Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą įstatymą užsipuolė Seimo opozicija – grupė parlamentarų parengė alternatyvų įstatymo projektą, o ministerijos parengtus siūlymus pavadino nuostatų kratiniu ir kišimusi į šeimos reikalus.
Apie aršias diskusijas sukėlusį įstatymą – pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu Liutauru Kazlavicku.
– Ministre, įstatymu siūloma nustatyti, kokio amžiaus vaikų negalima palikti namuose vienų be suaugusiųjų ar vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros. Kodėl manote, kad tai reikalinga ir kodėl nenumatyta atsakomybė už vaiko palikimą?
– Šiuo įstatymu yra primenama tėvų pareiga. Mes visi suprantame ir norime, kad tėvai kuo daugiau laiko skirtų vaikams. Atsakomybės už tai, kad vaikai bus paliekami vieni, nenumatyta. Mes pasižiūrėjome į statistiką vaikų savižudybių, patyčių ir kitų neigiamų dalykų. Manau, kuo ilgiau vaikai bus su tėvais, tuo greičiau mes tas problemas išspręsime.
Manau, kuo ilgiau vaikai bus su tėvais, tuo greičiau mes tas problemas išspręsime
– Pone Kazlavickai, kaip jūs vertinate šiuos siūlymus?
– Mano manymu, tai perteklinė nuostata. Jei kalbėtume apie visą įstatymą, tai yra viso labo nuostatų kratinys. Tai – keletą metų iš stalčiaus į stalčių nešiotas įstatymas, kuris pagaliau pasiekė Seimą. Grupė Seimo narių, matydama, kad vaiko teisių apsaugos įstatymas ilgai nepateikiamas, parengė alternatyvų įstatymą, kuriame yra aiški vizija, kad valstybė turi padėti šeimai užtikrinti vaiko teises. Tada Vyriausybė ir ministerija susigriebė ir galų gale pateikė savo įstatymą.
A. Pabedinskienė: nesutinku su tokiais teiginiais. Įstatymas buvo pradėtas rengti 2013 metų balandį, jį ruošiant dalyvavo nevyriausybinių organizacijų, akademinės bendruomenės atstovai, buvo labai diskusijų. Manau, turime gerą produktą. Dėl kai kurių nuostatų galima ginčytis, Seimas apsispręs ir galbūt jas pakeis, bet aš tikrai nesutinku, kad tai – nuostatų kratinys.
– Įstatymu numatytas draudimas taikyti vaikams fizines bausmes. Tai jau gali būti priežastis teismui vaiką paimti iš šeimos?
– Kiekvienoje savivaldybėje dirba socialiniai darbuotojai, veikia vaiko teisių apsaugos tarnyba, jie pagal situaciją gali įvertinti, ar vaikui saugu šeimoje. Teismas vaiką iš šeimos gali paimti išskirtiniais atvejais. Dabar vaikas iš šeimos paimamas savivaldybės administratoriaus sprendimu. Šio įstatymo pagrindinis akcentas – prevencija, nes mes visą laiką kalbame ir dirbame tik su pasekmėmis.
L. Kazlavickas: skamba gražiai, tačiau taip nėra. Jei įsigilintume, tai yra veikiau tėvų priežiūros įstatymas. Nustačius netgi menkiausią pažeidimą, šeimoms yra sudaromas pagalbos planas, paslaugų paketas ir, jeigu pamatoma, kad šeima nesikeičia, keliaujama į teismą. Mes taip pat daug bendravome su visuomeninėmis organizacijomis, ekspertais ir alternatyviame įstatyme siekėme akcentuoti kelis dalykus: jeigu yra pažeidimas, reaguojame, jei nedidelis pažeidimas – žiūrime, kokių paslaugų reikia šeimai.
– Bet jeigu tėvai girtauja ir muša vaikus?
– Tada tokią šeimą reikia pripažinti socialinės rizikos šeima ir tada sudaryti aiškų jai reikalingų paslaugų paketą. Nes pagal siūlomą įstatymą šeimos, net už menkiausią pažeidimą šeima atsiduria blogų šeimų sąraše ir joms visoms taikomos vienodos priemonės.
– Įstatyme numatyta prievolė fiziniams ir juridiniams asmenims pranešti apie smurto prieš vaikus atvejus. Jeigu bus pranešta, kad kaimynas netinkamai elgiasi su vaiku, tam kaimynui sudaromas pagalbos planas?
A. Pabedinskienė: sureaguoja socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos tarnybos, jos nuvyksta į vietą ir įvertina situaciją. Nesutinku su ką tik išsakytais teiginiais, kad vaikas iš karto bus paimamas iš šeimos. Su šeima bus dirbama, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje.
