Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis, vertindamas artėjančių savivaldybių rinkimų agitacijas, pastebi, kad Vilniuje labai aktyvūs keli kandidatai į merus, tačiau vis dėlto ryškiausio įvaizdį, anot L. Bielinio, yra suformavę ne jie, o Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.
„V. Matijošaitis į žmonių sąmonę, žinoma, įkalęs tokį įvaizdį, kad tai yra nepaimama. [...] Nepaisant to kurti rinkiminę kampaniją vis tiek reikia. Jeigu, tarkime, V.Matijošaitis nutartų, kad to nereikia, tą įvaizdį uždengtų kažkas kitas arba iširtų ta labai aiškiai suformuota konstrukcija“, – komentuoja L.Bielinis.
Jis priduria – taip pat reikia atsiminti, kad vien mero įvaizdžio negana – meras paskui save turi tempti visą komandą. Dėl šios priežasties, tvirtina L.Bielinis, kandidatas į mero kėdę turi dirbti ne tik sau, bet ir didžiuliam skaičiui žmonių, kurie dirba kartu su juo.
Sociologas Vladas Gaidys atkreipia dėmesį, kad rinkiminė agitacija gerokai pasikeitė, lyginant su tuo, kokia ji buvo anksčiau. Pašnekovas primena – prieš 15 metų viešose erdvėse kabėjo daugybė kandidatų portretų, ten skraidė balionai. Sociologas daro išvadą, kad tuo metų partijų kandidatai paprasčiausiai turėjo daugiau resursų.
„Šiuo metu ne tai, kad jie nebenori savo portretų kabinti ant sienų, bet tiesiog yra mažiau resursų ir ne visada pastebėsi, kad vyksta rinkimai. [...] Savivaldos rinkimai irgi įdomesni, kai yra tie komitetai, susiburia grupės, gal draugų grupės kokiam nors klausimui spręsti ir visa tai gyviau atrodo“, – sako V. Gaidys.
Jo nuomone, pagal tai, kiek viešojoje erdvėje pateikiama informacijos, galima daryti išvadą, kad visuomenė politikų varžytuvėmis domisi taip pat, kaip domisi ir sportu.
Viešųjų ryšių ekspertas A.Katauskas sutinka – viešojoje erdvėje matyti didesnis aktyvumas, tačiau kyla didelis klausimas, ar tai – padidėjęs politinis aktyvumas.
Pašnekovas pateikia pavyzdį – dvi jaunos politikės, kandidatuojančios į Vilniaus mero kėdę, sukėlė didžiulį triukšmą viešojoje erdvėje, nepasakydami nė vieno politinio lozungo: viena kandidatė sudegino žiurkę, o kita užsiregistravo pažinčių portale.
„Dėl didžiulio informacijos kiekio panašių veiksmų matysime vis daugiau. [...] Dėl socialinių medijų mes praktiškai net nebeturime laiko analizuoti, apie ką kalbama. Vis dažniau matome kandidatus, atakuojančius ne mūsų protus, o jausminius dalykus. Anksčiau mes, kaip ryšių su visuomene specialistai, juokaudavome – žinomumui padidinti geriausias būdas yra prabėgti nuogam per Gedimino prospektą sostinėje. Kyla klausimas, kada kandidatai pradės „bėgioti“, nes jau prie to artėjame“, – sako A. Katauskas.
Jo aiškinimu, tokiam kandidatų elgesiui įtakos turi paprasčiausios aplinkybės – informacijos viešojoje erdvėje gyvuoja labai trumpai, todėl savo turiniu reikia išsiskirti, kad jis labiau atkreiptų dėmesį.
Tačiau tai taip pat lemia, kad ta informacija dažniausiai yra labiau primenanti pramogą, o ne rimtą politinį pareiškimą.
„Net jeigu mums reikėtų dabar visiems, kurie domisi politika, sudėlioti kandidatų į prezidentus pozicijas dėl užsienio politikos, mes turėtume ką veikti, nes nė vienas iš jų dar normaliai apie tai net ir nepašnekėjo. [...] Mes, kaip vartotojai, patiriame per didelį informacijos krūvį. Politikai tai suvokia. Kartais net atrodo, kad ir rimta politinė kalba pasižymi įrašo socialiniame tinkle stiliumi: pasakiau keletą sakinių, išprovokuoju reakciją“, – sako A. Katauskas.