Mitas nr. 1: „Palangoje norima apmokestinti televizorius“. Norima ne apmokestinti televizorius, o surinkti atlikėjams ir įrašų gamintojams priklausantį atlyginimą už jų muzikos naudojimą verslo tikslams.
Nesvarbu, ar kalbame apie muziką, skambančią per radijo imtuvą, ar muzikinius televizijos kanalus, ar netgi muzikinius intarpus televizijos žinių laidose – vis tiek visur girdime muziką, kuri verslininkams – šiuo atveju, nuomos paslaugas teikiančioms įmonėms ar privatiems asmenims – duoda naudą.
Mokėti šį atlyginimą verslininkus įpareigoja Lietuvoje priimtas autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Pagal jį, kiekvienas fizinis bei juridinis asmuo, naudojantį komerciniais tikslais išleistas fonogramas ar jų kopijas viešam paskelbimui, turi mokėti atlyginimą atlikėjams bei fonogramų gamintojams. Tokia sistema veikia daugelyje pasaulio šalių.
Kad verslininkams nereikėtų sudarinėti sutarčių su kiekvienu atlikėju ir fonogramų gamintoju atskirai, Lietuvoje dar 1999 m. įkurta gretutinių teisių asociacija AGATA. Jos nariais šiuo metu yra per 3,5 tūkst. šalies atlikėjų ir įrašų gamintojų.
Mitas nr. 2: „Už muziką televizijoje jau sumokėjo transliuotojas“. Privatus asmuo, žiūrėdamas televiziją namuose ar pas draugus, tikrai neturi niekam nieko mokėti – už jį atlikėjams ir įrašų gamintojams atsiskaito televizijos transliuotojas.
Tačiau nuomojamos patalpos yra viešai prieinamos klientams ir naudojamos komerciniams tikslams. Jas nuomojant siekiama uždirbti pinigų. Todėl jų savininkams reikia atskirai atsiskaityti atlikėjams už viešą jų muzikos paskelbimą. Lygiai taip atlyginimą atlikėjams moka, pavyzdžiui, kavinių ar sporto klubų, kuriose yra televizoriai, savininkai.
Mitas nr. 3: „Nuomojamas kambarys yra privati, o ne vieša vieta. Muzika ten grojama ne viešai, todėl atsilyginti atlikėjams – nereikia“. Įstatyme minimas viešas įrašų paskelbimas nėra tiesiogiai susietas su vieša vieta – jis susijęs su vietos prieinamumu visuomenei. Tai yra išaiškinęs ir Europos teisingumo teismas.
Nuomojamas privataus namo kambarys yra viešai prieinamas kiekvienam klientui, o jo paskirtis yra komercinė (juk butai nenuomojami už dyką). Dėl to jame skelbiama muzika, įskaitant ir muziką transliuojamą per radijo ar televizijos programas, prilygsta viešam paskelbimui. Tai reiškia, kad už ją reikia atsilyginti atlikėjams ir įrašų gamintojams.
Mitas nr. 4: „Atlyginimas už per televizorius transliuojamą muziką pradėtas rinkti tik šiemet“. Šis atlyginimas buvo renkamas ir paskirstomas nuo pat AGATA įkūrimo 1999 m.
Mitas nr. 5: „Atlyginimo mokėjimas atlikėjams labai nuskurdins verslininkus“. Jei nuomojamame kambaryje yra televizorius, už per jį transliuojamą muziką verslas atlikėjams turi sumokėti 7 ct per dieną.
„Jeigu atlyginimas atlikėjams būtų nesuprantamai aukštas, pasakyčiau, kad jį mokėti yra nesąmonė ir geriau jau patrauksiu tą televizorių iš kambario. Bet dabar tai tikrai nėra ta suma, kuri galėtų sužlugdyti verslą. Man tik svarbu, kad mūsų sumokėti pinigai būtų teisingai paskirstyti“, – sako Rytis Gaižiūnas, svečių namus „Vasara“ Nidoje valdančios kelionių agentūros „Ra“ direktorius. Jis yra vienas iš daugelio verslininkų, sąžiningai atsiskaitantis atlikėjams.
Mitas nr. 6: „Už muzikos licenciją būtina mokėti visus metus, nors kambariai nuomojami tik vasaros sezonu“. Jeigu verslo liudijimą turite tik trims vasaros mėnesiams, licenciją galite gauti tik tiems trims mėnesiams – mokėti atlikėjams už visus metus tikrai nereikės.
Mitas nr. 7: „Surenkamas atlyginimas atlikėjams skirstomas neskaidriai, pinigai atlikėjų nepasiekia“. Atlyginimas atlikėjams ir įrašų gamintojams yra skirstomas remiantis visų Lietuvos radijo stočių, televizijų ir kitų viešai muziką naudojančių subjektų (viešų renginių organizatorių, kavinių, barų, taip pat ir apgyvendinimo paslaugas teikiančių įmonių ir privačių asmenų) pateikiamais grojaraščiais, kurie kruopščiai suvedami į AGATA duomenų bazę.
Pagal pateiktus duomenis skaičiuojama, kiek kartų ir kiek minučių skambėjo konkretus įrašas bei kokia yra kiekvieno naudotojo grojaraščio vienos minutės kaina. Turint šią informaciją apskaičiuojamas konkrečiam įrašui tenkantis atlyginimas. Kuo daugiau kartų muzikinis kūrinys skambėjo viešumoje, tuo didesnį atlyginimą jo atlikėjas ir įrašo gamintojas gauna.
