„Neslėpkime – aš noriu pakviesti visas Lietuvos mokyklas atvirai įsijungti ir spręsti, pirmiausia įsivertinti, kalbėtis, nes nenorime imtis kažkokių kitų priemonių. Bet, manau, pirmiausia reikia turėti noro pripažinti, kad turi problemą, ir tada imtis spręsti šitą problemą“, – 15min studijoje ketvirtadienį ragino vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė.
Prieš kelias savaites paskelbtas 15min tyrimas „Vaikiška ruletė: mokyklose luošinantys kvaišalai, „kieti paaugliai“, pasimetusi valstybė“ atskleidė – pačių įvairiausių narkotinių medžiagų įsigyti Lietuvoje labai paprasta. Tiek suaugusiesiems, tiek ir vaikams.
Tarp paauglių populiariausios narkotinės medžiagos – marihuana („žolė“), „Smile“, „Spice“, „Kristė“, LSD ir „Ratai“.
Specialistams daugiausia nerimo kelia naujosios psichoaktyvios medžiagos – sintetiniai kanabinoidai ir katinonai bei paslėptos priemaišos – fentanilis, morfijus bei ketaminas. Šios medžiagos pavojingos gyvybei ir itin lengvai sukelia priklausomybę.
Tokių neaiškių medžiagų pavartoję paaugliai alpsta mokyklose, apsinuodija ir rizikuoja pamažu tapti priklausomais.
A.Bilotaitė tikina, kad policija siekia neatsilikti nuo ypač sparčiai tobulėjančių ir išmanumu pasižyminčių kvaišalų platintojų, šiemet pradėta gerokai daugiau ikiteisminių tyrimų nei pernai. Tačiau teisėsaugos priemonės nukreiptos į pasekmes, o būtina aiškintis ir užkardyti augančio narkotikų paplitimo tarp vaikų priežastis.
Tam reikalingas ne vienos, o visų institucijų, taip pat – tėvų bei mokyklų bendruomenių bendradarbiavimas, pabrėžia ministrė.
„Aš manau, kad būtinas yra proaktyvus veikimas, ir pati artimiausiu metu planuoju vizitą į Islandiją, planuoju susitikti su jų ministre ir aptarti būtent šituos klausimus“, – 15min studijoje pranešė A.Bilotaitė.
– Kolegos parodė, kad nepilnametis asmuo gali labai lengvai – per 30 minučių – įsigyti narkotinių medžiagų. Kodėl tai yra taip paprasta padaryti Lietuvoje?
– Na, aš manau, kad šita narkotikų paplitimo problema yra aktuali ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Mes matome atitinkamas tendencijas, kalbėdamasi su kolegom matau, kad tai yra tikrai skaudi problema ir tikrai reikalaujanti atitinkamų priemonių.
Nes jaunimas ir technologijos modernėja, eina į priekį ir tai tampa vis paprasčiau, naudojantis internetu, atsisiunčiant, naudojant įvairiausias programėles. Ir šiuo atveju kalbant teisėsaugos požiūriu, Vidaus reikalų ministerijos, mes kalbame apie proaktyvų mūsų teisėsaugos institucijų darbą, gebėjimą dirbti atliepiant tuos naujus nūdienos dalykus, susijusius su technologijom, gebėjimą užkardyti šitas (…) veikas.
Policija dirba tomis kryptimis. Pirma kryptis – tai yra stambus organizuotas nusikalstamumas. Tai yra dažniausiai Lietuva yra tranzitinė šalis ir šiuo atveju Lietuvos teisėsaugos darbas yra tikrai sėkmingas, didžiuliai kiekiai išimtų narkotinių medžiagų (pernai 10 tonų narkotinių medžiagų yra išimta iš rinkos). Toliau mūsų teisėsauga aktyviai dirba, organizuotas nusikalstamas susivienijimas, galima sakyti, dėl aktyvaus mūsų pareigūnų veikimo neturi galimybės veikti Lietuvoje, ir, kaip matome iš tos informacijos, dažniausiai lietuvių kilmės nusikaltėliai veikia ne Lietuvoje.
