„Nariai yra visokie: yra buvusių kitų įvairių partijų atstovų – iš LSDP, iš Darbo partijos, yra iš liberalų, iš „Tvarkos ir teisingumo“. Ir, kiek mes skaičiuojame, yra gerokas trečdalis nebuvusių jokiose partijose“, – antradienį sakė vienas partijos steigėjų Gediminas Kirkilas.
Anot jo, į steigiamą partiją ateina buvę Darbo partijos atstovai Širvintų merė Živilė Pinskuvienė, Jonas Pinskus, Kęstutis Daukšys, Vydas Gedvilas, taip pat verslininkas buvęs parlamentaras Andrius Šedžius ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus. Joje bus beveik visi frakcijos nariai Seime.
Šios partijos gretose nebus buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus. Jis jau prieš kurį laiką paskelbė, kad neketina dalyvauti šios partijos veikloje, nors liks socialdarbiečių frakcijoje
Pokalbyje su 15min A.Butkevičius atskleidė prieš skilimą vykusių derybų detales, pripažino savo klaidas bei nuoskaudas dėl savotiškos bendražygių išdavystės.
– Savaitgalį kursis Socialdemokratų darbo partija. Jūs esate sakęs, kad neprisidėsite prie buvusių partiečių politinės iniciatyvos. Kokia tuomet bus jūsų politinė ateitis? Galbūt pereisite į mišrią Seimo narių grupę?
– Ne, frakcijoje liksime mes su Antanu Vinkumi, bet nebūsime partijos nariais.
– Kodėl atsisakėte galimybės prisijungti?
– Atsisakiau vien dėl to, kad turėjau kitokią viziją, kurią buvau išsakęs jau lapkričio mėnesį, kai pasitraukėme iš Socialdemokratų partijos. Aš asmeniškai sprendimą trauktis priėmiau jau rugsėjo 23 d. Kiti mano kolegos tokius sprendimus priėmė po LSDP Tarybos posėdžio spalio mėnesį.
Mano vizija buvo tokia: neskubėkime kurti partijos, pavažinėkime po skyrius, pasikalbėkime su jais, neieškokime susiskaldymo. Jei būtume pamatę, kad pokalbiai nepadeda, tai galėjome registruoti politinius komitetus savivaldybių rinkimuose, Europos Parlamento rinkimuose suformavę politinį judėjimą.
Mano vizija buvo tokia: neskubėkime kurti partijos, pavažinėkime po skyrius, pasikalbėkime su jais, neieškokime susiskaldymo.
Taip siūlau turėdamas galvoje, kad neužsidarytume durų ir galėtume sugrįžti į Lietuvos socialdemokratų partiją gal jau ir po kitų pirmininko rinkimų. Kad liktume vieninga, stipria kairiąja partija. Kai kurie tam mano pasiūlymui buvo pritarę, bet tada darbo reikalais išvykau į Strasbūrą, paskui į Estiją ir jie be manęs priėmė sprendimą, kad jau gruodžio mėnesį reikia skubėti kurti naują partiją, ją registruoti ir rinkti norinčius ateiti.
Kai tai išgirdau ir net buvo be mano sutikimo pareikšta, kad pritariu naujos partijos kūrimui, tai mūsų nuomonės su kai kuriais, nenoriu minėti pavardžių, išsiskyrė, ir aš pasakiau, kad nedalyvausiu.
– Ar nesijaučiate savotiškai išduotas tiek buvusių partiečių, kuriančių naują partiją, tiek jūsų palaikyto Gintauto Palucko, pasirinkusio griežtą taktiką ir susitaikiusio su LSDP skilimu?
– Žinote, čia buvo mano nuomonė, mano pasiūlymas. Ne visada gal ir aš teisus. Dėl Gintauto Palucko... Turiu pasakyti atvirai. Atėjau į partiją dar 1991-aisiais, prikalbintas Aloyzo Sakalo. Po nepriklausomybės paskelbimo Vilkaviškyje buvau išrinktas į savivaldybę, tapau valdytojo pavaduotoju, patyriau visą to laiko ekonominį sunkumą, su kuriuo susidūrė rajonai, praėjau visą tą kelią partijoje.
Po to, kai tapau partijos pirmininku, aš pakviečiau Gintautą tapti atsakinguoju sekretoriumi, aiškiai deklaruodamas, kad 2016 metais jau nekelsiu savo kandidatūros į partijos pirmininko poziciją, net jei rinkimai būtų buvę sėkmingi mums. Ne kartą su Gintautu kalbėjome ir aš net jam premjero kabinete esu pasakęs, kad matau keturis galimus partijos vadovus – jį, amžiną atilsį Jurą Požėlą, Mindaugą Sinkevičių ir Justą Pankauską. Sakiau net ir tai, kad jei partija pasirodys rinkimuose sėkmingai, tai vienas iš jūsų gali tapti ir būsimu premjeru.