L. Kazlavickas: mes turime aiškiai suvokti, kas yra prevencija ir kas yra intervencija į šeimą. Ministrė kalba apie intervenciją, kai įvyksta pažeidimai ir tada šeimai sudaromi pagalbos planai. Mes savo projekte labai aiškiai apibrėžiame pagalbą šeimai. Turime kalbėti apie pagalbą laiku visoms šeimoms, kad jos prisiimtų atsakomybę užtikrinti vaiko teises. Nežinau, kaip socialinės apsaugos ir darbo ministerija mato aplinką, bet kai sakoma, jog daugiau paslaugų šeimai bus suteikiama, galiu iš karto pasakyti – nebus. Aiškinamąjame rašte teigiama, kad tą darbą dirbs tie patys socialiniai darbuotojai, kurie ir dabar dirba su šeimomis.
– Jie padarys daugiau darbo?
– Taip, bus imituojamas darbas, kad su tomis šeimomis kažkas daroma ir kažkas vyksta.
A. Pabedinskienė: jokio imitavimo nėra, mes visada kalbėjome, kad globos namų pertvarkos kontekste socialinių darbuotojų reikės daugiau ir su kitokiomis kompetencijomis. Anksčiau priėmėme nuostatą, kad vienas socialinis darbuotojas prižiūrėtų 17 šeimų, pamatėme, kad tai yra blogai. Dabar vienas socialinis darbuotojas prižiūri apie 12 šeimų, ateityje jų skaičius dar mažės.
Dabar vienas socialinis darbuotojas prižiūri apie 12 šeimų, ateityje jų skaičius dar mažės
– Įstatymu numatyta įsteigti Lietuvoje dar nematytą socialinio globėjo institutą. Ar tai bus asmenys, šeimos, kurios priims vaikus, teismo sprendimu paimtus iš tėvų, laikinai?
A. Pabedinskienė: ne. Pirmiausia bus dirbama su šeima. Jei matysime, kad šeima nesusitvarko, tada kreipsimės į socialinius globėjus, kad vaikams būtų suteikta galimybė saugiai gyventi.
– Kol kas socialinių globėjų dar nėra. Kiek jų bus?
– Jei įstatymas bus priimtas, įvertinsime kiekvieną savivaldybę. Pagal poreikį socialinių globėjų turėtų atsirasti.
– Kaip tai funkcionuos? Ar tai bus kita veikla užsiimantys asmenys, kurie dirba savo darbą ir kartu yra socialiniai globėjai?
– Tiesiog jie teiks tokias paslaugas. Kiekvienoje savivaldybėje bus socialinių globėjų sąrašas, tai bus jų pagrindinis darbas, nes reikės dirbti ir su vaiku, ir su šeima. Planuojama, kad vaikas pas socialinius globėjus bus 6–12 mėnesių, bet kartu globėjas dirbs ir su vaiko šeima. Jeigu praėjus nustatytam laikui šeima nepasikeis, vaikui bus nesaugu, teismas gali priimti sprendimą ir ilgalaikei globai.
– Pone Kazlavickai, kaip tai vertinate?
– Ministerija yra atitrūkusi nuo realybės. Ministrė labai gražiai kalba, bet šiandien regionuose paslaugų šeimai nėra. Dabar sakoma, kad atsiras kažkoks koordinatorius, kuriam bus pasakyta dirbti su šeima. Bet šeimai reikia ir psichologinės, ir socialinės pagalbos, reikia darbo vietą surasti. Tai yra kompleksinis darbas, kuriam reikia efektyviai veikiančio tinklo, o ne kažkokių elementų. Jų primėtyti galima kiek nori.
A. Pabedinskienė: mes tikrai nuo realybės neatitrūkę, įstatymas buvo rengiamas apsilankius visuose regionuose, kalbėjomės ir su regionų plėtros tarybomis, ir su merais, ir su socialiniais darbuotojais. Mes situaciją puikiai žinome, buvo įvertinta ir tarptautinė patirtis. Reikia suprasti, kad dabartinės sistemos mes negalime iš karto panaikinti ir sukurti naujos. Bus pereinamasis laikotarpis ir palaipsniui paslaugos atsiras. Negalima sakyti, kad tai kratinys – tai nuoseklus ir ilgas darbas. Neturėtume priešinti visuomenės ir sakyti, kad tai nenaudinga. Reikia susitelkti ir priimti sprendimus vaiko naudai. Kalbame apie vaiką ir apie šeimą, tai yra vertybiniai dalykai.
– Ponia Pabedinskiene, jums pristatant įstatymą Seime buvo išsakyta baimė, kad socialinio globėjo institucija bus orientuota į save, bus stengiamasi paimti kuo daugiau vaikų ir tokiu būdu pelnytis iš šeimų, kurios galbūt ir neturi realių problemų. Ką apie tai manote?
– Taip tikrai nebus, socialiniai globėjai kaip tik bus pagalba šeimoms, kad vaikai galėtų sugrįžti į biologinę šeimą, kad pagaliau nebeliktų institucinės globos.
– Kiek lėšų tam skirta?
– Apie 10 milijonų eurų nuo 2014 iki 2020 metų. Tai bus bandomieji projektai, vykdomi visuose regionuose, bet nepilna apimtimi.
