A.Paulauskas pasakojo, kad Sausio 13-osios byla pradėta beveik tą pačią kruvinų įvykių naktį, kai į ligonines pradėti vežti sužeistieji, o nužudytieji – į morgus.
„Mūsų tyrėjai, tardytojai, prokurorai jau pradėjo darbą. Mes kitą šeštadienį, sekmadienį buvome paskelbę, kad dirbame. Visi, kurie buvo prie Televizijos bokšto, parlamento, jeigu yra sužeisti ar jiems kitaip padaryta žala, (raginti – red.past.) kad jie kreiptųsi. Kitaip sakant, jau pradėjome tą bylą tirti“, – prisiminė buvęs generalinis prokuroras.
Kariškiai atsisakė bendradarbiauti
Anot A.Paulausko, nuo pat pradžių buvo susidurta su sunkumais. Kariniuose veiksmuose prieš beginklius žmones dalyvavę kariškiai atsisakė bendradarbiauti su mūsų teisėsauga, nes nepripažino atkurtos Lietuvos valstybės prokuratūros.
„Jie apskritai nepripažino Kovo 11-osios Akto ir valstybės atkūrimo. Jie bendradarbiavo tik su Tarybų Sąjungos prokuratūra. Buvo sudaryta speciali grupė, ji atvažiavo į Vilnių ir jie čia vykdė kariškių, vadovų apklausas. Kitaip sakant, rinko įrodymus“, – pasakojo buvęs generalinis prokuroras.
Jie apskritai nepripažino Kovo 11-osios Akto ir valstybės atkūrimo. Jie bendradarbiavo tik su Tarybų Sąjungos prokuratūra.
Mūsų pareigūnai paėmė nukentėjusiųjų parodymus, surinko gilzes, apžiūrėjo sužeistų žmonių rūbus ir panašiai. Po Sausio 13-osios kariškiai buvo užėmę svarbius objektus, į kuriuos mūsų tardytojų neįleido.
„Nors prie bokšto pradžioje leido: ir apžiūrėti, ir surinkti įrodymus. Kai kuriuos veiksmus mums visgi pavykdavo padaryti. Bet čia jau galbūt buvo tik vienetai tokių veiksmų“, – aiškino A.Paulauskas.
Apklausos Maskvoje
Po nepavykusio 1991 metų rugpjūčio pučo žlugus SSRS, buvo likviduota ir Tarybų Sąjungos prokuratūra. A.Paulauskas tuo metu nuvyko į Maskvą, kur jam pavyko gauti dalį bylos, kurią tyrė TSRS tardytojai.
„Manau, tai buvo vienas iš tokių labai svarbių, reikšmingų veiksnių. Mes gavome visą panoramą tų karinių dalinių, pavardžių kariškių, vadovų, kurie dalyvavo tuose veiksmuose, kad vėliau galėtumėme jiems pateikti įtarimus ar kaltinimus“, – sakė jis.
Po nepavykusio pučo, A.Paulausko teigimu, buvo neblogai bendradarbiaujama su Rusijos prokuratūra.
Buvo leista apklausti SSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininką Vladimirą Kriučkovą, kruvinų sausio įvykių metu sovietų gynybos ministro pareigas ėjusį Dmitrijų Jazovą, kurie tuo metu buvo suimti dėl pučo Maskvoje.
„Mes turėjome galimybę gauti tam tikrus duomenis, rašytinius įrodymus. Kitaip sakant, tikrai bylą papildėme daug įrodymų, nes vyko bendradarbiavimas. Tačiau praėjus kokiam pusmečiui bendradarbiavimas pradėjo silpti, jie ėmė neatsakinėti ir keitėsi“, – prisiminė A.Paulauskas.
Mes turėjome galimybę gauti tam tikrus duomenis, rašytinius įrodymus. Kitaip sakant, tikrai bylą papildėme daug įrodymų, nes vyko bendradarbiavimas.
Nuteisė parsigabentus perversmininkus
Pirmą kartą Sausio 13-osios bylą teismui Generalinė prokuratūra perdavė 1997 metais.
1994-aisiais į Lietuvą buvo parvežti du komunistų partijos veikėjai, perversmininkai Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius, besislapstę Baltarusijoje, taip pat kiti asmenys.
„Ir mes visus, taip pat ir dabar teisiamus, kurių atžvilgiu paskelbtas nuosprendis, perdavėme teisti teismui. Prokuratūra tuo metu prašė Seimo, kad reikia priimti įstatymą, leidžiantį teisti už akių. Mes supratome, kad teismui trūks teisinės bazės tą daryti.
Jau parvežus M.Burokevičių su J.Jermalavičiumi, mes spaudos konferencijoje kalbėjome, kad jeigu nebus priimti įstatymai, nebus pilnavertės bylos ir teisingumas nebus pilnavertis“, – pabrėžė A.Paulauskas.
Tačiau, pasak jo, Seimas uždelsė. Teismas nesulaukęs įstatymo, leidžiančio teisti už akių, atskyrė bylas ir teisė tik tuos, kurie teisminiame procese galėjo dalyvauti fiziškai. „Visus, kurie buvo už akių atsiųsti teisti, grąžino prokuratūrai“, – sakė A.Paulauskas.
