„Mano pradžia kaip gynėjo buvo, kai dar studijavau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Egzaminų sesija, Mažvydo skaitykla ir įvykių sūkurys sausio 8 dienos rytą. Teko grįžinėti iš skaityklos, kai sutikau studentų bendrakursių grupę su docentu Eugenijumi Jovaiša, judančius link Parlamento rūmų – mat buvo išgirstas kvietimas sustiprinti Parlamento apsaugą. Kitaip, galbūt, turėsim kitą valdžią. Taigi, apsisukau ir netrukus su likusiais studentais patekau į šitus rūmus.
Vėliau jau mano maratonas įsibėgėjo sausio 11 dieną – kaip tik pasibaigus egzaminų sesijai, paskutiniam egzaminui. Grįžęs į bendrabutį Studentų gatvėje, sužinojau, kad ką tik užimti Spaudos Rūmai. Su bendrakursiu Gintautu Jakšiu persirengėme lengvesniais rūbais ir faktiškai bėgte link Spaudos Rūmų – į patį sūkurį.
Visa minia pasileidom iki ten – kur išbuvom iki vakaro.
Ten, po poros valandų buvimo, stebėjimo, išgirdome kažkieno kvietimą: „Bėkim prie Televizijos bokšto! Kitas objektas gali būti Televizijos bokštas!“ Visa minia pasileidom iki ten – kur išbuvom iki vakaro. Po to dar pas rėmėjus Lazdynuose šiek tiek atsikvėpėm, sušilom, ir gimė mintis, kad paskutinis objektas, jeigu jau taip užiminėja vieną po kito valstybinius pastatus, bus Aukščiausioji Taryba. Ir grįžom prie Parlamento rūmų – tada kur kieno keliai ir išsiskyrė. Mano kelias nuvedė prie šitų rūmų. Sutikęs kitą bendrakursį, patekau į dabartiniuose III Seimo rūmuose formuojamas gynėjų gretas. Kaip tik tą vakarą paskutinė laisva vieta būriuose ir atiteko man.
Jau naktį į sausio 12-ąją buvo pirmos pažintys ir pirmas susivokimas, kuo kvepia pasirinkimas ginti šitą objektą. Išaiškėjo, kad 1 aukštas – vien tiktai stiklų vitrinos. Daugybė vyrų sėdi suformuoti į būrius viduje, bet niekas jokių barikadų nedaro. Dar pašnekinom vyresnę kartą, sakom: „Gal reiktų šiek tiek pasidaryti barjerus kažkokius.“
Na, vyrai iš savo patirties sako: „Čia 5 minučių reikės tiktai, kad praeitų kiaurai mus.“ Tai mes, studentai, ir jau amžinatilsį Modestas Kmieliauskas, nutarėm: „Ne, taip negerai, taip nėra prasmės čia būti tada viduj. Reikia galvoti kažką.“ Tai pirmas veiksmas tą naktį, po nedidelio „pastrategavimo“, buvo pasidaryti svaidomus ginklus. Nes per instruktažą būrio vadas pasakė: „Ginklai yra jūsų problema. Ką norit, tą imkit.“
Nes per instruktažą būrio vadas pasakė: „Ginklai yra jūsų problema. Ką norit, tą imkit.“
O pirmas ginklas, kurį mačiau dar lauke prie Seimo rūmų, buvo lazdos – kažkas, matyt, iš ūkinių prekių parduotuvių buvo atvežę. Bet net ir tokia lazda buvo deficitas – reikėjo galvoti, kuo kausimės. Vėliau tą naktį mūsų sprendimas buvo stikliniai buteliai nuo limonado – juos imtume kaip svaidomąjį įrankį, per atstumą pasitikdami priešininką. Tada kita loginė mintis buvo – butelis turi būti sunkesnis, nes tuščias yra labai lengvas. Tai prisipylėm vandens – ir taip iki ryto ir „prastrategavom“.
Ryte dar prisijungė keletas mūsų bendrakursių – leido mums juos įtraukti į savo grupę. Ir iš karto Vidas Švedas mestelėjo mintį: „Čia juokus krečiat su tuo vandeniu. Einam benzino ieškot.“ Dar taip suabejojom, bet žmonių ir vairuotojų aplink rūmus – daugybė. Išėjom į lauką ir iš kelinto paklausimo „gal galit paaukot benzino“ vienas dėstytojas iš, kaip išaiškėjo, netoli esančio fizikos instituto, sutiko – 20 litrų ištraukė iš bako.
