįstamus, iš tėvų, kurie atsivežė globoti ukrainiečių šeimas, prašymus priimti ukrainiečių vaikus. Jie atėjo į mokyklą ir mes pamatėme, kad reikia kažką daryti, kaip tuos vaikus integruoti.

Todėl mokytojai pasiryžo nemokamai dirbti keliomis kalbomis, didesnėse klasėse, kurios buvo pilnos, o dar prisidėjo po keletas ukrainiečių vaikų. Mokytojai turėjo dirbti ir angliškai, ir rusiškai. Kai kurie, ypač vyresni vaikai, kategoriškai atsisakydavo kalbėti rusų kalba, buvo tokių niuansų. Man teko su ukrainiečių paramai susibūrusia švietimiečių grupe parengti keturių mėnesių integracijos programą, kaip reikia dirbti su vaiku, pabėgusiu iš karo.

Aš manau, kad tie trys mėnesiai, kai buvo akcentuota vaiko savijauta, jo adaptacija, jo psichologinė būsena, mums pasisekė.

Buvo akcentuojama daugiausia jo socialiniai, psichologiniai poreikiai. Priėmėme ukrainiečių pedagogus mokytojų padėjėjais, psichologą, dailės terapijos specialistą, kurie dirbo su tais vaikais po pamokų. Aš manau, kad tie trys mėnesiai, kai buvo akcentuota vaiko savijauta, jo adaptacija, jo psichologinė būsena, mums pasisekė.

Mes lietuviškoje mokykloje turėjome per 40 vaikų, kai jiems rudenį, kai karas nesibaigė, reikėjo rasti kitas mokyklas, kur galėtų mokytis pabaigę socializacijos periodą, atsisveikinome su ašaromis. Dabar pas mus yra likę dešimt vaikų, kuriems pavyko – jie ir lietuvių kalbos pamokas turėjo, vasarą buvome subūrę grupę, jie puikiausiai mokosi lietuvių kalba.

Ne mokykla, o vaikų gyvenimas

– Įtraukusis ugdymas ne vienai mokyklai atrodo kaip ne iki galo paruoštas dalykas. Kokią mintį, kaip tobulinti šiuos procesus, ketinate siūlyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai?

– Mes tam tikrų atradimų vieta esame įvairiose srityse, tarp jų – ir įtraukiojo ugdymo. Esame parengę keletą seminarų, kaip reikia dirbti su tais vaikais. Žinoma, tokių vaikų gal nėra labai daug. Mūsų mokykloje jų yra apie 7 proc. su didele ir vidutine negalia, skaičiais – apie 80 vaikų.

Nežinau, ar tai daug, ar nedaug. Bet mums sekasi dirbti, nes pradinėse klasėse dirbame su dviem mokytojais. Jeigu reikia, ateina specialistas pas spec. poreikių vaikus. Kartais klasėje būna po tris žmones, kurie pasidalina darbus ir dirba. Tačiau yra sudėtinga problema, nes nėra specialistų pagalbai – spec. pedagogų, logopedų.

Kunigaikščio Gedimino progimnazijos nuotr./Kunigaikščio Gedimino progimnazija

Jeigu mūsų mokykla būtų viename pastate, tai gal ir gerai būtų, nes turime tris spec. pedagogus, tris socialinius darbuotojus, tris logopedus, tris psichologus – labai daug, atrodytų, bet trys filialai. Vaikų daug.

Man kilo mintis, kad galbūt reikėtų kitaip organizuoti spec.pedagogo darbą – įvesti tam tikrą spec. pedagogo padėjėją, kuris nuimtų techninius darbus. Tai kol kas tik pamąstymas, bet jeigu pavyktų tokį modeliuką parengti ir įtikinti ministeriją, tai leistų šiek tiek kompensuoti spec. pedagogų trūkumą.

Mes esame ir kitur pirmyn. Tarkim, „Bloomberg“ projektas – nesigirdami galime pasakyti, kad patyriminį ugdymą išeidami ir pamokas vesdami ne mokykloje turime jau mokykloje 20 metų. Ne veltui mūsų mokykla buvo įtraukta į galutinę parengiamąją grupę, kur atvažiavę ekspertai stebėjo, žiūrėjo, kaip mes tai darome, pagal tai buvo parašyta galutinė „Bloomberg“ projekto paraiška.

Šiemet rudenį apie 15 proc. pamokų vyko ne mokykloje, kai kuriose pradinėse klasėse – ir 20 proc.

– O ar sunku tokioje mokykloje dirbti tiek mokytojams, tiek vadovams, kai vis sugalvojama naujų dalykų, naujų projektų, išbandymų?

– Sunku turbūt todėl, kad visą laiką jauti spyglį nugaroje, kuris neleidžia sustoji. Bet ir įdomu, nes nuolat atsinaujina smegenų ląstelės, nėra kada nuobodžiauti. Galbūt mūsų sėkmė ir tai, kad mūsų mokytojų kolektyvas yra ganėtinai jaunas, vidurkis – 35-40 metų. Mokytojai dar nepavargę, jie turi minčių, noro, gal ir energijos daugiau.

Kunigaikščio Gedimino progimnazijos nuotr./Direktoriaus pietūs su mokiniais

Žinoma, turime ir vyresnių, mano metų, bet mokyklos atmosfera verčia žmones ieškoti naujovių. Ir skatinimo fondą turėjome, jeigu mokytojas pasiūlo racionalizaciją, įgyvendina kokį pokytį, jam sumokame nedidelį, bet finansinį priedą, taip motyvuodami.

Matyt, ta mokyklos filosofija ir lemia, kad visą laiką ieškome kažko naujo. Ir vaikams tada įdomu.

Mes pirmieji įsirengėme lauko klases, kai dar nebuvo galvojama. Tai, ką Vilniaus miestas daro kaip lauko klases tuos stiklinius burbulus, tai nėra lauko klasės, tai yra papildomos patalpos.

Jeigu miestas finansavo „Fab Lab“, inžinerines laboratorijas, tai mes dar žingsnelį žengėme ir įkūrėme ne tik tokias, bet ir „Art Lab“ – menų laboratoriją, kur vaikai atsipalaiduoja, piešia, leidžia laisvalaikį.

Žinoma, visko būna, nutinka kaip kiekvienoje mokykloje – ir patyčių, ir smurto, to neišvengsi, nes yra gyvi žmonės.

Jei žiūrėtume į mokyklos genezę nuo 1991-1993 metų, tai aš manau, kad tapome ateities mokykla.

Truputėlį esame žingsneliu priekyje, nei visas Lietuvos švietimas eina, darome tai, kad kitose mokyklose bus dar tik po metų ar kelerių. Nes orientuojamės į vaiką, pagrindinis mūsų credo, mokyklos filosofija sako, kad mokykla nėra ugdymo įstaiga, tai vaiko gyvenimas dotuoju periodu. Jis čia gyvena.

Mes palaikome drausmę, kalbame apie kultūrą, pagarbą žmogui, elgesį, netrukdymą kitam. Ir mes kartu mokomės gyventi. Gal dėl to mums taip sekasi.