„Nemunas“ – 1959 metais pastatytas laivas, paskutinis iš Leningrado įplaukęs į dabartinę Kauno marių akvatoriją prieš 1959 metais pastatant Kauno hidroelektrinę (HE). Tad memorandumo pasirašymo vieta – itin simbolinė.
„Netrukus prasidės didžiulis procesas, ištaisysiantis istorinę klaidą. Įsivyraus Nemune laivyba, kuri šimtmečius iki tol buvo vykdoma“, – teigė memorandumo pasirašymo metu suorganizuotą diskusiją moderavęs Edmundas Jakilaitis, pats esantis laivavedys.
Šliuzo projekto įgyvendinimas sujungtų visą beveik 500 km Lietuvoje ir pasienio ruožuose su Baltarusija bei Kaliningrado sritimi besidriekiančią Nemuno atkarpą. Nenutrūkstamu keliu būtų galima plaukti nuo Druskininkų iki pat Kuršių marių.
Diskusijoje dalyvavęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis prisiminė, kad stovėdamas 1961–1962 metais prie Kauno hidroelektrinės stebėjo, kaip žuvys, pakilusios į aukštupį, atsimušdavo kaip į sieną ir neturėjo, kur plaukti. Tuomet galėjai tarp žuvų paskęsti, t. y. tiek daug jų buvo.
„Projekte visuomet buvo numatytas žuvitakis. Norisi per kadenciją spėti pradėti įgyvendinti šį projektą“, – tikino V.Matijošaitis.
Šliuzo įrengimas ties vadinamuoju HES‘u net ir dabar yra pažymėtas Kauno miesto bendrajame plane. Anksčiau toks sumanymas buvo numatytas ir hidroelektrinės statybų projekte, tačiau iki šiol liko neįgyvendintas. Šliuzo vietą ties Kauno HE žymi tik žemių sankasa.
Gali atsieiti 40–70 mln. eurų
Kaip tikino VĮ Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas, tokių šliuzų (juo reiks įveikti 21-erių metrų aukštį), kokį norima pastatyti Kaune, Europoje pastatoma kasmet, tačiau mūsų šaliai tai bus unikalus projektas.
„Svarstomi keli variantai, kaip tai turėtų atrodyti. Vieną sankasą mes jau turime. Ar tuos 20 metrų galėtume įveikti vienu nuožulnumu ar vis dėlto turės būti įrengiamos kelios pakopos? Projektas sudėtingesnis už daugumą Europos tokių projektų, nes turime sudėtingą transporto ir energetikos mazgą, kasamės po esamais keliais“, – paaiškino V.Vinokurovas.
Rangos darbams bus skelbiamas tarptautinis konkursas, nes lietuviai neturi tokių statybų patirties.
„Kauno miesto idėja tobulai atitiko mūsų planus ir lūkesčius. Mes net nedrįsome kelti tokio klausimo tokioje ankstyvoje stadijoje. Laivyba nėra įprasta kiekvienam Lietuvos žmogui – tradicijas, deja, praradome. Kiekvienam miestui prie Nemuno būtų nauda turėti ekologišką ir ekonomišką vandens kelią.
Sunku pasakyti, kiek tai galėtų kainuoti, bet manoma, kad nuo 40 mln. eurų iki 70 mln. eurų. Vienas naujausių šliuzų Europoje pastatytas Portugalijoje. Darbai truko penkmetį. Tad planuojama, kad statybos tiek ir truktų – nuo 5 iki 10-ties metų“, – 15min teigė V.Vinokurovas.
Sunkiausia bus atrasti finansavimą. Bus siekiama pasitelkti Europos Sąjungos fondus.
„Galioja vištos ir kiaušinio principas. Joks investuotojas neinvestuos milijonų į laivus, kol nėra valstybės įsipareigojimo ir garantijos, kad bus galimybė praplaukti ir tuo pasinaudoti. Pirma valstybė turi pasakyti: „Taip, tai yra mūsų strateginė sritis, mes norime tai daryti, investuojame į infrastruktūrą ir tuomet turime vandens kelią“. Verslas jau dabar raštu yra įsipareigojęs, kad kai tik atsiranda vandens kelias, iškart investuoja į laivus. Turime ir dabar jau ne vieną baržą per dieną, o penkias ar šešias, kurios kursuoja nuolat be sustojimo“, – patikino V.Vinokurovas.
Jis atskleidė, kad direkcija susilaukia daugybės laivavedžių klausimų, kodėl jie yra priversti traukti katerius į sausumą ir gabenti, juk Nemunas – tokia upė, turinti didžiules galimybes.
„Vandens kelyje turime tris kurortus – Druskininkus, Birštoną, Vilkiją, tad galimybės – didžiulės. Daug kas nežino, kad įsėdus Marvelės prieplaukoje, galime nuplaukti į Šiaurės ar Juodąją jūrą“, – teigė Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius.
Pirmas žingsnis – projektinių pasiūlymų konkurso paskelbimas. Tikimąsi, kad kitų metų vasarą jau bus aiškus vaizdas, kaip atrodys šliuzas ir kiek jo statybos atsieis.
Sieks 100 kartų didesnės laivybos
Kaip teigė memorandumą pasirašęs susisiekimo ministras Marius Skuodis, šliuzui atsiradus, būtų galima iš aukštupio nuplaukti į žemupį. Tai pasitarnautų itin ambicingam Vyriausybės puoselėjamam planui – padidinti krovininę laivybą Nemunu 100 kartų. Šis planas pasiekiamas, įgyvendinus šiuo metu vykdomą bunų projektą. Maždaug 225 kilometrų ilgio atkarpoje dėmesys skiriamas hidrotechniniams statiniams – vagą reguliuos apie 500 pastatytų naujų ar atnaujintų bunų. Planuojama, kad upės valymo darbai pasieks ir Kauno HE.
