Praėjusį penktadienį Vilniuje lankęsis A.Ožarovskis interviu BNS teigė, kad Astravo elektrinę gali ištikti Karaliaučiuje užkonservuotos Baltijos BE likimas, jei aplinkinės šalys griežtai apsispręs nepirkti elektros: „Karaliaučiuje statybos prasidėjo ir staiga sustojo, kai nebuvo kontraktų pirkti elektrą. Puikus pavyzdys. Baltarusijoje gali būti tas pats“.
A.Ožarovskio nuomone, saugių branduolinių jėgainių apskritai nėra, tačiau Astravo elektrinėje montuojamas eksperimentinis, iki šiol dar neišbandytas rusiškas 1200 VVER reaktorius. Be to, jo nuomone, avarijos atveju Baltarusija laiku neįspėtų Lietuvos.
– Baltarusija planuoja pirmąjį reaktorių įjungti 2018-aisiais. Kaip manote, ar tai įmanoma?
– Taip, žinoma. Tačiau gali būti du scenarijai: jie gali laiku užbaigti jėgainę, bet labiau tikėtina, kad bus atidėjimų, kaip dabar yra vadinamojoje Leningrado branduolinėje elektrinėje, kur yra montuojamas toks pat reaktorius. Jis turėjo pradėti veikti 2013-aisiais, bet jie jo neparuoš iki 2018-ųjų. Tačiau greitai nėra gerai. Jie gali spėti su terminais, tačiau tai gali sumažinti kokybę. Kai kurie reaktoriaus statybų darbai yra tikrai lėti. Pavyzdžiui, reaktoriaus virinimas. Tai tam tikra prasme menas, nes reikia apsaugoti nuo radiacijos nuotėkių. Ir to negalima padaryti greitai. Taip pat statybų kokybė, reaktoriaus kokybė. Tačiau yra galimybė, kad jie užbaigs, kaip planuota.
– Ar Lietuva gali sustabdyti Astravo branduolinės elektrinės statybas?
– Taip.
– Kaip ji tai galėtų padaryti?
– Yra keletas veiksnių, kurie Baltarusijos projektą daro neįmanomą. Mes tą kombinaciją turime Karaliaučiuje, iš kitos Lietuvos pusės. Man tai yra įrodymas, kad įmanoma sustabdyti statybas. Karaliaučiuje statybos prasidėjo ir staiga sustojo, kai nebuvo kontraktų pirkti elektrą. Puikus pavyzdys. Baltarusijoje gali būti tas pats. Pozityvūs veiksniai yra pigios dujos tarptautinėje rinkoje, vėjo energetika Lietuvoje, Klaipėdos terminalas. Tai tik keletas veiksnių. Aš dar galiu pridėti politinį nestabilumą. Man nepatinka politinės spekuliacijos, bet visgi, jei Lietuva nuspręs nepirkti branduolinės elektros energijos, jie gali jėgainę išjungti bet kada.
– Šiuo metu Lietuva atlieka studiją, kuri parodytų, ar įmanomas elektros boikotas iš Baltarusijos. Tačiau problema, kad net jei Lietuva ir nepirktų elektros, Latvija neketina to daryti.
– Klausimas – kas moka. Nemanau, kad Latvija jums elektrą duotų nemokamai. Suprantu, kad branduolinė elektra gali ateiti iš kitų šaltinių, bet pirmiausia reikia nepirkti jos tiesiogiai. Mes negalime išvengti netiesioginio elektros tekėjimo, bet jis yra mažas, tad tiesiog nereikia mokėti blogiui tiesiogiai, mokėkite latviams, ir jums, turbūt, nebūtų svarbu, iš kur jie gauna elektrą. (...) Aš suprantu, kad susirūpinimas yra realus. Baltarusija gali nutiesti linijas į Ukrainą, gali būti kitų pirkėjų. Tačiau jūs turite teisę nemokėti tiesiogiai Astravui.
– Branduolinėms elektrinėms reikia balansavimo paslaugų, tačiau Lietuva neigiamai atsakė į kaimynės prašymą leisti pasinaudoti Kruonio hidroakumuliacine elektrine. Kokiu būdu, Jūsų nuomone, Baltarusijos jėgainė galėtų dirbti be šio balansavimo?
