„Alytaus naujienoms“ M. Matonienė pasakoja, kad padėti kitiems jai atrodo būtina ir savaime suprantama, o geriausias atlygis už gerus darbus jai – tas geras jausmas, kuris užlieja dūšią išgirdus „ačiū“.
M. Matonienė Alytaus Raudonojo kryžiaus draugijoje savanoriauja nuo 1966-ųjų kai baigė studijas medicinos institute.
Ponia M. Matonienė Alytaus Raudonojo kryžiaus draugijoje savanoriauja nuo 1966-ųjų kai baigė studijas medicinos institute. Čia moteris įgijo stomatologės specialybę.
„Tada, kai tik pradėjau, šios organizacijos veikla buvo kiek kitokia nei dabar – vykdydavome mokymus mokyklose, organizuodavome donorystę, važinėdavome į kolūkiečių susirinkimus... Ir dabar užsiimame visuomenės švietimu sveikatingumo tema, tačiau ėmėmės ir naujos veiklos – daliname paramą skurstantiems maisto produktais. Dažniausiai juos gauname iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo“, – pasakoja M. Matonienė.
Aprūpina maisto produktais
Dalinti maisto produktus skurstantiems pastaruoju metu iš esmės pagrindinė M. Matonienės atsakomybė savanoriaujant. Skurstantiems savanoriai stengiasi parūpinti kuo ilgiau nesugendančio maisto – makaronų, kruopų, konservų, aliejaus ir kitų produktų.
„Visgi kartais būna, kad kokia parduotuvė mums atiduoda maisto produktus, kurių galiojimo laikas greitai baigsis. Reaguojame pagal situaciją: jei įmanoma, stengiamės tokius produktus kuo greičiau išdalinti, kad tik žmonės spėtų suvartoti, arba visai atsisakome“, – pasakoja M. Matonienė.
Tiesa, pastaraisiais metais garbingo amžiaus alytiškė savanorystei skiria vis mažiau laiko. Tačiau stengiasi jo kitiems atiduoti tiek, kiek tik gali: „Dabar jau pati esu amžiuje, susiduriu su sveikatos problemomis. Todėl su organizacijos vadovybe sutarėme, kad prie veiklos prisidėsiu tada, kai pati galėsiu. Dabar man paprasčiau dalyvauti mokymuose nei ruošti maisto paketus – jau darosi sunku juos rūšiuoti, kilnoti, dalinti. Tačiau ir šiuos darbus darau, kai tik sveikata leidžia.“
Pagalbos reikia visiems
Pasakodama apie savanorystę Raudonajame kryžiuje M. Matonienė sako, kad pagalbos prisireikia skirtingo amžiaus, gyvenimo būdo žmonėms.
Kur kas dažniau pagalbos ranką tiesiame jaunoms šeimoms, taip pat žmonėms, kurie neteko darbo.
„Įprasta manyti, kad dažniausiai pagalbos iš savanorių prisireikia senjorams, tačiau pati susidariau kitokį įspūdį – nedaug senjorų užsuka, nesijaučia jie drąsus. Kur kas dažniau pagalbos ranką tiesiame jaunoms šeimoms, taip pat žmonėms, kurie neteko darbo, bei su priklausomybėmis kovojantiems asmenims, kenčiantiems nuo alkoholio, taip pat narkotikų, – pasakoja savanorė. – Pati negaliu atsigrožėti kitų savanorių atsidavimu, nuoširdumu, jų darbu – organizacijoje apstu jaunų moterų, kurios visas savo jėgas paskiria priklausomų asmenų gelbėjimui. Jos – tikras pavyzdys visiems.“
Gelbėjo po avarijos
Per šitiek savanorystės metų M. Matonienei labiausiai įsiminė viena gausi alytiškių šeima, kuriai likimas nepagailėjo iššūkių.
„Yra tokia šeima Alytuje, kurioje devyni vaikai auga. Skaudi jų istorija: mama pasimirė, tik tėtis liko, vienas visus augina ir turi sugalvoti, kaip pragyventi. Daug tai šeimai padėjome, kol dar didesnė bėda ištiko – vienas iš vaikų pateko į avariją. Gydytojai sakė, kad jį tiesiog iš dalelių sudėliojo... Raudonasis kryžius šeimai teikė moralinę, finansinę pagalbą, savanoriai važiavo vaiko iš Kauno klinikų į Druskininkus, į reabilitaciją, pervežti... Galų gale bėdos ėmė spręstis: ta šeima jau gavo socialinį būstą“, – džiaugiasi savanorė.
Svarbu norėti padėti sau
M. Matonienė apgailestauja, kad šiandien pilnai pasirūpinti savimi gali anaiptol ne visi. Tiesa, svarbu ir tai, kaip vargstantieji kitų pagalbą priima.
„Mūsų visuomenėje yra žmonių su negalia, yra tokių, kuriems galo su galu sudurti nepavyksta. Man atrodo, kad visų kitų žmonių pareiga yra šiems nuskriaustiesiems padėti. Žinoma, klausimas, kaip žmogus tą pagalbą priima, – ar yra dėkingas ir stengiasi sau padėti ir pats, ar visgi ima aklai ja naudotis. Ką čia slėpti – tarp paramos gavėjų yra ir tinginių, kurie prie to svetimo gero tiesiog priprato“, – į problemą pirštu beda savanorė.
Neretas atvejis, kai Raudonojo kryžiaus savanorių pagalbos sulaukę skurstantieji ne tik atsitiesia, bet ir patys padėti kitiems ima ryžtis.
Vis dėlto apžvelgdama savo patirtį ji tikina, kad ir gražių pavyzdžių apstu – neretas atvejis, kai Raudonojo kryžiaus savanorių pagalbos sulaukę skurstantieji ne tik atsitiesia, bet ir patys padėti kitiems ima ryžtis – pasuka savanorystės keliu.
Padės, kol sveikata leis
Šiandien M. Matonienei jau 74-eri. Nejau jai pačiai neprisireikia kitų žmonių pagalbos? Savanorė atsako, kad paprašyti pagalbos rankos prisieina, ir lig šiol jai dar nėsyk nebuvo atsakyta: „Daugiausia man padeda mano vyras. Ne išimtis ir draugai, pažįstami, kurie irgi yra geros valios. Be to, ir savanoriai iš Raudonojo kryžiaus man nėra abejingi, kaip ir organizacijos vadovybė.“
Kaip ilgai M. Matonienė planuoja savanoriauti? „Jeigu tiesiai šviesiai, tai aš esu katalikė, krikščionė. Mane taip tėvai išmokė, kad reikia padėti. Todėl ir kitus skatinu pagalbos ranką ištiesti. Padaryti gera kitam yra tikrai gera. Aš tai darysiu tol, kol man sveikata leis“, – šypsosi savanorė.
Daugiau informacijos www.priimk.lt
