„Visoje senojoje Lietuvos istorijoje, kurią vadiname Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija, paprastai mes minime kunigaikščius Gediminaičius: visą giminę nuo Gedimino iki Žygimanto Augusto. O antroji pagal svarbą giminė yra Radvilos“, – trumpai jų vietą istorijoje nurodė profesorius Alfredas Bumblauskas.
„Radvilos buvo vadinami tėvynės tėvais – pater patriae. Pavadinimas atėjęs iš Senovės Romos. Ten taip tituluodavo žmones, kuriais rėmėsi valstybės, respublikos. Visa Radvilų giminė buvo prisiėmusi atsakomybę už Lietuvos valstybę“, – pasakojo istorikas ir visuomenės veikėjas Darius Kuolys, pridūręs, kad šeimos pavardę teisingiau būtų rašyti „Radvilas“, o ne „Radvila“, nes jie esą patys save taip vadino XVI–XVII a.
Visa Radvilų giminė buvo prisiėmusi atsakomybę už Lietuvos valstybę, – sakė D.Kuolys.Radvilos save kildino iš Krivio Krivaičio Lizdeikos, kurio išaiškintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapnas lėmė Vilniaus atsiradimą. Istoriniai duomenys rodo, kad jie atsirado iš Astikų giminės. „Kaip Radvilos, giminė iškyla XV a. pab. Nuo tada per 300 metų, iki Lenkijos–Lietuvos valstybės saulėlydžio, žodžiu, iki LDK istorijos pabaigos, daugiau nei pusę laiko – 166 metus – Vilniaus vaivados postą kontroliavo Radvilos. Tai ne šiandienis Vilniaus apskrities viršininkas, o pirmasis Lietuvos pareigūnas, kurio vaidmuo ypač išauga tada, kai valstybės valdovas reziduoja ne Vilniuje, o Krokuvoje ar Varšuvoje“, – lygino A.Bumblauskas.
Palaikai 2004 metais atrasti Dubingiuose. 2004–2007 metais antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų bendromis pastangomis identifikuoti 8 Radvilų giminės atstovų skeletai: LDK kanclerio, Vilniaus vaivados bei Livonijos vietininko, Liublino unijos priešininko, faktiškai nevainikuoto Lietuvos karaliaus Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo žmonos Elžbietos Šidlovieckos–Radvilienės, LDK kanclerio, Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo, jo sūnaus Mikalojaus Radvilos, Mikalojaus Radvilos žmonos Elenos Hlebovičaitės, Mikalojaus Radvilos (M.R.Rudojo vaikaičio), Jonušo VI Radvilos ir Anos Sobkovnos (Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos).
Gynė savarankiškumą
Tiek A.Bumblauskas, tiek D.Kuolys su tam tikromis išlygomis sutiko, kad Radvilų nesėkmės tapdavo Lietuvos valstybės nesėkmėmis, ir atvirkščiai. Pastarojo įsitikinimu, jeigu Radvila Juodasis nebūtų miręs unijos išvakarėse, greičiausiai sąjungoje su Lenkija būtų pavykę išsiderėti geresnes sąlygas, nors pačios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) turbūt nebūtų pavykę išvengti, nes Vilniui jau praktiškai grasino Maskvos kariuomenė.
 |
| VšĮ „Kultūros paveldo akademija“ nuotr./ 8-ių Radvilų giminės atstovų palaikai buvo rasti 2004-aisiais Dubingių piliavietėje. |
Radvilų įtaka ypač sustiprėjo XVI amžiaus viduryje, kai Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Augustas, kuris, derantis dėl Liublino unijos (pasirašytos 1569 metais), akivaizdžiai palaikė Lenkijos pusę. Tuo metu Vilniaus vaivada buvo Mikalojus Radvila Juodasis, o Mikalojus Radvila Rudasis užėmė vyriausiojo kariuomenės vado, Lietuvos didžiojo etmono, postą. Radvilos derybose su Lenkija stojo ginti Lietuvos interesų, tačiau Mikalojus Radvila Juodasis 1565 metais mirė. Jo pareigas perėmė Mikalojus Radvila Rudasis, tačiau jis nebuvo toks talentingas politikas ir derantis jam kiek pritrūko lankstumo.
Po unijos LDK išlaikė suverenitetą, tačiau Lietuvos pozicijos buvo silpnesnės nei Lenkijos. ATR valdovai vis labiau tolo. Žygimantas Augustas buvo paskutinis Gediminaičių (Jogailaičių) palikuonis. Šiai dinastijai LDK rūpėjo kaip jų tėvonija. Bet po to Lenkijos–Lietuvos Respublikoje valdovai buvo skiriami rinkimų būdu. Taip į sostą atėjo Vazos iš Švedijos, Saksai iš Saksonijos. Jiems Lietuvos savarankiškumas mažai terūpėjo.
Ilgainiui silpnėjo ir Radvilų palikuonių gebėjimai. „Paskutinieji buvo nelabai gabūs. Lietuvą labai mylėjo, girtom ašarom dėl jos verkė, bet nelabai vadovauti jiems sekėsi. Jeigu būtų buvę kitaip, paskutinių dešimtmečių Lietuvos istorija turbūt būtų garbingesnė“, – svarstė D.Kuolys.
