– Ką jau spėjote nuveikti šioje srityje per du mėnesius ir kokie rimčiausi uždaviniai dar laukia?
– Tokioje organizacijoje esi tarpininkas, problemų iškėlėjas, jų apšvietėjas. Jeigu atvažiuoji į šalį ir jų ministrui pareiški, kad jų valstybėje yra problemų su žodžio laisve, žmogaus teisėmis, rinkimų įstatymais – jis gali būti nepatenkintas. Bet tai yra pirmininko vaidmuo. Politikoje taip yra – kai tave apšviečia, nori taisytis, koks bebūtum.
Lietuva pirmininkauja, bet už nugaros – 56 valstybės, būna, kad prašai „vyrai, skambinkite jiems, reikia kažką daryti“. Ir yra sakoma, daroma.
Tarkime, užsitęsę konfliktai. Moldova ir Padniestrė. Ten lankydamasis mačiau: yra apie 100 susitarimų, jie nevykdomi, abi pusės atsisakė oficialių derybų su tarpininkais, liudininkais. Sakau: „Kai jūs dviese tariatės kokiame kambarėlyje, kur niekas negirdi ir nemato, taip ir išeina. Paimkite mūsų pavyzdį, kai 1990 metais derėjomės su Sovietų Sąjunga, sukūrėme delegaciją, suteikėme įgaliojimus. Oficialiose derybose išauga ir įsipareigojimai, tai tampa formalu.
Žmogaus teisių organizacijos jau pripažįsta, kad ESBO pirmininkaujanti Lietuva yra teigiamai pastebima, mes esame aktyvūs. Ne formaliai, o iš esmės. Be kitų iniciatyvų siekiama stiprinti sieną tarp Afganistano ir Centrinės Azijos valstybių, nes į Europą nesustabdomai plūsta heroinas.
– Ir Lietuvos, ir užsienio stebėtojai dažnokai prabyla apie besikeičiančią Lietuvos užsienio politikos kryptį. Ką apie tai manote?
– Dabar aš darau tą patį, ką dariau dirbdamas parlamento komitete. Nematau jokių pokyčių, galbūt keičiasi aukščiausių valstybės vadovų stilius, bet tai – kitas dalykas. Dėl stiliaus nesiginčiju, nes tai beprasmiška. Ką mes darome Rytų erdvėje? Tas „Demokratijos diržas“ yra labai svarbus, nes nuo to priklauso ir mūsų saugumas. Apibendrinant, užsienio politikos pasikeitimų nematau. Esame aktyvūs, kiek leidžia gerokai apriboti resursai.Jeigu kas nors įvyks Ukrainoje, ir mus paveiks. Juk matome, koks vientisas ir trapus yra pasaulis. Pažiūrėkite į neramumus Šiaurės Afrikoje, kur dujos, nafta... Netgi šiuo labai pragmatišku aspektu mes esame pažeidžiami ir labai susiję.
– O kaip dėl sankcijų Baltarusijai? Lietuvos pozicija skiriasi nuo kitų ES šalių ir JAV.
– Mūsų pozicija aiški, bet ne visi tą aiškumą nori matyti. Yra paketas sprendimų dėl Baltarusijos. Tai – didžiausias įmanomas Europos atsivėrimas baltarusių tautai. Siūliau iki vasario pabaigos Komisijai parengti mandatą dėl supaprastinto vizų režimo. Tai yra, kad jie už vizą mokėtų tiek pat, kiek rusai – 35 eurus, o ne 65 eurus. Ir ką jūs manote? Tie, kurie agitavo už atvirumą, nutilo, likau vienas. Įpareigojimas tebėra, bet greitos datos neliko. Įvesti vizų sankcijas paprasta, bet atsiverti paprastiems baltarusiams neišeina.
Dvi valstybės pasisakė už skubų sankcijų paskelbimą, 25 kitos (tarp jų ir Lietuva) yra už tai, kad jas būtų galima svarstyti, jei situacija blogės. Be to, sankcijos turi būti gerai nutaikytos, kad nepaliestų tautos, kuri iš esmės nėra kalta. Padarykime blokadą – kas kentės?
– O kaip vertinate Lietuvos ir JAV santykių raidą?
– Santykiai unikaliai geri. Raskite bent vieną kitą Europos užsienio reikalų ministrą, kurį per du mėnesius dukart priėmė Valstybės sekretorė Hillary Clinton, jos pavaduotojas, naujasis Kongreso vadovas, Užsienio reikalų komitetas. Po pastarojo mano vizito, JAV pirmą kartą viešai ir nedviprasmiškai parėmė Lietuvos atominį projektą.
– Apie ką dar kalbėjotės šių susitikimų metu?
– Jiems visų pirma rūpi stabilumas mūsų regione, nusiginklavimas. Todėl ir vyksta vadinamasis santykių su Rusija perkrovimas. Jiems rūpi mūsų santykiai su Maskva, papasakojau apie savo vizitą Rusijoje. Žinoma, ir ESBO pirmininkavimo prioritetai.
– Regite galimybių per savo pirmininkavimą išspręsti bent vieną tų įšaldytų konfliktų?
– Nesu sportininkas politikoje, kuris matuoja rezultatus. Aš matuoju procesą. Jei pavyks atnaujinti derybas Padniestrėje, sakysiu, kad Lietuva padarė viską, kas buvo įmanoma.