– Taip, tai dar viena įdomi branduolinės energijos inžinerijos dalis, ir Lietuva, beje, turi gerą to pavydį. Kai jūs išjungėte Ignalinos jėgainę, turėjote pakankamai elektrinių. Kodėl? Nes jums reikėjo rezervo avariniais atvejais. Baltarusiai turėjo tai suplanuoti, prieš pradedant statybas, nes tai akivaizdu, tai darbų abėcė. Kai turi 1,2 gigavato jėgainę, tau reikia 1,2 gigavato rezervo. Jiems bus sunku balansuoti, tačiau vėlgi, tokio dydžio valstybei, kaip Baltarusija ar Lietuva, turėti branduolinę jėgainę apskritai yra iššūkis. (...) Manau, jei Lietuva nepaskolins Kruonio, Baltarusija vis vien galės gaminti elektrą, tačiau turės problemų.
– Kokių konkrečiai problemų? Ar tai reiškia užtemimus remonto jėgainėje metu?
– Ne, remonto darbai yra planuotas išjungimas. Tačiau maždaug kartą per dvejus metus reaktoriai Rusijoje būna išjungiami avariniu būdu. Tai ne katastrofa, tiesiog geriau išjungti nei turėti dar vieną Černobylį. Jei kalbėtume apie tokias valstybes, kaip Vokietija ar Prancūzija, tai ne problema, nes vienas gigavatas nėra didelis kiekis joms, jie gali subalansuoti jį naudodami tinklą (...) O Baltarusija nėra gerai sujungta su Ukraina, žinoma, ji sujungta su Lietuva. Tačiau kas nutiktų, jei tektų išjungti 1,2 gigavato vartotojams? Taip, tai reiškia užtemimus. Ir gerai, jei tie užtemimai bus mokyklose ar kituose pastatuose, tačiau yra chemijos pramonės gamyklų, kurios negali likti be elektros.
– Ką manote apie Astravo branduolinės elektrinės saugumą?
– Pirmiausia, aš matau, kad ten būsianti įranga – reaktorius ir kiti įrenginiai – niekada nebuvo surinkti kartu ir niekada neveikė. Taigi, nėra jokių eksperimentais grįstų įrodymų, kad visi patobulinimai ir nauji įrenginiai yra geri. Inžinieriai ir dizaineriai, žinoma, nori padaryti geriau, bet mes iš patirties žinome, kad nauja nebūtinai yra gerai. Kartais kas nors neveikia.
Mes negalime rimtai diskutuoti apie projektą, nes mes neturime jo pastatyto. Kai pradėjau inžinerijos studijas, man buvo sakoma, kad praktika yra gero ir blogo kriterijus. Aš tikrai manau, kad Astravo reaktorius nebus užbaigtas, bet pirmas tokio tipo reaktorius bus pastatytas Novovoronežo antrojoje elektrinėje turbūt šio mėnesio pabaigoje. Taigi, šį klausimą galite užduoti vėliau, kai turėsime bent metų patirtį su tokio tipo reaktoriumi.
– Lietuvoje diskutuojama labiau ne apie statybų stabdymą, bet apie atitikimą Espo konvencijai. Jei Baltarusija vis dėlto atliks būtinas procedūras, ar jėgainė bus saugi?
– Yra du visiškai skirtingi dalykai. Pirmiausia, konvencijų procedūros, ir antra – inžinerinė ir techninė dalis. Konvencijos buvo sulaužytos ir to negalima pakeisti. Espo teigė, kad reikia užbaigti konsultacijas, prieš priimant sprendimą dėl projekto, ne prieš statybas, bet prieš sprendimą. Ir mes stebėjome tą laikotarpį. Skunde Espo konvencijai nurodyta, kad sprendimas buvo priimtas prezidento Aleksandro Lukašenkos, kai jis pasirašė dekretą. Tad, kai jis pasirašė, konvencija buvo sulaužyta.(...) Kai prasideda statybos, tu negali to pakeisti, tad visos ekskursijos, vertinimai, Tatenos misijos ar viešųjų ryšių strategijos negali to pakeisti. Faršo atgal mėsa nepadarysi.
– Įsivaizduokime juodžiausią scenarijų.
– Kad Baltarusija užbaigia jėgainę?