Lietuvos reformatai
Radvilų giminės istorija taip pat iliustruoja Lietuvos istorijos daugiaspalviškumą. Šie didikai garsūs ir tuo, kad didžioji jų dalis XVI amžiuje prisijungė prie reformacijos judėjimo – tapo kalvinistais. Nepaisant to, jie sugebėjo išlaikyti svarbiausius valstybės postus. Toks liberalizmas anais laikais buvo unikalus.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./ Trečiadienį vyko Radvilų giminės atstovų palaikų pagerbimo repeticija. |
„Radvilos Juodojo ir Rudojo laikais LDK egzistavo 10 konfesijų. Šiais laikais tai nebenuostabu. Tačiau tada buvo fenomenalu. Juk 1572 metais Paryžiuje per Šv. Baltramiejaus naktį katalikai išžudė hugenotus. Vakaruose vyravo žiauri netolerancija, vyko didžiausi religiniai karai. O mūsuose – kažkokia ramybės oazė“, – šypsojosi A.Bumblauskas.
Profesorius priminė, kad į Lietuvą XVI amžiuje bėgdavo dėl tikėjimo persekiojami kilmingieji iš Anglijos, o Radvila Juodasis juos priglobdavo. Jis apskritai skleidžiasi kaip ypatingo intelekto veikėjas. Istorikės Dainoros Pociūtės tyrinėjimai rodo, kad Radvila Lietuvoje bandė kurti savitą evangelizmo atšaką – kažką panašaus į anglikonus. „Juk jis polemizavo su pačiu Kalvinu. Šiais laikais tai galbūt prilygtų diskusijoms su popiežiumi“, – svarstė profesorius.
Taip pat šis Radvilų atstovas pirmasis suvokė, kad Lietuvai reikia jūros, ir bandė išnaudoti Rygos uostą.
Gyvoji istorija
A.Bumblausko nuomone, Radvilos kažkuria prasme yra net įdomesni nei Gediminaičiai (Jogailaičiai). „Gediminaičiai yra Lietuvos istorijos legendos dalis – nuo Maironio laikų mes žinome, stiprybės semiamės iš jų. Ir staiga 1572-aisiais, po Liublino unijos, Žygimantas Augustas miršta ir Gediminaičiai lieka tik legenda“, – kalbėjo profesorius. Tiesa, prieš keletą metų į Lietuvą iš Brazilijos buvo atvykęs Paulius Sanguška – dar likęs gyvas Gediminaičių dinastijos atšakos atstovas. Tačiau šių dienų Radvilos kur kas aktyvesni. Prieš porą metų A.Bumblauskas Lenkijoje susipažino su Mikalojumi Radvila (Radziwiłł).
Paaiškėjo, kad Mikalojus Radvila turi ir pusbrolį Motiejų (Maciejų). Profesoriui teko pas juos svečiuotis ir apžiūrėti jų vertybių kolekciją.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Istorikas A.Bumblauskas. |
„Mūsų muziejai tokių dalykų neturi, ypač subtilių „muzealijų“: žiedukų, medalionukų, virtuvės įrankių, pistoletų. Dar žaviau, kad jie ne tik savo tiesioginį paveldą kaupia, bet ir yra sąmoningi kolekcininkai, kurie renka ir kitų aristokratų šeimų vertybes“, – pasakojo A.Bumblauskas.
Istoriko nuomone, po LDK griūties, per XIX–XX amžių, Radvilos bent išoriškai tapo lenkų nacijos dalimi – bent jau lietuviai juos tokiais laiko. Tačiau iš tiesų apibrėžti jų tapatybę nėra taip lengva.
„Mikalojus man ir sako: aš galiu ir noriu tarnauti Lietuvai. Jeigu Lietuvoje būtų supaprastinta dvigubos pilietybės teikimo tvarka, jis gal pirmasis jos pasiprašytų. Beje, dabartiniai Radvilos labai laukia, kol lietuviai bus tokie išmintingi ir grąžins į savo abėcėlę dvigubą „w“, nes pavardė Radziwiłł įsitvirtinusi pasaulio enciklopedijose. Jie dabar laukia ir stebisi – ant savivaldybės parašyta: www.vilnius.lt. O mes jiems neleidžiame“, – juokėsi profesorius.
Bendravimas su dabartiniais Radvilų palikuonimis ir jų protėvių pagerbimas prikelia praeitį. „Radvilų palaikų perlaidojimas yra simbolinė akcija, kai mes tą visą LDK istoriją tarsi prisijaukinam, ji mums tampa gyva. Kiek kartų buvau anksčiau prie Dubingių pavaikščioti – tai ne istorija. O dabar, kai viskas vyksta, atrodo, kad kažkas suaktualinama, atsiranda dar viena istorinė vieta“, – mąstė A.Bumblauskas.
Pavardė – įvairiuose kontekstuose
Radvilos garsėjo ne tik kaip valstybės vadovai, bet ir kitomis istorijomis. Garsioji Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės legenda. Už jo moteris ištekėjo slapta, o po to prieš Lenkijos–Lietuvos karaliaus motinos Bonos valią buvo pripažinta karaliene. Ši istorija atspindi Renesanso dvasią, kai meilė atsidūrė aukščiau už kitas vertybes.
Dar vienas Radvilų giminės atstovas – Mikalojus Radvila Našlaitėlis, nusprendęs atsiversti į katalikybę. 1582–1584 metais jis tapo pirmuoju Lietuvos atstovu, surengusiu kelionę į Šventąją žemę, keliavo po Siriją, Egiptą. Savo nuotykius aprašė knygoje „Kelionė į Jeruzalę“. Kelionės metu buvo pastatyta Jėzaus bažnyčia Romoje. Jau 1586 metais tie patys architektai statė bažnyčią Nesvyžiuje (Baltarusija). „Dažnai sakome, pas mus viskas vėluoja, o barokas, taip pat ir Našlaitėlio pastangomis, praktiškai nevėluoja. Jis galėtų būti Lietuvos tapsmo Europos dalimi simboliu“, – sakė A.Bumblauskas.