Bet antra tema – tai yra narkotikų platinimas, tai taip pat policija yra susikoncentravusi į šitą klausimą, į veikimą užkardant šitas nusikalstamas veikas. Matome naujas tendencijas, kai jaunimas, vaikai dalyvauja tame procese, turi gebėjimus, moka naudotis labai gerai technologijomis. Ir policija yra pristačiusi atitinkamai veikimą – ką daro, kokių priemonių imasi.
– Ar galima dabar sakyti, kad šiuo metu teisėsauga yra atsiliekanti nuo nusikaltėlių: nuo narkotikų prekeivių, platintojų, kuriuos galima labai lengvai pasiekti naujausiomis technologijomis?
– Ne, aš nenorėčiau taip sakyti.
– Tai kodėl taip lengva?
– Manau, kad tiesiog pasaulis modernėja, ir teisėsauga taip pat eina į priekį. Šiuo atveju mes turim daryti viską, visos institucijos, nes šiuo atveju, jeigu kalbame apie visą šitą problemą, kalbėti reikėtų apie tarpinstitucinį veikimą.
Kodėl? Pirmas dalykas – vaikai arba, na, žmonės užsiima šita veika, kodėl tai yra paplitę, kodėl yra paklausa – tai čia yra kompleksas priemonių. Vienas – tai tos kietosios priemonės, teisėsaugos veikimas, ir, sakau, tos operacijos, kurios vyksta, jos yra (…) sėkmingos. Proaktyvus policijos veikimas rodo rezultatą, daugėja ikiteisminių tyrimų, nes tas nusikalstamas veikimas yra latentinis.
IMes galbūt ne tiek ir matome, bet kai imame aktyviau veikti, daugiau vyksta įvairiausių priemonių, tada daugėja ir išaiškintų atvejų.
(...) Jeigu kalbėtume apie mokyklų rekomendacijas, Vidaus reikalų ministerija paprašė, kad Policijos departamentas paruoštų saugumo rekomendacijas mokykloms, jos yra paruoštos ir išplatintos visoms mūsų savivaldybėms, kad ugdymo įstaigose būtų tokios saugumo priemonės.
– Taip, tai čia informacinė kampanija, apie kurią Jūs ir kalbėjote.
– Ne, čia yra du dalykai (…). Šią savaitę mes kalbėjome apie priemones: Lietuvos mokykloms yra rekomenduojama turėti tam tikrus saugumo standartus tam, kad užtikrintų saugumą kietosiomis priemonėmis.
Tai yra tam tikri dalykai, susiję su mokyklos aptvėrimu, įėjimo-išėjimo kontrole, vaizdo stebėjimo kameromis. Ir kitos priemonės, kurios yra paruoštos įvertinus geriausias praktikas kitų šalių, jos sudėtos ir paduotos mūsų savivaldybėm, kad jos imtųsi įgyvendinti.
Antra kryptis – parengėme informacinę kampaniją, esame nufilmavę porą klipų su žymiais Lietuvos žmonėmis.
– Apie tai Jūs kalbėjote spaudos konferencijoje. Aš, vis dėlto, noriu grįžti prie platinimo užkardymo – būtent šalies viduje, kai kalbame apie nepilnamečius asmenis, kurie gali nusipirkti, ir kolegos tai puikiai parodė. Tai buvo itin paprasta padaryti. Kai sakote, kad teisėsauga dirba ir dirba su gerais rezultatais, man rezultatas kolegų eksperimento, kai galima nusipirkti per 30 minučių narkotinių medžiagų nepilnamečiams, rodo, kad teisėsauga dirba nepakankamai gerai.
– Pirmas dalykas, ko mes dabar siekiame – turėti informaciją ir pranešimus apie tuos atvejus. Dažnai dabar girdime, kad tiesiog yra vengiama informuoti apie tokias situacijas mūsų mokyklose ar atitinkamose vietose, nes bijoma reputacinių problemų. Nes jeigu kalbi apie tai, kad tavo ugdymo įstaigoje yra problemų, reiškia, blogini galbūt savo įvaizdį ir tai yra didelis minusas. Tai dažnai nenorima kalbėti, nenorima įsitraukti, pasikviesti ir įsivertinti situaciją, ar turime problemą mokykloje, ar ne, nes reikia mokyklos bendruomenės sutikimo ir visa kita. (…) Reikalingas bendradarbiavimas tėvų bendruomenės, mokyklos bendruomenės, noro pripažinti, kad turime problemų, neslėpti informacijos.