M.Burokevičius, J.Jermalavičius ir kiti buvę Komunistų partijos veikėjai 1999 metais buvo nuteisti už aktyvų dalyvavimą antivalstybinėje veikloje, viešus raginimus pažeisti Lietuvos suverenitetą ir nuversti teisėtą valdžią.
Juozui Kuoleliui buvo skirti 6 metai nelaisvės, Jaroslavui Prokopovičiui ir Stanislavui Mickevičiui – po 4 metus, Leonui Bartoševičiui – 3 metai. J. Jermalavičius ir M. Burokevičius buvo nuteisti atitinkamai 8 ir 12 metų kalėjimo.
„Dėl tų kitų prokuratūra taip ir susirašinėjo su Rusijos prokuratūra, pasakyčiau, labai neproduktyviai, praktiškai be jokio rezultato. Ir tik priėmus naują Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą, papildžius šiuos įstatymus, atsirado galimybė teisti už akių“, – teigė A.Paulauskas.
Įteisinus galimybę teisti už akių, kaip pasakojo A.Paulauskas, prokuratūros darbas suaktyvėjo. Galiausiai 2015 metais Sausio 13-osios byla atsidūrė teisme ir buvo pradėta nagrinėti 2016-ųjų pradžioje.
Teisingumas gali ir nepasiekti
A.Paulausko teigimu, Vilniaus apygardos teismo trečiadienį paskelbti nuosprendžiai kaltinamiesiems Sausio 13-osios byloje, reiškia, kad jie yra pripažinti kaltais, padariusiais nusikaltimus.
Beveik visi kaltinamieji, išskyrus du Rusijos piliečius, nuteisti už akių. Anot teisininko, jeigu šie žmonės liks gyventi šalyje, kuri atsisako juos išduoti Lietuvai, ir niekur iš jos neišvyks, teisingumas jų ir nepasieks.
„Bet jeigu jie pabandys keliauti po šalis, kurios vykdys Lietuvos prašymą tuos žmones sulaikyti, areštuoti, perduoti Lietuvai, tai gali būti įvairiausių pasekmių, nes jų atžvilgiu galios jau priimti teisiniai dokumentai. Bet čia tik tuo atveju, jeigu tie žmonės papuls kažkur už Rusijos ribų. Rusija, reikia manyti, jų neperduos“, – vertino jis.
Sausio 13-osios byloje nuteistiems asmenims teismas daugiausia skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmes. Griežčiausia laisvės atėmimo bausmė skirta tanko, mirtinai sužalojusio Loretą Asanavičiūtę, borto vadui Nikolajui Astachovui. Už akių jis nuteistas kalėti 14 metų.
„Reikėtų skaityti patį nuosprendį. Kol kas jo neskaičiau ir motyvų nežinau. Čia, aišku, kiekvieno teismo apsisprendimas, kokią bausmę taikyti. Bet, jeigu kalbėtumėme apie D.Jazovą, tai jis jau yra turbūt arti 100 metų sulaukęs žmogus. Jam tie 10 metų, matyt, iš esmės tas pats, kas iki gyvos galvos.
Bet realiai tai daugiau teisinis-politinis žingsnis, kad yra kalti šitie žmonės, kad jie vykdė agresiją prieš Lietuvą. Ar juos pasieks tas Damoklo kardas jau iki galo, tai čia, aišku, didelis klaustukas“, – mano jis.
Realiai tai daugiau teisinis-politinis žingsnis, kad yra kalti šitie žmonės, kad jie vykdė agresiją prieš Lietuvą.
Perversmininkai skundėsi Strasbūrui
Klausiamas, kodėl bylos nagrinėjimas teisme užtruko trejus metus, A.Paulauskas aiškino, kad byloje yra daug teisiamųjų, nukentėjusiųjų, yra daug bylos medžiagos. Kaip tokiai bylai, jos nagrinėjimo terminas esą normalus.
Ikiteisminis tyrimas užtruko dėl kelių aplinkybių.
Tam įtakos, pasak A.Paulausko, turėjo ir kelių 1999 metais nuteistų perversmininkų skundas Europos Žmogaus Teisių Teismui, kuriam jie 2002 metais pasiskundė, esą buvo persekiojami ir nuteisti už politinius įsitikinimus.
Tačiau 2008 metais jų skundas prieš Lietuvą buvo atmestas.
„Dar tokią, pasakyčiau, teisinę problemą Strasbūro teismas sprendė. Ir kai atsakė, kad viskas gerai, kad nuosprendis yra teisingas, davė ir prokuratūrai pagrindą jau neabejoti tuo dalyku, kad teismuose tas bus pripažinta.
Paskui, kaip ir sakiau, įstatymai, leidžiantis teisti už akių, sunkiai skynėsi kelią. Jie buvo taisomi, pertaisomi. Reikėtų prokuratūros klausti, kodėl taip ilgai užsitęsė, aš jau nebedirbau prokuratūroje.
Bet lyg buvo sudaryta ir speciali grupė, ir buvo priežiūra vadovų tos grupės. Buvo, sakyčiau, jau taip intensyviai dirbama“, – kalbėjo A.Paulauskas.
