Uostamiesčio lėlių teatras šiemet nominuotas ir Auksiniam scenos kryžiui – už spektaklį „Stebuklingas Pelenės laikas“. Apie lėlių teatro džiaugsmus ir užkulisius kalbamės su teatro vadove Aušra Daukantaite.
- Kaip šiuo metu gyvena jūsų teatras?
- Šiuo metu Klaipėdos lėlių teatras gyvena šventinėmis nuotaikomis – pirmadienį Vilniuje paminėta Pasaulinė lėlininkų diena, sekmadienį laukia teatro diena, o balandžio 2 d. rengiame premjerą – spektaklį kūdikiams „Labas, mažyli!“. Šventinės nuotaikos gožia kasdienes teatro problemas – nepakankamą finansavimą, techninės bazės trūkumą, darbuotojų išlaikymą ir motyvavimą.
- Lėlių teatrų Lietuvoje nėra daug, kaip pavyksta teatrams subendrauti? Ar patiems dažnai tenka susitikti su kolegomis iš kitų miestų?
- Pirmadienį Vilniaus teatre „LĖLĖ“ vyko visuotinis Lietuvos lėlininkų organizacijos „Lietuvos nacionalinio UNIMA centro“ susirinkimas. Susitikimo metu buvo aptarti einamieji organizacijos klausimai, išsakyti ir išklausyti sveikinimai, pristatyti organizacijos metų rezultatai. Po susirinkimo vyko lėlininkų bendravimas, naujų projektų inicijavimas. Tokio pobūdžio susitikimai vyksta kartą per metus – šventės metu. Taip pat su lėlininkų bendruomene tenka susitikti festivalių metu (o jų per metus įvyksta apie 4-5). Tad bendravimas vyksta nuolat, dalijamasi informacija, gerąja patirtimi, kuriami bendri projektai.
- Jūsų teatras, įsikūręs senamiestyje, turi susikūręs nuostabios pasakos aureolę, kai ir suaugę teatro namelyje pasijaučia kaip sugrįžę į vaikystę. Ar tokia ir buvo jūsų vizija?
- Klaipėdos lėlių teatro lokacinė vieta – fantastiška, apie geresnę vietą net svajoti būtų nuodėmė. Klaipėdiečiai pamažu atranda, susipažįsta su mūsų teatru, džiaugiasi juo. Klaipėdos lėlių teatro kolektyvas su džiaugsmu ir rūpesčiu sutinka visus ateinančius. Žinoma, žiūrovų skaičius ribotas – patalpos nedidelės, tačiau per savaitę yra 7 dienos, per mėnesį – 30 dienų, o per metus.... Tad manau, kiekvienas turi galimybę atvykti į susitikimą su teatro žmonėmis ir lėlėmis.
Kartais pasvajojame apie didesnes patalpas. Teatras neturi vietos lėlių ir dekoracijų sandėliavimui, gyvename minimaliomis sąlygomis, prisitaikę patalpas „iš bėdos“. Dėmesingesnis Klaipėdos ir valstybės požiūris šiuo klausimu tikrai nepakenktų, o Klaipėdos verslininkų tvirta finansinė ranka leistų Klaipėdos lėlių teatro kolektyvui tvirtai žengti jaunųjų atžalų kultūrinimo keliu.
- Repertuare yra nemažai vaidinimų patiems mažiausiems. Kokie tai spektakliai? Ar jų režisavimas yra specifinis?
- Lėlių teatras – kaip taisyklė (nors tikrai ne norma) – teatras patiems mažiausiems. Stebint savo žiūrovų srautus, pastebėjome, kad mūsų publika vis „jaunėja“, kultūriniu gyvenimu bandoma sudominti net kūdikėlius iki vienų metų. Džiugu, kad šiuolaikinės mamos ir tėčiai suvokia, kad vaiko lavinimas prasideda nuo kūdikystės, kad labiausiai vaikai informaciją ima ir ją įsisavina nuo gimimo. Šita tendencija vadovaujasi ir mūsų teatras, tuo labiau, kad spektaklių kūrėjai jau turi „savos praktikos“, kitaip vertina lėlių teatro meną ir jo poveikį. Balandžio 2 d. 12 val. Klaipėdos lėlių teatre įvyks jau antroji spektaklio kūdikiams premjera lėlių spektaklis „Labas, Mažyli!”. Spektaklio autorė ir režisierė Karolina Jurkštaitė analizavo žymių pasaulio mokslininkų metodikas, vertino jas ir, remdamasi sukaupta medžiaga, sukūrė spektaklį. Ar pavyko, ar teks kažką koreguoti – vertins mažyliai iki 2 metų.
- Koks yra sėkmingo spektaklio receptas?
- Jei toks receptas būtų – manau, jis rinkos kainomis būtų neįvertinamas. Mano manymu, profesionalus, nuoširdus ir atsakingas darbas, žinojimas, ką nori savo spektakliais pasakyti – daugelį žiūrovų pavergia.
- Gyvuojate jau daugybę metų, ar pavyko užsiauginti savo žiūrovus?
- Kaip žinia, Klaipėdos lėlių teatras sukurtas lėlių teatro „Ku-Kū“ (teatro įkūrėja lėlininkė Jūratė Januškevičiūtė) pagrindu. Tad, jei skaičiuoti nuo pradžių pradžios, teatrui jau beveik 20 metų. Žinoma ir žiūrovai užaugę, ir savo vaikus augina. Visada malonu matyti atvykstančius nuolatinius žiūrovus ūgtelėjusius, tobulėjančius, lavėjančius. Juk būtent ūgtelėjęs ir grįžtantis žiūrovas – pagrindinis rodiklis, ar teatras eina teisinga kryptimi. Iki šiol ta kryptis atrodo pasirinkta teisingai.
- Ar pati dar randi laiko spektakliams? Dar spėji pamatyti tai, ką rodo kiti miesto teatrai?
- Stengiuosi. Tačiau, pamažu atsirenku. Asmeniškas skonis ir požiūris į teatro meną juk irgi po truputėlį keičiasi. Bandau ieškoti, ko šiuo momentu norisi labiausiai.
- Ar šiuo metu Klaipėdos lėlių teatras jaučiasi suradęs savo namus?
- Tikrai taip. Mes, Vežėjų gatvės 4 name, jaučiamės kaip savuose namuose. Manau ir žiūrovai tai jaučia. Juk smagu atvykti pas kažką į svečius, o ne trumpam užsukti į įstaigą.
- Pati sukūrėte vaidmenis lėlių teatre, ar kada svajojote apie kitokio pobūdžio vaidmenis?
- Šiuo metu man įdomesnė kitokia veikla. Aš labiau domiuosi kultūros organizacijų valdymo metodais, jų pritaikomumu praktinėje veikloje.
- Kaip lėlių teatras švęs tarptautinę teatro dieną?
- Klaipėdos lėlių teatras šiemet nominuotas „Aukso kryžiams“ už lėlių monospektaklį „Stebuklingas Pelenės laikas“. Tad turbūt teks vykti į Vilnių ir išklausyti garbingos komisijos sprendimo.