Nes čia buvo irgi toks akcentas – bijoma, kad būsi nubaustas, bijoma kalbėti, bijoma prisipažinti apie problemas, nes gali sulaukti atsakomybės.
Bet teisėsauga siunčia labai aiškų signalą – mūsų įstatymai numatę tam tikras išimtis: jeigu bendradarbiaujama su teisėsauga, išvengi atsakomybės. Tai aš tikrai kviečiu pirmiausia informuoti apie tokias situacijas, apie atvejus, apie žinomą informaciją. Nebūkime abejingi, jeigu girdime, jeigu žinome, perduokime informaciją.
Tikriausiai suprantame, kad prie kiekvieno asmens teisėsaugos pareigūno nepastatysime, tai pirmiausia reikalinga gauti informaciją. Ir antras dalykas – noriu pakviesti visas Lietuvos mokyklas atvirai įsijungti, pirmiausia įsivertinti, kalbėtis, nes nenorime imtis kažkokių kitų priemonių. Bet, manau, pirmiausia reikia turėti noro pripažinti, kad turi problemą ir tada imtis spręsti šitą problemą.
(...) – O koks rezultatas yra iki šiol, Jūsų akimis – gerai, blogai, vidutiniškai dirba policija?
– Aš vertinu, kad policija tikrai deda aktyvias pastangas ir ėmėsi atitinkamų priemonių. Galbūt čia įvairiai buvo vertinama mūsų visuomenėje dronų kėlimas ir kitos priemonės, ėjimas į mokyklas. Aš manau, kad tos priemonės yra geros, kad jos reikalingos, bet noriu pažymėti, kad teisėsauga dirba su pasekmėmis, su rezultatu.
Dabar mes gauname tą situaciją, kad už viską yra atsakinga policija, ir už visus dalykus... Tikrai taip, turi tikrai didžiulę atsakomybę ir turi savo darbą daryti, turi daryti daug daugiau, nes tai yra mūsų visų pareiga – daryti daugiau, ypač šitoje srityje, kuri susijusi su mūsų vaikais, su vaikų gyvenimais, kurie gali būti sužlugdyti dėl šitos problemos.
Tikrai tai yra mano, kaip ministrės, prioritetas, jis yra aiškiai ištransliuotas policijos vadovybei. Mes turime reguliarius pasitarimus dėl šitų klausimų, ko dar reikia.
– Kaip Jūs pamatuosite, ar šiuo klausimu teisėsauga, policijos pareigūnai dirba gerai?
– Pirmas dalykas – rezultatai, statistika, pradėti ikiteisminiai tyrimai. Pirmiausia pagal tai mes matuojame savo rezultatus.
Matome, kad veikų išaugimas yra apie 19 proc. šiais metais, jeigu lygintume su praėjusiais metais. Bet tai aš sieju ir su tuo, kad yra aktyvesnis policijos veikimas.
–Naujausi tyrimai, kurie buvo atlikti Europos Sąjungos mastu, rodo, kad Lietuvoje naujų psichoaktyvių medžiagų vartojimas tarp nepilnamečių yra didesnis negu Europos Sąjungos vidurkis. Europos Sąjungos vidurkis yra 3,4 proc., Lietuvoje – virš 5 proc., tai kur čia rezultatas?
– Tai pradėkime kalbėti, kodėl yra paklausa, pradėkime kalbėti, kodėl yra paklausa, kodėl (...) atsitinka tokios problemos ir kalbėkime apie kompleksą problemų: tai yra ir socialinės problemos, ir aplinka, ir ką mes padarėme, ir ką mes darome, ar pakankamai yra daroma šitoje srityje?
Man atrodo, turime užduoti visi šitą klausimą sau. Ir tikrai turime dar aktyviau dirbti, labiau koordinuotai dirbti. Akivaizdu, reikia sisteminių priemonių. Galbūt yra tam tikri planai, tam tikros programos, bet...
– O kas turėtų imtis koordinavimo iniciatyvos, nes Jūs parodėte iniciatyvą vienoje srityje, o kas turėtų koordinuoti šios problemos sprendimą, kuris, kaip ir sakote, yra platus?
