Tokiais žodžiais savo jausmus Baltijos kelyje apibūdino Levutė Adomaitytė, tremtinė, į Sibirą išvežta 13-os metų. Šiandien poniai Levutei jau 84-eri, tačiau prisiminimai gyvi tiek jos, tiek kitų šeimos narių širdyse.
„Nuvažiavusi per Onines pakalbinau mamą, pasakiau jai, kad noriu papasakoti 15min. Mama labai prašė priminti, į kokias vietas šeima buvo ištremta, kad parodytume, kaip jie toli buvo. Ir kad atgal grįžo į Lietuvą“, – pasakojo L.Baliukonienė.
Pati Loreta, paklausta, kaip ji atsimena 1989-ųjų rugpjūtį, atsidūsta: „Pakili buvo nuotaika. Dabar paklausėte ir net širdis suvirpėjo, kaip sakoma, perėjo žaibas per visą kūną.“
Tuo metu jauna Baliukonių šeima jau gyveno Druskininkuose, tačiau Loreta su vaikais svečiavosi pas tėvus Tauragėje. Ten, palikusi vaikus jaunesnei seseriai, su tėvais ir trimis tetomis skubėjo į Baltijos kelią.
„Tėvai ir tetos gyveno Tauragėje vietoje Akmenės po tremties. Kai reikėjo į Baltijos kelią, iš Tauragės važiavau su jais, mažus vaikus palikus sesei, kuri iki šiol negali man to atleisit, kad turėjo prižiūrėti mūsų lėliukus. O mano vyras, būdamas Druskininkuose darbe, važiavo su savivaldybės Architektūros skyriumi savo ruožtu“, – pasakojo Loreta.
Pakili buvo nuotaika. Dabar paklausėte ir net širdis suvirpėjo, kaip sakoma, perėjo žaibas per visą kūną.
Moters šeimoje yra nemažai tremtinių. „Mano mama Levutė Adomaitytė – Sibiro tremtinė nuo 13 metų. Žiguliuku važiavo 4 tremtiniai – Adomaičių šeimos nariai, kurie iš Akmenės rajono Barsiukų kaimo 1948 gegužės 22 d. dar paaugliai su tėvais, darbščiais Lietuvos ūkininkais, ištremti į Irkutsko sritį. Lygiai po 10 tremties – bado ir skausmo – metų visi gyvi grįžo į Lietuvą, bet jiems neduotas leidimas gyventi gimtuosiuose Akmenės kraštuose, teko glausti Tauragėje. Kartu buvo ir tėvelis Vladas, kuris – 8 metų vaikas – nuo 1946 m. vasario 18 d. iki 1958 m. sausio 15 d. su mama ir močiute buvo ištremtas į Uralą – Sverdlovsko srities Severouralsko miestą, ten kasė anglį šachtose. Už ką? Mamos brolis Kazys išėjo į partizanus“, – savo šeimos istoriją prisiminė L.Baliukonienė.
Iš tremties grįžusiems ne tik neleista įsikurti gimtuosiuose namuose ar jų kaimynystėje, tačiau ir garsiai pasakoti apie tą patirtį. Loreta prisipažįsta studijų metais buvo aktyvi studentė, tačiau faktas, kad yra tremtinių dukra, užkirto kelią jai siekti karjeros.
„Tėvai labai ilgai, net kol tapau penkto kurso studentė universitete, tesakydavo, kad mamos šeima buvo Sibire, o tėvas – Urale, šachtoje anglis kasė. O daugiau niekas nieko nesakė, ištrėmė ir ištrėmė. Jie jautė nuoskaudą, kad lyg kalti dėl kažko. O tas Baltijos kelias tai jau kažkokia laisvė – jiems širdis sprogo, važiavo jie ašarodami“, – pasakojo Loreta.
Loretos vyras Gintaras Baliukonis Baltijos kelyje fotografavo. Dabar šeimos archyve yra ne viena nuotrauka iš to renginio. Viena nuotrauka Loreta ypatingai norėjo pasidalinti – joje ne jų šeima, tiesiog pro šalį važiavę žmonės. „Tikiuosi, jie patys save atpažins“, – šypsojosi moteris.
Ar dabar užtektų valios ir noro Baltijos keliui? „Tikrai taip. Ir dabar važiuotume, gal tik labiau dėl pramogos, parodyti, kad galime“, – įsitikinusi L.Baliukonienė.
Baliukoniai ketina Baltijos kelio 30-metį paminėti Druskininkuose, kaip sakė Loreta, toli nevažiuos – eis susikabinti rankomis su kitais druskininkiečiais.
Baltijos kelyje dalyvavo ir maži ir dideli. Po 30 metų pasidalinkite savo istorijomis! Tai galite padaryti čia https://www.15min.lt/baltijos-kelias/pasidalinti.