Ir tai jau buvo kažkas – dėl ko mes buvom drąsesni jau sausio 12-osios rytą. Paskui gavom leidimą formuoti studentišką padalinį.
Ir tai buvo mūsų Molotovo kokteilių pirma medžiaga; maždaug apie 50 butelių pasiruošėm, kaip sugebėjom. Ir tai jau buvo kažkas – dėl ko mes buvom drąsesni jau sausio 12-osios rytą. Paskui gavom leidimą formuoti studentišką padalinį.
Taigi, mūsų buvo apie 10 žmonių. Dauguma – iš Pedagoginio instituto: būsimi istorikai, faktiškai. Visa mūsų grupė gavom leidimą veikti III rūmuose kaip studentų skyrius. Ir gavom užduotį – 1 ir 2 aukštai; 2 – kaip pagrindinis. Tad po pietų skyrėme laiko tų rūmų žvalgybai: išsiaiškinimui, kokios gynybinės galimybės.
Taip mes nuo 1 iki 7 aukšto visus iškaborius išžiūrinėjom, išnarstėm. Ir, kai užlipom ant 7 aukšto stogo, tada pilnai suvokėm, kiek kebli situacija: jeigu priešininkas spaudžia iš apačios, mes atsitraukinėjam į viršų – reiškiasi, paskutinė aikštelė yra stogas. O tada – nušokimai nuo stogo kas du aukštai – maždaug kas 10 metrų, tokiais intarpais. Arba nusileidimas priešgaisrinėmis žarnomis – mes jas irgi numatėme, kad bent kiek sumažintume atstumus tarp pakopų.
Tai gavosi taip, kad, išjungus liftus, į viršų veda tiktai siaura laiptinė; o kas 10 pakopėlių yra laiptų aikštelė. Tad kiekviena iš tų aikštelių buvo užversta baldais, paliekant praėjimą – kai kuriose vietose tik praropojimą vienam žmogui, kitaip neperlipsi. Ir ties kiekviena ta laiptų aikštele – benzino butelis.
Nes visa esmė buvo ne tai, kad mes nugalėsim, o kad pristabdysim puolimą.
Kitaip tariant, visa idėja buvo, kad, jeigu pavyksta, po truputį traukiamės į viršų, viską paskui save užversdami ir degindami. Tas 7 aukštų pastatas turėjo būti it kaminas, siurbiantis visą tą ugnį, kaitrą ir stabdantis puolančiuosius. Nes visa esmė buvo ne tai, kad mes nugalėsim, o kad pristabdysim puolimą.
Ir taip sulaukėme sausio 13-sios nakties. Nuo sausio 11-sios dienos praktiškai dvi paras buvome be miego – bendras nuovargis ir įtampa tik augo. Dar naktį į sausio 13-ąją pasklido gandas, kad kažkas vyksta prie Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto. O netrukus, užlipę į 7 aukštą, kur buvo stebėjimo postas į Pedagoginio instituto pusę, pamatėme srautą greitosios pagalbos automobilių su švyturėliais, lekiančių link bokšto – tiesiog mirgėjo visas tas pakraštys.
Suvokėm, kad vyksta kažkas ypatingai negero: tai privertė labiau kauptis, nes audra artėjo link mūsų. Ir tuomet prasidėjo šuoras: dingo radijo eteris ir televizija. Mus pradėjo veikti vienas didžiulis spaudimas – reiškia, audra visai greta. Kitas spaudimas – pasklido gandas, kad Aukščiausiosios Tarybos vadovybė su tuometiniu vadovu Vytautu Landsbergiu paliko rūmus.
Suvokėm, kad vyksta kažkas ypatingai negero: tai privertė labiau kauptis, nes audra artėjo link mūsų.
Tai dar vienas faktorius – pasijusti, kad esi be lyderių. Tas bent jau jausmas. Nors smegenys sakė: „Tai būtų teisingas sprendimas – vadovybei išeiti ten, kur saugiau, kad galėtų tęsti vadovavimą valstybės pasipriešinimui, išsilaikymui.“ Bet jausmas buvo toks sukrečiantis. Ir nežinia. Tie trys dalykai pradėjo slėgti pasiutiškai.
