Šis propagandos technologijų ir metodų sąrašas sudarytas remiantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų Tomo Janeliūno ir Nerijaus Maliukevičiaus komentarais.
Politologas N.Maliukevičius rėmėsi 1937 metais įkurto JAV propagandos analizės instituto tyrimais.
1. Etikečių klijavimas
Viena iš propagandos technikų, kurias įvardino N.Maliukevičius, yra etikečių klijavimas.
Tokiu atveju oponentai gali būti vadinami „fašistais“, „teroristais“, „chunta“ ar kitais žeminančiais apibūdinimais, kurie tarsi verčia abejoti jų išsakomais argumentais.
Į šį propagandos skleidimo metodą panaši ir vadinamoji perkėlimo technika.
„Tokiu atveju iš istorijos ar kitokių situacijų be jokio loginio pagrindimo bandoma išvesti paraleles. Pavyzdžiui, tuos pačius fašistus, su kuriais buvo kovojama per Antrąjį pasaulinį karą, be jokio argumentavimo bandoma perkelti į dabartinę situaciją Ukrainoje“, – kalbėjo N.Maliukevičius.
Propagandinėse žinutėse, kuriomis oponentai apibendrintai piešiami tarsi visiškai juodi ir blogi, dažnai būna suformuojamas ir „gėrio jėgų“ įvaizdis.
Kremliaus propagandos atveju, blogis būtų „supuvę Vakarai“, o štai „gėrio jėga“ yra Rusija.
„Puikus pavyzdys yra vadinamasis „rusų pasaulis“, kuris yra vaizduojamas tarsi kažkokia išskirtinė civilizacija, kurioje visi gyvena gerovėje“, – sakė N.Maliukevičius.
2. Taikymasis į emocijas
Propagandiniuose reportažuose ar pranešimuose aiškiai taikoma į auditorijos emocijas ir nepateikiama papildomų faktų.
„Tai yra vienas iš propagandos tikslų – sužadinti stiprias emocijas, kad žmogus nebegalvotų apie argumentus ir faktus. Jeigu reikia, tai tuo pačiu galima priminti apie kažkokių katastrofų ar konfliktų „tikruosius kaltininkus“ ar panašiai“, – pasakojo politologas T.Janeliūnas.
Jeigu pavyksta auditorijoje sukelti labai stiprias emocijas, tai mažai kas pastebės faktų stoką ar klaidingas interpretacijas.
Pavyzdžiu galėtų būti 2014 metais Rusijos televizijų paskleista žinia apie tariamai nukryžiuotą vaiką. Esą Ukrainos kariai Slovjansko miesto Lenino aikštėje prie kryžiaus prikalė prorusiškų gyventojų vaiką, o tai neva matė tūkstančiai gyventojų.
Sukrečianti žinia greitai nukeliavo per Rusijos žiniasklaidą, tačiau Slovjansko mieste nėra tokios Lenino aikštės ar kitokios vietos, kurioje sutilptų tūkstančiai žmonių.
Be to, internete nėra jokių šito įvykio vaizdų, o vietos gyventojai apie tai sužinojo būtent iš Rusijos televizijų.
3. Vienpusiška informacija
Vienas iš propagandinės informacijos bruožų yra vienpusiškumas. Tokiuose reportažuose ar pranešimuose būna pateikiama tik viena nuomonė, o alternatyvi pozicija tiesiog ištrinama arba ignoruojama.
„Kartais propagandiniuose pranešimuose būna pateikiama ir kitokia nuomonė, tačiau ji būna tokia absurdiška, kad dar labiau paryškina pagrindinę mintį. Jeigu matome tokią formą, tai jau iš karto galime įtarti apie neaiškius interesus“, – kalbėjo politologas T.Janeliūnas.
To pavyzdžiu galėtų būti Rusijos televizijose rodomos politinės pokalbių laidos, kuriose visi pašnekovai pritaria ir antrina vienas kitam.
Kartais tokiose laidose būna ir kritiškai nusiteikusių žmonių, kurių argumentai studijoje sukelia juoką.
4. Manipuliavimas autoritetais
Propagandiniuose reportažuose ar pranešimuose svarbu ir tai, kas pasako vieną ar kitą mintį. Tokiu atveju, gali būti stengiamasi manipuliuoti istorinėmis asmenybėmis, visuomenėje gerbiamais menininkais, tam tikrų profesijų atstovais.
Aš juokauju, kad Albertas Einsteinas per gyvenimą nėra pasakęs tiek citatų, kiek yra sukurta memų su jo atvaizdu, – kalbėjo N.Maliukevičius.
„Šia technika siekiama sukurti įvaizdį, kad autoritetas palaiko propaguojamą mintį. Aš juokauju, kad Albertas Einsteinas per gyvenimą nėra pasakęs tiek citatų, kiek yra sukurta memų su jo atvaizdu“, – kalbėjo N.Maliukevičius.
Prie šio metodo galima priskirti ir manipuliavimą statistika, tyrimais ar net profesijomis.
Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje JAV buvo sukurta reklama, kuri teigė, kad medikai rūko konkrečios firmos cigaretes.
5. Aiškiai apibrėžta auditorija
Propagandos kūrėjai stengiasi kiekvieną žinutę pritaikyti konkrečioms auditorijoms: tautinėms bendruomenėms, pensininkams, emigrantams. Tai daroma net ir masinėse žiniasklaidos priemonėse.
