Vilniuje, rugsėjo 8–10 d., jis dalyvaus tarptautinėje konferencijoje „Rethinking Mental Health Care: Inclusion, Access, Respect, Dignity“, skirtai psichikos sveikatai. Artėjant renginiui, kuriame bus galima dalyvauti ir internetu, ministras dalinasi mintimis apie psichikos sveikatos sistemos trūkumus ir kokiu keliu žengs Lietuva, pertvarkydama šią sritį.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos situaciją psichikos sveikatos srityje? Kaip mes atrodome tarptautiniame kontekste?
– Mes labai didžiuojamės krepšiniu ir vadiname jį geriausia vizitine kortele pasaulyje. Tačiau kita vizitine kortele, tik neigiama prasme, buvo ir vis dar yra savižudybės. Tai vis dar opi problema ir žodžiai „savižudybės“ bei „Lietuva“ yra dažnai rašomi viename sakinyje. Situaciją su savižudybėmis galima palyginti su ledkalnio viršūne, o po vandeniu rastume Europos vidurkį viršijantį alkoholio vartojimą, piktnaudžiavimą medikamentais ir kitus prastą psichikos sveikatą lemiančius veiksnius.
Šiai dienai kas aštuntas mūsų šalies gyventojas turi oficialiai diagnozuotų psichikos ir elgesio sutrikimų. Tai daugiau nei 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Gali būti, kad tokių žmonių yra ir daugiau, juk ne visi kreipiasi pagalbos. Vadinasi, mes visi savo šeimose, artimoje aplinkoje turime žmones, kurie patiria psichikos ar elgesio sutrikimų.
Čia yra mano esminė žinutė – psichikos sutrikimai nėra tai, ką galima nugrūsti už aukštų tvorų, į psichiatrinių ligoninių palatas ar išstumti į nematomą zoną, paverčiant jas stigmomis mūsų galvose. Šių problemų turintys žmonės yra mūsų bendruomenių ir visuomenės dalis.
– Iš to, ką girdime, atrodo, kad situacija sudėtinga. Kodėl taip susiklostė?
– Galima besti pirštu į postsovietinę patirtį. Keičiantis santvarkoms, žmonėms tenka sunkiausia našta – reikia prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, naujų aplinkybių. Visos valstybės, buvusios sovietiniame pasaulyje, su tuo susidūrė. Vienos iš jų su tuo tvarkėsi geriau, kitos blogiau. Visgi, svarbiau ne konstatuoti priežastis, bet jas spręsti.
Lietuvoje neseniai savo misiją baigė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) darbo grupė. Jos išvadose konstatuota tai, kad atskiros sveikatos apsaugos sistemos dalys judėjo ir juda labai nevienodu greičiu. Viena iš tų sričių, kuri nespėja su laiku, yra psichikos sveikatos paslaugos. Todėl vykdoma sveikatos apsaugos reforma negalės būti vadinama sėkminga, jei nebus pertvarkoma ir psichikos sveikatos paslaugų sistema.
– Tai kokia situacija dabar yra psichikos sveikatos srityje?
– Kad pamatytumėme bendrą vaizdą, siūlau žiūrėti į jį per tris dimensijas. Pirma, finansavimas. Valstybinei sveikatos apsaugai išleidžiame beveik 3 mlrd. Eur. Žinote, kiek iš jų tenka psichikos sveikatos paslaugoms? Nė trijų procentų. Jei reikia ieškoti Pelenės sveikatos apsaugos sistemoje, tai štai, ją radome.
Antras aspektas, kaip veikia sistema. Šiai dienai didžioji dalis lėšų – du trečdaliai – keliauja stacionaro paslaugoms. Paprasčiau tariant, sutrikimų sprendimas įgauna pagreitį tik tuomet, kai žmogus pradeda sunkiai sirgti ir yra guldomas į ligoninę. Maža to, tokio kelio efektyvumas yra menkas – per metus nuo gydymo pabaigos trečdalis pacientų grįžta atgal į ligonines, o kai kurių ligų atveju, pavyzdžiui, sergančiųjų šizofrenija, į ligoninę grįžta kas antras asmuo.
Trečias aspektas, kuris trukdo spręsti psichikos sveikatos bėdas, yra stigmos paplitimas visuomenėje. Naujausias pavyzdys, tai gyventojų priešprieša prieš kuriamus Priklausomybių ligų dienos centrus vaikams ir paaugliams. Tyrimai rodo, kad psichikos sutrikimai yra ne už tvoros, bet kiekvieno iš mūsų namuose, tačiau norime apsimesti, kad tai mūsų neliečia.