Tie pokalbiai vykdavo atvirai. Bandžiau sukurti tokią motyvacinę aplinką, kad jie tarpusavy galėtų sveikai konkuruoti. Ne skaldant partiją, o ją vienijant, organizuojant seminarus, susitikimus. Atidaviau tiems žmonėms širdį, bet po to aš jų visiškai nesupratau. Supyko (Gintautas Paluckas), kad aš kažkur lyg ir pasisakiau už Mindaugą Sinkevičių, iš aplinkinių atėjo tokia informacija. Kiekvienas žmogus gali turėti savo nuomonę. Tam ir yra rinkimų kova, kad laimėtum, paspaustum ranką vienas kitam ir toliau bendrai dirbtum komandoje.
– Nesvarstot galimybės, kad susėstumėte su Gintautu Palucku, atvirai pasikalbėtumėte ir sugrįžtumėte į partijos gretas? Gal jiems būtų reikalingas politikas, turintis premjero patirtį.
– Aš jums atvirai pasakysiu... Mane truputį nustebino ir Vilija Blinkevičiūtė. Jau mačiau, kad skilimas galimas ir partijoje, ir frakcijoje, tad skambinau jai prašydamas, kad ji pasinaudotų savo autoritetu partijoje, organizuotų bendrą susėdimą prie apskrito stalo su nauju pirmininku, valdyba, frakcijos nariais. Pirmą kartą ji sakė, kad ne, nebus čia jokio skilimo, čia kai kas parodys emocijas ir vėl viskas bus savo vietoje.
Mane truputį nustebino ir Vilija Blinkevičiūtė.
Antrą kartą paskambinus ji jau sakė, kad gal reikėtų, gal įpareigoti žmones, kurie kalbėtų vos ne individualiai. Pavyzdžiui, su manimi Juozas Olekas buvo įpareigotas, kuris kalbino, kad nereiktų skilimo partijoje. Po to paskambinau Paluckui keletą kartų.
Sakiau: „Gintautai, žinai vieną tokią taisyklę? Atsinaujinimas svarbus ir reikalingas, bet reikalingi ir žmonės, kurie turi partijoje patirtį. Jaunatviškumas ne visada nulemia partijos sėkmę tiek darbe, tiek rinkimuose. Labai gerai, kai yra kompetencija, patirtis... Sudėjus tai su jaunais žmonėmis, paskui bus galima pasidžiaugti bendrais rezultatais.“
Bet jis nė sykio į mano kvietimą neatsiliepė. Tik išgirdau tokią mintį, kad kai tie nusibodę tautai Seimo nariai frakcijoje bus išmesti iš partijos, tai partijos reitingai pradės labai kilti.
– Kaip vertinate G.Palucko LSDP ir naujosios Socialdemokratų darbo partijos ateitį? Ar joms pavyks suburti kairiųjų pažiūrų žmones? Ar politinė kairė sustiprės?
– Manau, kad burti vargu ar pavyks. Tai bus rinkėjų pasidalijimas. Tų rinkėjų, kurie tikėjo socialdemokratais, gal dar tiki šiek tiek. Blogiausia, kad dalis tų, kurie tikėjo socialdemokratais, gali ir visiškai nusigręžti, nes neišlaikytas branduolys, nepademonstruotas stabilumas, neparodytas politinės atsakomybės suvokimas už politinės sistemos tvirtinimą mūsų Lietuvoje.
– Jei dabar galėtumėte atsukti laiką atgal, kokius savo veiksmus keistumėte? Kokias savo, kaip premjero ir partijos pirmininko, klaidas matote praeityje?
– Mano darbas Vyriausybėje būdavo nuo 6 valandos 40 minučių ryte iki vėlyvo vakaro. Dirbau vykdomąjį darbą. Galiu dabar prisipažinti, kai praėjo tam tikras laikas, kad buvo per didelis pasitikėjimas savo pavaduotojais. Jų buvo net 13. Per didelis būdavo pasitikėjimas savo komandoje, Vyriausybėje, net ir patarėjais. Po to pasirodė, kas yra kas.
Aišku, mano asmeninis minusas, kad buvau apleidęs darbą partijos skyriuose, tiesiogiai su jais per mažai susitikdavau, bendraudavau. Manau, kad turėjau parodyti didesnę iniciatyvą ir kaip premjeras, kad visuomenei būtų paaiškinama, kodėl reikalingos struktūrinės reformos, kodėl po ekonominės krizės negalima greitai spręsti kai kurių socialiai jautrių klausimų.
