Interviu 15min A.Jokubaitis pažymėjo, kad L.Donskis buvo tikras filosofas, mokėjęs žmones tiek prajuokinti, tiek ugdyti. Jis L.Donskį įvardijo kaip subtiliausią liberalizmo atstovą Lietuvoje, savo filosofinėje mintyje sėkmingai derinusį filosofiją ir meną.
– Koks buvo jūsų asmeninis santykis su p. Donskiu?
– Pirmiausiai noriu pareikšti užuojautą artimiesiems, kuriuos labiausiai užklupo netekties skausmas. Neleisk, Viešpatie, paskęsti netekties skausme.
Mes su Leonidu skirtingai suvokėme šį ne visada protingą žmonių pasaulį. Dabar matyti, jog tie nesutarimai tik viena iš šio pasaulio smulkmenų. Dėkoju Dievui, kad sutikau Leonidą.
Daug kas mano, kad mes su juo buvome nesutaikomi idėjiniai oponentai. Mes iš tikrųjų daug ginčijomės ir dažnai nesutardavome, bet visada turėjome slaptą susitaikymo metodą. Mūsų nesutarimai nevirsdavo asmeniniais nesutarimais. Leonidas mylėjo žmones.
Mes iš tikrųjų daug ginčijomės ir dažnai nesutardavome, bet visada turėjome slaptą susitaikymo metodą.
– Ar dažnai bendraudavote? Kokia forma?
– Dabar suprantu, jog tai reikėjo daryti dažniau. Taip susiklostė, kad mūsų pokalbiai beveik visada virsdavo diskusijomis apie idėjas. Universitetuose yra daug idėjomis žongliruojančių žmonių. Leonidas jomis gyveno. Fiodoras Dostojevskis apie tokius žmones sakydavo: „idėja prarijo žmogų“.
Aš nebuvau Leonido artimiausių draugų rate, bet visada susitikę sakydavome „reikia būtinai susitikti, pakalbėti“. Kiek suprantu, mes visi ir toliau su juo kalbėsimės, ginčysimės ir galiausiai susitaikysime.
– Kokį įspūdį jums kėlė L.Donskis – tiek kaip filosofas, tiek kaip žmogus?
– Jis mokėjo žmones praturtinti, auginti, įtraukti ir uždegti. Filosofas negali būti tik į darbą nuo aštuonių iki aštuoniolikos ateinantis biurokratas, bet privalo filosofuoti gyvenimu. Tai sunkiausias ir žiauriausias šio pašaukimo aspektas. Leonidas tai tvirtai padarė iki galo.
Pascalis yra sakęs, kad juoktis iš filosofijos reiškia tikrai filosofuoti. Leonidas mokėjo ne tik juoktis, bet ir ugdyti, ypač pokalbiais.
– Apibūdinkite L.Donskį kaip mąstytoją. Gal galite išskirti kokius nors didžiausius jo nuopelnus ar paminėti, jūsų nuomone, svarbiausias jo idėjas?
– Filosofija yra bjaurus reikalas, nes filosofai siekia išminties, žinodami, kad jos neįmanoma pasiekti. Šalia filosofijos šiuo metu yra pastatyti trys dideli miestai – kasdienis žmonių pasaulis, mokslas ir menas. Leonidas visada mieliausiai užvažiuodavo į meno pasaulį.
Mes visi ten būtinai užvažiuojame, kad neišprotėtume nuo savo kitų žmogiškojo protingumo formų, bet Leonidas iš visų mūsų ten buvo labiausiai laukiamas svečias. Jo filosofinė mintis balansuoja ties filosofijos ir meno riba.
Lietuva vis labiau smenga į intelektualinę seklumą, ir Leonido praradimas šiuo požiūriu yra katastrofa.
Net jo politinės pažiūros šekspyriškos. Poetinis žvilgsnis į pasaulį jam leido su žmonėmis kalbėtis be pykčio. Kai norėdavo supykti, Leonidas pabandydavo suprasti kitus, o ne pats būti suprastas.
– Jūsų su L.Donskiu požiūriai politiniais klausimais dažnai išsiskirdavo. Ar vis dėlto galėtumėte sakyti, kad tarp jūsų idėjiškai buvo ir kažkas bendro? Kas?
– Paskutiniu mūsų su Leonidu nesutarimu liks kelių dienų senumo nesutarimas dėl Europos Sąjungos. Dabartinėje situacijoje pasakyčiau: „buvo dėl ko nesutarti, dėl tokių niekų“. Mes nesunkiai sutardavome dėl atskirų faktų, bet Leonidas į viską žvelgdavo šviesiau, optimistiškiau ir lengviau.
Jis tikėjo tuo, kas vadinama liberalizmu, ir neabejotinai buvo subtiliausias šios moralinės ir politinės minties tradicijos atstovas dabartinėje Lietuvoje. Jis propagavo simpatišką, ne fanatišką liberalizmą.
– L.Donskis buvo vienas nuosekliausiai liberaliąsias idėjas skleidusių mąstytojų Lietuvoje. Kaip manote, ar Lietuvoje esama žmonių, kurie galėtų užimti panašią į L.Donskio poziciją viešojoje erdvėje?
– Leonidas yra nepakeičiamas. Kol kas net toliausiame horizonte nematau jį pakeisti galinčio žmogaus.
Lietuva vis labiau smenga į intelektualinę seklumą, ir Leonido praradimas šiuo požiūriu yra katastrofa. Kartojasi prakeikta lietuviška istorija – tik po žmogaus mirties suvokiame praradimo mastą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Filosofo mirtis