„Jau pastatyta 60 bunų – specialių iškyšulių, leidžiančių padidinti upės vagą ir srovę. Tai leis atgaivinti laivybą Nemunu, kuri anksčiau egzistavo. Turiu svajonę, kad 2023–2024 metais, keliaujant po Panemunės pilis ir užlipus ant piliakalnio, matytume ne tuščią Nemuną, „Raketą“ praplaukiančią, o baržas, plaukiančias iš Klaipėdos uosto į Kauno uostą. Tai realu.
Verslas mato galimybes, atgabenti krovinius barža kainuoja du kartus pigiau. Ateities tendencija, link ko mes judame – konteineriai. Norėčiau matyti kuo mažiau konteinerių, gabenamų mūsų keliais, nes tai didina taršą, gadina kelius. Alternatyvos – traukiniai arba baržos. Atsiranda ekonominis naudingumas: 40 konteinerių vienoje baržoje ar 40 vilkikų keliais?
O žinant tai, kad tarša bus vis labiau apmokestinama, keliai bus apmokestinami už nuvažiuotą atstumą, o ne už dieną, manau, net ekonominis naudingumas laivybos bus daug didesnis. Kai matysim plaukiojančius laivus, Nemuno sujungimo klausimas įgis kitokią reikšmę“, – nuomonę išsakė M.Skuodis.
Anot jo, tai ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai svarbus projektas. Juk Nemuno dalis nuo Kauno HE iki Kuršių marių įtraukta į transeuropinį transporto tinklą – vertinama, kad tai yra europinės reikšmės kelias. Jau pradėtos derybos su Europos Komisija dėl kitos Nemuno dalies įtraukimo į tą patį transporto tinklą, kad jis būtų traktuojamas kaip vientisas. Tai atvertų naujus tarptautinius laivybos kelius, todėl upėmis būtų galima pasiekti Lenkiją ir atokesnes Vakarų Europos valstybes.
Susisiekimo ministras priminė, kad po kelerių metų šalia Kauno HE vyks didžiulės „Rail Baltica“ vėžės statybos, bus, tikėtina, plečiamas kelias, virsiantis Kauno Pietrytiniu aplinkkeliu, tad sprendimus dėl šliuzo reikia turėti kuo greičiau, kad į vyksiančius darbus būtų galima pažiūrėti kompleksiškai.
Vyriausybė turi planą padidinti krovininę laivybą Nemunu 100 kartų.
„Projekto kaina dabar atrodo įspūdinga, bet technologijos tobulėja, sprendimai atsiranda nauji. Svarbu žinoti, kada projektas atsipirks. Jei laivyba žemupiu būtų labiau išsivysčiusi, gal ir atsiperkamumo klausimai būtų kitokie. Svarbu startuoti ir turėti atsakymus, kas galėtų būti. Manau, kad laivyba tikrai atgims“, – kalbėjo jis.
Mažėtų oro tarša
AB „Lietuvos geležinkeliai“ Komunikacijos direktorius Mantas Dubauskas apgailestavo, kad geležinkelis yra bene vienintelis draugiškas aplinkai transportas, gerai išvystytas Lietuvoje. Atsivertų naujos galimybės, jei atsirastų vandens kelias. Gerai išvystytos sistemos viena kitą papildo, nebūtinai konkuruoja tarpusavyje.
Kaip tikino Raminta Radavičienė, aplinkos viceministrė, saugi laivyba, pirmiausiai, – aplinkai draugiška transporto rūšis. Krovinius ir keleivius perkėlus ant vandens, taupytume emisijas, mažėtų oro teršalų. Juk, kaip žinoma, transportas Lietuvoje yra vienas taršiausių ir didžiausių klimato kaitą sukeliančių sektorių.
„Žinoma, šliuzo projekto poveikio aplinkai vertinimą privalu atlikti. Šiandien dar anksti kalbėti apie konkretų poveikį atskiriems komponentams, nes turi būti aiškūs projektiniai sprendiniai. Dėl biologinės įvairovės – atskiras klausimas“, – nuomonę išsakė R.Radavičienė.
Tiesa, ji priminė, kad reikia įvertinti aspektą, kad kasmet Nemunas vis labiau susidurs su sausromis.
Aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis teigė, kad įrengus su šliuzu žuvitakį, „pakeltos aukščiau, užkilusios Nemunu“ lašišos turėtų didesnį neršimui baseiną. Tačiau kyla klausimų dėl to, ar išneršti lašišiukai rastų kelią per Kauno marias (saugiai praplaukę ties Kruonio hidroelektrine) atgal į Baltijos jūrą. Tam reikia atlikti detalesnius tyrimus.
„Bet kokia užtvanka yra blogis upei, ją atskiria. Tuomet nenuteka vandenys, nepernešamos maisto medžiagos, nebelieka potvynių, tad žuvys lengvai nekeliauja. Žuvys įsimena kelius, žinoma, reikėtų laiko, kad jos, įvykdžius pokyčius, tuos kelius vėl surastų, bet tai nėra sudėtingiausios dalykas“, – teigė M.Čepulis, paaiškinęs, kad žuvitakis labiausiai reikalingas šlakiams, lašišoms, žiobriams bei nėgėms.
Žuvitakio atsiradimas, tikėtina, būtų naudingas ir žvejams – Nemune ties Birštonu, Merkyje būtų galima žvejoti lašišas.
Pasak Daivos Garbaliauskaitės, energetikos viceministrės, Kauno HE yra sėkmės istorija, egzistuojanti daugiau nei 60 metų. Ji pagamina 4 proc. visos mūsų Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, tad tai energetikos sektoriuje – perlas.
