Švietimo ir mokslo ministrė prieš mokslo metų pradžią kalbėjo, jog palyginti su ES šalimis, mes mažai investuojame į švietimą, o didžiausias iššūkis, kad finansavimas švietimui kol kas nėra efektyvus, vienam mokytojui, vienam mokiniui tenkančios lėšos yra bene mažiausios, palyginti su kitomis šalimis. Premjeras šią savaitę paskelbęs prioritetinius vyriausybės rudens darbus, tarp jų įvardijo ir dėmesį viduriniam mokslui, t.y. etatinio apmokėjimo mokytojams įvedimą. Mūsų studijoje švietimo profsąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius.
Nemira Pumprickaitė: Kokios mokytojų nuotaikos pradedant naujus mokslo metus, galima kalbėti apie šventę jų sielose?
Audrius Jurgelevičius: Be abejo, tai nėra tragiška diena, bet mokytojų nuotaikos tokios, kaip kiekvienais mokslo metais, kaip kiekvieną rugsėjo 1-ąją, t.y. jie laukė tam tikrų permainų, pažadų vykdymo, bet, kaip visada, tie pažadai vienaip ar kitaip subliūško.
– Kai kalbate apie permainas ir pažadų vykdymą, tai apie ką, pirmiausia, kalbate, apie apmokėjimą?
– Šiuo metu yra daugiausia apie jį kalbama, ir todėl mes tikimės, tikėjomės ir dabar dar, aišku, viltis liko, kad mes 2018 metais sulauksime tam tikrų ryškių permainų šitoje srity.
– Tam, kad etatinis apmokėjimas būtų įvestas, o apie tai kalba ir premjeras ir Švietimo komiteto Seime pirmininkas, jog nuo kitų metų tikrai bus įvesta, reikia 60 milijonų kitų metų biudžete?
– Taip.
– Šią savaitę jūs susitikote ir su švietimo ministre, o paskui nuėjote į Seimą, į Švietimo komitetą. Tai jums pažadėjo tuos pinigus, yra tie 60 milijonų?
– Oficialiame susitikime su švietimo ir mokslo ministre mes išgirdome naujieną, sakyčiau, skandalingą, kad rugpjūčio pabaigoje valstybė, vyriausybė neturi suplanavusi 2018 metų švietimo biudžeto projekto. Čia galimi du variantai. Vienas variantas, kad iš tiesų taip yra. Tai per Lietuvos nepriklausomybės metus tokio atvejo nėra buvę, nes tokiu metu jau tikrai būdavo žinomas švietimo biudžetas. Arba yra sakoma ne visiška tiesa ir nenorima pasakyti, kiek pinigų skirta, arba kiek reikalingų pinigų neskirta kitų metų biudžeto projekte.
– Ir tada jūs nuėjote į Seimą. Ką jums pasakė Švietimo komiteto pirmininkas?
– Kad dės visas pastangas, kad gautų informaciją, visų pirma, apie kitų metų biudžeto projektą ir sieks, kad būtų skirtos reikalingos sumos.
– Tai jūs norite pasakyti, kad Švietimo komiteto pirmininkas irgi nežino, kiek švietimui numatoma kitų metų biudžete?
– Taip. Netgi susitikime su ministre buvo pasakyta, kad Seimo nariams jau yra išsiųstas etatinio apmokėjimo modelis, kad Seimo nariai matytų, kam reikia skirti pinigus, bet komiteto pirmininkas pasakė, kad jokio dokumento iš ministerijos nėra gavę. Toks nesusišnekėjimas arba iš kažkurios pusės tiesos nesakymas irgi kelia įvairių minčių.
– Bet, jeigu ten bus ne 60 milijonų, o 5 milijonai, ką jūs darysite tada? Kiek jūs lauksite atsakymo, tikslaus skaičiaus?
– Mes lauksime atsakymo labai trumpai, iš tiesų tai savaitės kitos reikalas, nes mokytojų tarpe yra sužadintas labai didelis lūkestis, ir nusivylimas bus iš tiesų labai didelis. Ir aš bijau, kad ne profesinės sąjungos inicijuos protesto akcijas, bet patys mokytojai stums profesines sąjungas imtis veiksmų.
– Kokia gali būti, kiek mažesnė nuo 60 milijonų skaičiuojant?
– Tai gali būti 5 milijonai plius minus.
– Ir tada jūs sakote, jeigu nebus tos sumos, tai jūs neatmetate, kad vėl prasidės streikai?
– Taip, be abejo. Na, turbūt nuo streikų nebus pradėta, bet mūsų Lietuvos valdžia streikus priima kaip svarų argumentą. Visi kiti argumentai jiems yra nelabai suprantami.
– Ministrė paskelbė tikrai daug naujovių, kurios bus šiais mokslo metais. Na, tarkime, smurto ir patyčių prevencijos programa, šeimos ir lytinio ugdymo, nacionalinio saugumo, patriotizmo programos. Man vienas klausimas kilo, kas mokys tų programų? Ar yra žmonės, kurie gali tas programas mokyklose dėstyti savo auklėtiniams?
– Čia ir yra didžiausia problema, kad ne vienu atveju mokytojai nėra pasiruošę šitą dalyką padaryti. Kaip jos bus įgyvendintos, sunku pasakyti, be abejo, „ant popieriaus“ viskas bus sutvarkyta, mokytojai savo ugdymo planuose, pamokų žurnaluose įrašys, kad tos programos įgyvendinamos, o kokį efektą, kokią naudą mokiniams jos duos, tai didelis klausimas.
– Gerai, praktiškai žiūrėkime. Jūs esate istorijos mokytojas, kokią programą jūs įsirašysite į savo pamokas?
– Aš privalėsiu į savo istorijos programas visose klasėse, pabrėžiu, aš dėstau nuo 5 iki 8 klasės, o kiti dėsto pirmoms, dvyliktoms klasėms, turėsime vienaip ar kitaip įgyvendinti lytiškumo ir pasiruošimo šeimai programą. Tai, be abejo, aš irgi galvosiu, kaip realizuoti šitą programą per pamokas. Na, iš tiesų aš neįsivaizduoju, kaip tai galima padaryti. Aš tikrai žinau, kad man niekas negalės patarti.
– Bet gal yra kokios rekomendacijos? Nes jūsų šeimos suvokimas gali būti nemodernus. Yra tokių mokytojų galbūt, ir, tai, ką deklaruoja pasaulis, gyvenimas, jis gali dėstyti visai ne tą?
– Šitų programų įgyvendinimas yra svotiška paslėpta mina po mokytojų kojomis. Prisimenant praėjusių metų skandalą su Telšiuose dirbusia etikos mokytoja, kuri dėstė savo etikos suvokimą taip, kaip jai atrodė, o ŠMM vadovybės etikos supratimas buvo kitas, tai čia irg lygiai tas pats. Na, galėčiau pajuokauti. Per pamokas pasakodamas apie kelias kunigaikščio Vytauto ar Jogailos žmonas, vaikams sakyčiau, va, vaikai, negeras pavyzdys turėti kelias žmonas, geriau būtų turėti vieną. Čia, aišku, pajuokavimas, bet jis, aš manau, turi tam tikrą grūdą.
– Tai sveikinu su prasidėjusiais naujais mokslo metais ir dėkui už pokalbį.
