Apie tai – LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
– Kaip dabar reikėtų laidoti A.Ramanauską-Vanagą? Kokiu statusu?
S.Skvernelis: Tai yra džiugi žinia, kadangi tai yra vienas iš herojiškiausių partizanų, didvyrių. Buvo nežinoma jo palaidojimo vieta, neatsitiktinai taip elgtasi, nes negyvi partizanai irgi kėlė grėsmę režimui. Jau tai (kad rasti palaikai – LRT.lt) buvo pernai išsakyta, todėl buvo pastiprintos mokslininkų centro galimybės.
– Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prieš Naujuosius kreipėsi į Vyriausybę dėl papildomo finansavimo.
S.Skvernelis: Buvo pagrįsti įrodymai, kad tai galėjo būti atrasta. Mūsų mokslininkai tai padarė. Dėl laidojimo nebuvo pasitarta, nors kalbėjome su komanda. Tai būtų valstybinės laidotuvės, bet čia, manau, pagrindinis pageidavimas yra jo dukros, kaip ji pasakys. Ji spręs kur ir kaip. Vyriausybė padarys viską, kad tas procesas būtų sklandus ir atlieptų jo dukros norus, lūkesčius. Artimiausiu metu sudarysime laidojimo komisiją, kaip yra įprasta, apsispręsime kaip, kada, kur.
– Ponia Auksute, visų pirma, sveikinimai. Ir tikėjotės, ir laukėte, bet pati žinia turbūt užklupo netikėtai?
A.Ramanauskaitė-Skokauskienė: Žinoma, kad tikėjausi ir laukiau, ir norėjau, kad ta mano viltis išsipildytų ir pagaliau yra ta žinia, kuri sukėlė man dideles emocijas. Galbūt net keista tai sakyti, bet išsipildė mano viltis – turėsiu tėvelio kapą, turėsiu pašventintą vietą, kur jis bus palaidotas kaip krikščionis, kaip tikintis. Bet sukėlė ir skausmingus išgyvenimus. Ta emocija, kaip jis toje duobėje atsirado, kas prieš tai buvo, kokius patyrė kankinimus. Visa tai sukėlė audrą manyje. Su ta žinia atėjo ta banga ir tai turbūt neišvengiama. Tai turbūt natūralu. Pati žinia, žinoma, yra gera, nes gyvo aš jo tikrai nesitikėjau matyti, o viltis turėti kapą išsipildė.
– Ponia Auksute, jumyse dar gyvi prisiminimai paties tėvelio, jau esate mačiusi jį suimtą ir po kankinimų. Turbūt ypatingai skaudūs prisiminimai. Į juos negrįžkime, bet kaip jūs įsivaizduojate, turėtų būti palaidotas jūsų tėvelis?
A.Ramanauskaitė-Skokauskienė: Aš tiesiog esu taip paveikta tos žinios, kad galbūt nieko konkrečiai nenorėčiau kalbėti, tiesiog norėčiau nusiraminti, susigyventi su ta žinia, tada viską apsvarstyti. Įsivaizdavimai galėjo būti vienokie ar kitokie, bet dabar ta žinia yra reali ir tikrai norėčiau nusiraminus apie tai galvoti.
– Sveikinu su šia naujiena. Kaip jūs pati sakėte, tai yra tam tikrų jūsų lūkesčių išsipildymas ir dabar visuomenė tikrai žinos, kur yra palaidotas vienas partizanų vadų. Ir tai bus tam tikra šventė Lietuvai, minint šimtmetį ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį. Premjere, pabandykime išsiaiškinti A.Ramanausko-Vanago statusą. 1952 metais, kai susirgo Jonas Žemaitis-Vytautas, jis perėmė vadovavimą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui – buvo tarybos pirmininkas, ginkluotojų pajėgų vadas ir t. t. Vadinasi, jis buvo aukščiausias besipriešinančios Lietuvos pareigūnas. Vilniaus Antakalnio kapinėse mirus prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui buvo suformuotas valstybės vadovų panteonas, ten yra vienas palaidojimas. Panašu, kad atitiktų ir asmens statusas, ir jo pareigos, ir jo veikla tokią vietą.
S.Skvernelis: Net neabejoju, kad atitiktų, bet lieku prie savo nuomonės, kad pirmiausia tai turi būti dukros sprendimas. Matome, kokios dabar yra emocijos, reikia, kad jos nurimtų. Tada mes kalbėsimės. Visų pirma, tai jos tėvelis, o po to yra vadovas, partizanas ir t. t. Tai turi būti bendras sprendimas ir bus atsižvelgta į jos pageidavimus.
– Valstybė irgi turėtų pasakyti savo nuomonę, ar tai yra tinkamas asmens statusas būti prezidentų panteone, ar netinkamas?
S.Skvernelis: Mano nuomone, Vyriausybės turbūt irgi tokia pozicija, kad pagal statusą, pagal faktines istorijos aplinkybes, tai buvo aukščiausias besipriešinančios okupuotos Lietuvos pareigūnas ir reikėtų pasižiūrėti įstatymą, reglamentuojantį procedūras. Bet mano nuomone, tai tikrai atitinka. Net neabejoju, kad bus aukščiausio lygio valstybinės laidotuvės, o dėl vietos pirmiausiai bus artimiausio žmogaus nuomonė, o mes siūlysime visus variantus. Bet kokiu atveju, tas žmogus pagerbtas taip, kaip jis nusipelnė valstybei.
– Turbūt malonu, kad šimtmečio proga esminius įvykius planuoja pats gyvenimas, o ne kažkokios iškilmės ir t. t.
S.Skvernelis: Be abejo. Valstybės šimtmetis pasižymi suplanuotomis tradicinėmis iniciatyvomis, bet labai daug pirmą pusmetį buvo neplanuotų, nestandartinių renginių. Dar labai svarbu, kad kitąmet minėsime 70 metų deklaracijos pasirašymą, kurio vienas signatarų yra A.Ramanauskas-Vanagas.
Tai taip pat sietini dalykai, tad manau, kad mūsų valstybei yra gerai, kad galime prisiliesti prie istorinių įvykių, istorinių šaknų, gerai, kad turime stiprius mokslininkus, kurie gali identifikuoti, daryti įžvalgas. Priminsiu, kad rasti ir sukilimo vadai šiais metais.
– Taip pat laukia iškilmingos laidotuvės?
S.Skvernelis: Taip, kitais metais tai bus padaryta, vieta yra apspręsta – Rasų kapinėse. Panteonas, speciali koplyčia. Analogiškai sprendimas turbūt bus priimtas dėl mūsų vieno iš partizaninio judėjimo vieno iš vadovų.