Kol galiausiai mums pasisekė – į mūsų rūmus pateko 15 metų mergaičiukė. Kaip išaiškėjo netrukus – ji tik ką vadovybei buvo papasakojusi, kas įvyko prie Radijo ir televizijos komiteto, kur ji suteikė pagalbą sužeistiesiems.
Ji ten dalyvavo tuose protesto mitinguose, kai prasidėjo šturmas. Ir ji buvo tiek pasiryžusi veikti konkrečiai, o ne tik būti minioje, kad pritaikė pirmosios medicinos pagalbos įgūdžius – ji bintavo, padėjo transportuoti sužeistuosius iki automobilio. Jos rūbai buvo kruvini – pati visa susitaršiusi. Ir, kai mes ją tokią išvydom, kai sužinojom, kad ji – pirma liudininkė, kuri iš įvykio vietos viską mums papasakojo, tada mums kraujas užvirė.
Staiga čia patvirtina, kad viskas: čia nebe žaidimas, artėjom prie neišvengiamo kontakto.
Ir papildomas susikoncentravimas atsirado: nes pasirinkimas buvo akivaizdus, ko mes čia esame; staiga čia patvirtina, kad viskas: čia nebe žaidimas, artėjom prie neišvengiamo kontakto.
Tada dar vienas išbandymas įvyko. Kai jau turėjome informacijos apie tai, kas vyksta mieste, gynybos vadovybė per vidinį ryšį paskelbė: „Gynėjai, turite vieną valandą apsispręsti – liekat arba išeinat. Po to viskas bus uždaryta ir nei įeis, nei išeis niekas“.
Ir tas suvokimas tau dar kartą mesteli: „Tu rinkis. Tu vis dar turi šansą žingsnį atgal žengt. Pasirinkt kitokį kelią.“ Dalis iš mūsų numojom ranka – nėra, kam gaišt laiko, galvokim, ką veiksim toliau. Bet mūsų vadas Modestas sako: „Gerai, vieni apsisprendė, kiti gal abejoja. Padarom degtukų traukimą – kas padės sulūžusį degtuką, tas turi vidinį kitokį apsisprendimą. Ir tiesiog žinosim, kad yra kažkas.
Bet mes jų nesmerkiam iki šiol – sakom: „Tai buvo geri sprendimai, kad neturėtumėm silpnosios grandies sunkiausiu metu.“
O jau tas žmogus gaus per vadovybę leidimą išeiti iš rūmų.“ Tai iš mūsų grupės niekas nepasirinko tokio veiksmo. Nors vėliau gavom žinių – rūmuose rado ir juodąsias uniformas padėtas, ir ginklus – žmogaus nėra, net neoficialiai jis pasitraukė. Bet mes jų nesmerkiam iki šiol – sakom: „Tai buvo geri sprendimai, kad neturėtumėm silpnosios grandies sunkiausiu metu.“
Iš ryto mūsų grupė atlaikėm visa, kas ten buvo lemta, tą spaudimą. Ir iš dešimties po to į karines pajėgas faktiškai nuėjom pusė mūsų – dalis, matyt, suvokė, kad „ne toj vietoj, ne mano pasirinkimas“. Bet tą naktį jiems priekaištų negali teikti – atliko savo pareigą garbingai.
Iš rūmų mus pašalino 13 dienos rytmetį – 9 val. 30 min. Gynybos vadovybė nusprendė, kad čia turi likti tik ginkluoti asmenys. Visus kitus – išvesti, kad būtų kuo mažiau aukų. Susivokė, kad reikia balansuoti gynybines pajėgas.
Tai yra tik dalis tiesos. Tai buvo planuotas, strateguotas, karštomis širdimis, geromis galvomis paremtas veiksmas.
Dar vis bandoma įtikinėti jaunąją, naująją kartą, kad ta naktis buvo chaotiškas žmonių subėgimas į šituos objektus – iš kvailumo, iš nežinojimo. Tai yra tik dalis tiesos. Tai buvo planuotas, strateguotas, karštomis širdimis, geromis galvomis paremtas veiksmas.
Galvokit apie vertybes. Galvokim visi iki šiol apie vertybes. Kai yra vertybinis stuburas, nebekyla klausimų: „Ar aš turiu ginti tėvynę? Ar aš turiu eiti ten, kur reikia atlikti pareigą?“ – tai darosi natūraliai. Palinkėsiu visiems tokio ramumo savo vertybinėje pasaulėžiūroje.“