Stigmų mažinimas yra ilgas procesas, bet be pokyčių visuomenės, profesinės bendruomenės požiūryje, psichikos sveikatos paslaugų pertvarkymas neįmanomas. Tolerancija pati neateina, ji turi būti ugdoma.
Džiaugiuosi, kad šioje vietoje nebijome imtis iniciatyvos ir paslaugų reformos kontekste numatome ilgalaikius veiksmus didinant gyventojų psichikos sveikatos raštingumą bei stigmos mažinimo iniciatyvas remdamiesi kitų šalių pasiteisinusia patirtimi. Paraleliai esame ambicingi ir psichikos sveikatos srityje dirbančiųjų požiūrio bei nuostatų keitime, didžiausią dėmesį skirdami žmogaus teisių aspektui bei pacientus įgalinančiai atsigavimo (angl. recovery) paradigmai.
– Įgyvendinamoje sveikatos apsaugos reformoje nemažas dėmesys skiriamas psichikos sveikatos paslaugų pertvarkai. Kokių tikslų siekiama ir kaip atrodys rytdienos psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje?
– Atsakykime į klausimą, kokių psichikos sveikatos paslaugų mums reikia. Jos turi būti ten, kur jų labiausiai reikia – bendruomenėse, kad visi nariai galėtų prireikus jomis pasinaudoti. Tai įprasta kalbant apie fizinės sveikatos paslaugas, tai turi tapti įprasta ir kalbant apie psichikos sveikatą.
Sistema reikalauja pertvarkymo. Čia raktiniai žodžiai bus paslaugų įvairovė, mobilumas, integracija ir nemedikamentinių intervencijų plėtra. Pertvarkymas vyks keliomis kryptimis: plečiamas ambulatorinis gydymas ir efektyvinamas gydymas stacionare. Abu šie dalykai reikš didesnį psichikos paslaugų prieinamumą, galimybę pritaikyti paslaugas individualiems paciento poreikiams, ir, žinoma, didesnį dėmesį pacientui, jo teisių užtikrinimui, lydint jį viso gydymo metu.
Šeimos gydytojams taip pat numatoma pagalba ir formuojamas lūkestis, kad jie kuo anksčiau pastebėtų pirmuosius psichikos sutrikimų požymius ir laiku nukreiptų pas psichikos sveikatos specialistus. Praktiškai visose savivaldybėse veikiantys psichikos sveikatos centrai ir toliau matomi kaip svarbiausia visos sistemos grandis, kurioje ketinama mažinti administracinę naštą, skatinti komandinį darbą, stiprinti žmogiškuosius resursus, kad visi specialistai, ypač psichiatrai, galėtų daugiau dėmesio skirti pacientams.
Ypatingą dėmesį skirsime vaikų psichikos sveikatai, kaip prioritetinei grupei, sukuriant ir plečiant jiems trūkstamą specializuotų paslaugų teikimą.
Bus išplėstas dienos stacionarų tinklas – nors jis skaičiuoja beveik dešimt metų, tačiau šiai dienai dar nėra pakankamas. PSO nurodo, kad būtent dienos stacionaro paslaugos yra modernios, jos gali būti tobulinamos ir yra efektyviai veikiančios psichikos sveikatos paslaugų sistemos pagrindas. Visa tai nebus įmanoma padaryti be specialistų įgalinimo, tad didžiulį dėmesį skirsime mokymams, žinių bei gerosios patirties perdavimui.
Kokių rezultatų tikimės? Platesnis, įvairesnis ir veiksmingiau funkcionuojantis psichikos paslaugų tinklas leis suteikti psichikos sveikatos paslaugas platesniam gyventojų ratui, o sergantiems ypač sunkiomis psichikos ligomis – ir ilgesnį bei efektyvesnį gydymą. Tikslas yra iki 2030 m. 40 proc. sumažinti savižudybių skaičių, ir kad bent trečdalis pacientų negrįžtų pakartotiniam gydymui į ligonines.
Šioje vietoje esu optimistas. Kovidas mums atnešė daug neigiamų dalykų, tačiau visiems leido pajausti psichikos sveikatos svarbą. Tikiu, kad visuomenė ir specialistų bendruomenė šios patirties vedama yra pasiruošusi pertvarkai ir ją priims palankiai.