„Na, pavyzdžiui, pranešimas apie tai, kaip dėl vieno ar kito politinio sprendimo „nukentės tautinės mažumos“. Arba, tarkime, apie „nesprendžiamas rusakalbių problemas“. Tokiuose pranešimuose yra užkoduota labai aiški auditorija, į kurią taikoma. Tada užtenka 1-2 sakinių, kad žmogus susidomėtų pranešimu ir perskaitytų visą informaciją“, – aiškino T.Janeliūnas.
NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro direktoriaus pavaduotojas Aivaras Jaeskis praėjusiais metais Lietuvoje sakė, kad viena iš Kremliaus propagandos stiprybių yra puikus auditorijos išmanymas.
NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro direktoriaus pavaduotojas Aivaras Jaeskis praėjusiais metais Lietuvoje sakė, kad viena iš Kremliaus propagandos stiprybių yra puikus auditorijos išmanymas.
Rusijos propagandos kūrėjai puikiai žino kiekvieno regiono specifiką, politinę situaciją, problemas, istorinį kontekstą.
Todėl gali kurti žinutes, kurios pataiko į norimą auditoriją ir būna sėkmingai suvartojamos.
6. Žmogus nuo tautos
Tokį propagandos metodą plačiai naudojo įvairių šalių diktatoriai, tame tarpe ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Šia manipuliavimo technika bandoma sukurti įvaizdį, kad propagandą skleidžiantis žmogus iš tikrųjų atstovauja tautai ir sako tikrąją visuomenės nuomonę.
„Bandoma vaizduoti, kad V.Putiną palaiko 80 ir daugiau procentų Rusijos žmonių. Tai tarsi padiktuoja įvaizdį, kad jis yra „nuo tautos“. Be to, V.Putinas fotografuojasi su vaikais, šuniukais ir panašiai“, – pasakojo N.Maliukevičius.
Prie šios metodo galima pridėti ir anoniminius komentatorius, vadinamuosius trolius, kurie bando sudaryti įspūdį, kad viena ar kita jų skleidžiama propagandinė mintys yra „paprasto žmogaus“.
7. Nuolat eskaluojama viena problema
Šis metodas vadinamas prikabinto vagono principu. Ekspertas N.Maliukevičius aiškino, kad tokiu atveju eskaluojama tema yra prikabinama prie bet kokios kitos politinės diskusijos, nors kartais tai būna visiškai nesusiję.
„Panašūs dalykai vyksta su pabėgėlių tema, kuri yra prikabinama prie bet kokios kitos politinės diskusijos“, – sakė N.Maliukevičius.
Tarkime, po to, kai Turkijos karinės oro pajėgos numušė Rusijos naikintuvą, šios šalies vardas nuolat linksniuojamas Kremliaus propagandoje – tiek kalbant apie terorizmo grėsmę, tiek apie Rusijos vidines problemas, su kuriomis Turkija nėra susijusi.
8. Manipuliavimas faktais
Propagandiniuose reportažuose ar pranešimuose dažnai bandoma manipuliuoti faktais ir skaičiais, taip sukuriant iškreiptą tikrovės vaizdinį.
Politologas N.Maliukevičius sako, kad tokia metodika vadinama kortų kaladės principu.
Tokiu atveju faktai ir skaičiai būna ištraukiami iš konteksto tarsi iš kortų kaladės ir iš jų būna kuriami nauji vaizdiniai, – sakė N.Maliukevičius.
„Tokiu atveju faktai ir skaičiai būna ištraukiami iš konteksto tarsi iš kortų kaladės ir iš jų būna kuriami nauji vaizdiniai“, – sakė N.Maliukevičius.
Prie tokių pavyzdžių galėtų būti priskiriami Rusijos žurnalistų teiginiai, kad Klaipėdoje atsiradus suskystintų gamtinių dujų terminalui, dujų kaina Lietuvoje tapo didžiausia per visą istoriją. Iš tikrųjų, yra atvirkščiai.
9. Skatinimas abejoti viskuo
Politologas T.Janeliūnas sako, kad propagandiniuose pranešimuose vis labiau ryškėja siekis paskleisti abejones viskuo.
Pavyzdžiui, kuriant sąmokslo teorijas, iškraipytus faktus, prieštaringas interpretacijas, bandoma sukelti abejones ne tik Rusijos ar Vakarų pozicija, bet visa pateikiama informacija.
„Tikslas yra išjudinti žmogaus moralinį ir vertybinį pagrindus, sukelti kuo daugiau abejonių, o tada atsiradusią spragą užpildyti prieštaringomis žiniomis. Jeigu tai pavyksta, tai tos žinios gali būti iki absurdo kraštutinės, pavyzdžiui, kad valdžia grobia mūsų vaikus ir pardavinėja jų organus“, – pasakojo T.Janeliūnas.
Iliustracija galėtų būti keli Lietuvos prokremliški veikėjai, kurie bando įtikinti savo bendraminčius, kad egzistuoja farmacijos pramonės ir politikų sąmokslas prieš pasaulio vaikus.
Tie patys asmenys pasakoja, kad JAV vyriausybė ir įtakingi verslininkai sukūrė vadinamuosius chemtreilus – iš lėktuvų išmetamus dūmus, kurie mažina saulės kiekį planetoje, liūdina žmones, todėl visuomenė tampa lengviau kontroliuojama.
Projekto „Anapus propagandos“ rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