– Na, yra ir atitinkami departamentai, kurie dirba – tai yra Narkotikų ir alkoholio kontrolės departamentas, kuris koordinuoja šitą veiklą. Bet grįžtant dėl priemonių: mes imsimės bandomojo projekto, kuriame yra sutikusios dalyvauti trys savivaldybės – Vilniaus, Alytaus ir Klaipėdos rajono savivaldybės. Šiuose bandomuosiuose projektuose mes tikrinsime prevencines priemones: tiek kietąsias, tiek minkštąsias.
Išsamiau pristatysime spalio mėnesį, nes spalio mėnesį turėtume turėti susitarimus. Imsime konkrečias savivaldybes, mokyklas, kur bus taikomos tiek kietosios, tiek minkštosios priemonės. Ir per tam tikrą laikotarpį turėsime galimybę patikrinti, kas veikia ir kas ne. Ir tada galėtume sukurti sisteminį modelį, kurį turėtumėm taikyti visoje Lietuvoje.
– Tai čia jau kalbėjimas yra apie priemones ir apie dorojimąsi su šita problema. O ar dabar galite pasakyti, koks yra problemos mastas, kiek yra paplitęs (…) narkotinių medžiagų tarp nepilnamečių vartojamas, būtent naujųjų psichoaktyvių medžiagų vartojimas?
– Mes, kaip Vidaus reikalų ministerija, neatliekame tokio tyrimo, yra institucijos, kurios...
– Bet Jūs ir duomenų neturite. Juk jeigu turėtumėte, galėtumėte pasakyti?
– Mes matome duomenis tiktai, kurie yra susiję su atitinkamų konkrečių narkotinių medžiagų paplitimu, žinome, kokios narkotinės medžiagos. Tais skaičiais mes operuojame, bet mes, kaip institucija, neatliekame to tyrimo. Tikrai sutinku, kad reikia padaryti ir turėti bendrą vaizdą, koks yra Lietuvoje.
Šiandien matome atitinkamus atvejus, kai atliekami tam tikri tyrimai, paviršių tyrimai atliekami vienoje ar kitoje mokykloj ir savivaldybėje ar kitokie tyrimai. Klausimas, ar tai yra objektyvus įvertinimas, ar mes iš to turime bendrą paveikslą. Nes yra daug diskusijų, ar, pavyzdžiui, paviršių tyrimas atskleidžia realią situaciją.
– Tai specialistai pasakė, kad jau akivaizdu, jog neatskleidžia, gali atsinešti iš bet kur...
– Tai būtent. Turėjome ne vieną pasitarimą šia tema per rezonansinius įvykius, ėmėmės lyderystės, kaip ministerija kvietėme institucijas kalbėtis apie šituos klausimus.
Manau, kad reikalinga vieninga sistema Lietuvoje susitarti, kaip mes vertiname. Bet supratau, kad iššūkiai yra susiję su tuo, ar pačios ugdymo įstaigos sutinka dalyvauti, ar ne, ar nori matyti tą tikrą paveikslą. Kaip ir minėjau, tai yra susiję su reputaciniais dalykais.
– Jau antrą kartą kreipiate dėmesį į mokyklų atsakomybę. Ar galima sakyti, kad būtent mokyklos, kurios nenori pastebėti šios problemos ir identifikuoti jos, yra didžiausią atsakomybę nešančios šioje problemoje?
– Aš nenorėčiau užkrauti ant kažko atsakomybės. Manau, kad čia yra problema, kuri apima daugelio institucijų atsakomybę ir įsitraukimą, bet tikrai noriu paprašyti – kadangi yra galimybė šiandien kreiptis į mokyklas – bendradarbiauti ir įsitraukti, aktyviai, neslėpti šitų problemų, kalbėtis su teisėsauga, leisti daryti tą įsivertinimą situacijos. Jeigu nustatome, kad yra problemų, identifikuojame, tada darome planą, kokie žingsniai, kaip mes dirbame su tėvų bendruomene, kaip dirbame su vaikais. Čia, aišku, kaip ir sakau, ne mūsų, teisėsaugos institucijų, darbas yra patarti, ir ne teisėsaugos institucijos turi kalbėtis su vaikais, nors mes irgi tą darom.