– Ne, kad jėgainėje įvyksta avarija. Kas nutiktų Lietuvai?
– Tai priklauso nuo oro sąlygų konkrečią dieną. Reaktorius yra geresnis nei Černobylyje ir grafitas nedegtų dvi savaites. Būtų kelių valandų emisija ir, priklausomai nuo vėjo krypties ir jo sąlygų, ar lyja ar ne. Yra atlikta „FlexRisk“ analizė, kurioje apskaičiuota, kokie scenarijai būtų blogiausi Vilniui. Jeigu toks scenarijus prasidėtų, geriausia apsauga Vilniui būtų išdalinti jodido-kalcio tabletes žmonėms. Jas reikia turėti nebūtinai kišenėje, bet bent jau namie, nes jas reikia išgerti dar prieš atkeliaujant radiacijai, o tai trunka valandas.
Taip pat reikia apsaugos plano, nes Fukušima Japonijoje parodė, kad galima apsisaugoti tiesiog būnant patalpose. Na, ir toliau prieinama prie įspėjimo sistemos. Baltarusija priklauso tarptautinei branduolinių nelaimių konvencijai, kuri atsirado dar sovietų laikais po Černobylio katastrofos. Jei komunikacija tarp Baltarusijos ir Lietuvos yra nulinio ar net minusinio lygio, kalbant apie Espo konvenciją, galiu teigti, kad greičiausiai avarijos atveju komunikacija tarp šalių bus tokia, kaip buvo Černobylio atveju. Tai reiškia, kad jėgainė bandys nuslėpti avariją, Baltarusija bandys nuslėpti ir nepraneš Lietuvai ar Tatenai.
– O kas tuomet?
– Tuomet jūs prarasite keturias valandas, per kurias galėtumėte žmones įspėti neiti iš namų, išjungti ventiliaciją, turėti vandens bei neiti prie langų. Visus paprastus dalykus, kurie gali išsaugoti gyvybes. Ir tai nėra brangu, tačiau kiekvienas vilnietis juos turi mokėti mintinai. Tai ne evakuacijos, bet apsisaugojimo planas.
– Papasakokite, už ką jus areštavo Baltarusijoje?
– Mane areštavo du kartus. Pirmąjį kartą tai įvyko viešų svarstymų metu Astrave. Aš atėjau į viešus svarstymus kartu su „Greenpeace“ žmonėmis. Mes supratome, kad organizatoriai gali imtis nešvarių triukų, tad atėjome anksti. Triukas buvo tas, kad salė buvo pripildyta savivaldybės darbuotojų, policijos pareigūnų, žmonių, priverstų ateiti dvi valandas prieš, kad užimtų vietas ir neįleistų gamtosaugininkų. Mūsų nebuvo daug, maždaug 30 (...). Policija mane sustabdė, rado dokumentus ir pasakė, kad negaliu su jais įeiti.
Septynias dienas praleidau Astravo kalėjime. Labai rekomenduoju. Naujas pastatas, mandagus personalas, geras maistas, bet už maistą reikia susimokėti, jį atneša iš šalia esančio restorano.
– O kada uždrausta patekti į Baltarusiją?
– Tai buvo mano antrasis sulaikymas, kai Rusijos premjeras Dimitrijus Medvedevas atvyko į Minską pasirašyti sutarties. Tai buvo paskutinis sprendimas dėl Astravo. Aš tuomet buvau Minske, mes nebuvo pakankamai stiprūs, kad surengtume protestą ar spaudos konferenciją. Aš esu Rusijos pilietis ir esu prieš šią sutartį, tad kodėl to nepasakius premjerui Medvedevui. Turbūt neisiu tiesiai pas jį, tad nusprendėme, kodėl nenuėjus į ambasadą. Parašėme laišką, kurį pasirašiau aš ir dar keli.
Idėja buvo, kad mes nueisime į ambasadą, parodysiu pasą ir pakalbėsiu. (...) Kai išėjome, mus sulaikė neuniformuoti policininkai. Jie pasakė, kad dokumentų patikra ir esu sulaikomas. Jie juokavo, kad esu panašus į nusikaltėlį, nes turiu dvi akis, nosį. Taigi, aš nieko nepadariau, o po to policijos viršininko sprendimo, ne teismo, dešimčiai metų tapau persona non grata.