– Jūs sakėte spaudos konferencijoje, kad reikia žengti papildomą žingsnį visoms institucijoms. Ir man įdomu, ar Jūs sutinkate, kad logiška seka tokiai problemai spręsti yra pirmiausia sužinoti, kokio masto ši problema Lietuvoje, ir tik tada ieškoti priemonių spręsti šiai problemai?
– Žinoma, mes turime susitarti ir tada jau ieškoti galbūt teisinių sprendimų, kaip mes tą darome, kaip užtikriname, nes, kaip ir sakiau, dažnu atveju yra tikrai labai jautrūs klausimai, susiję su vaikais. Sudėtingas klausimas yra ir vaikų bei tėvų sutikimai, norint atlikti vieną ar kitą situacijos įvertinimą. Bet manau, kad mes tikrai tai galime padaryti ir netgi (…) mes privalome tai padaryti. Būtina susitarti dėl testavimo, dėl įsivertinimo ir paveikslo turėjimo.
– Jums turbūt pažįstamas yra islandų taikytas modelis. Ar kažkokio panašaus tyrimo, ką darė islandai prieš maždaug 20 metų, reikėtų?
– Aš manau, kad būtinas yra proaktyvus veikimas. Ir pati artimiausiu metu planuoju vizitą į Islandiją, planuoju susitikti su jų ministre ir aptarti būtent šituos klausimus. Paskirti vieną iš mūsų susitikimo klausimų būtent šitai temai, kad mes galėtume parsivežti geriausias praktikas ir galbūt išsiaiškinti, su kokiais sunkumais susidūrė eidami tuo keliu, nes čia, kaip sakau, yra pareiga, negalim šito klausimo nustumti į ateitį.
Privalome imtis priemonių čia ir dabar.
Čia yra mūsų visų pareiga padaryti daugiau negu yra pasakyta pagal galbūt kuruojamą sritį. Ir tikrai tą ir darom. Tą patį daro ir policija, kuri dabar nufilmavo klipus. Ir tą padarė ne už kažkokius papildomus pinigus, ne ieškodama kažkokio papildomo finansavimo: paėmė ir padarė.
– Aš suprantu, kad tai yra priemonės – informacinės kampanijos, socialinės kampanijos – viskas gerai su tuo, bet ar nėra taip, kad reaguodami greitai į problemą mes statome vežimą prieš arklį, nežinodami, koks tas problemos mastas iš tiesų yra?
– Aš tikrai sutinku, kad reikalingas koordinavimas, nuoseklus darbas, ne gaisrų gesinimas, kai yra kažkoks rezonansinis vienas ar kitas atvejis. Taip pat yra reikalingas labai aiškus duomenų valdymas, žinojimas tų duomenų, aiškių priemonių efektyvumas.
Tai dėl to mes ir kalbame apie Vidaus reikalų ministerijos inicijuotą bandomąjį projektą – kad galėtumėme pasimatuoti tas priemones. Nes priemonių mes turime daug, tikrai yra prirašyta planų įvairiausių, bet klausimas – kas veikia, koks efektas. Ir Lietuva labai skiriasi: yra galbūt vienos specifikos didžiuosiuose miestuose, kitose vietose, atokiau yra galbūt kitokios problemos.
– Jūs taip pat minėjote Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą, jo darbą ir spaudos konferencijoje sakėte, kad turėtų vertinti tą darbą institucija, kuriai šis departamentas yra pavaldus, – Vyriausybė. Galbūt Jūs kalbėjote su premjere apie šią problemą, apie departamento darbo kokybę?
– Vertinant departamento darbą, aš tikrai norėčiau matyti daugiau koordinavimo, daugiau aktyvumo ir proaktyvumo, daugiau lyderystės – aš to tikrai norėčiau ir tikėčiausi. Ir labai tikiuosi, kad tai bus pademonstruota, nes yra ir finansavimas, yra ir resursai, kurie yra skirti būtent tam.
Taip, mes matome, kaip aš sakau, programas patvirtintas, bet, kad, kai įvyksta tam tikri atvejai, norisi reagavimo, norisi pasiūlymų, norisi tarpinstitucinių formatų sukvietimo ir jų veikimo, rodant, kad yra veikiama, kad šitos problemos rūpi, kad bus daroma tas, tas ir tas. Nes planais ir biurokratiniu požiūriu šitos problemos mes tikrai neišspręsime (…).
