LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su Lietuvos partizanų vado, Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio vyriausiojo gynybos pajėgų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės dukra A. Ramanauskaite-Skokauskiene.
– Gal pradėsiu nuo jūsų tėvo žodžių, kurie parašyti jo knygoje:
„Šią dalį trumpai užrašytų savo prisiminimų iš laisvės kovos laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kuri šiandien alksta, vargsta, okupanto stropiai ieškoma ir žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės širdžių. Trokštu matyti arba, jeigu jau būtų lemta, savo gyvybę paaukoti dėl Lietuvos laisvės, žinoti ir tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, ji neliks visų apleista ir užmiršta, neturės visą gyvenimą vilkti sunkią ir tamsią nuskriaustos našlaitės dalią, bet bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais.
A.Vanagas-A. Ramanauskas, 1952 02 16.“
Ar buvo toks laikotarpis gyvenime, kai jūs gyvenote kartu su savo tėveliais?
– Žinoma, kad buvo. Ir tas laikotarpis yra puikiai įstrigęs man atminty. Aš prisimenu ir tėvelį, ir gyvenimo aplinkybes. Kai tėvelį sušaudė, man jau buvo devyneri – ne tokia jau maža buvau. Buvo laikas, kai mano tėveliai buvo aktyvioj partizaninėj kovoj, tuomet, žinoma, aš negalėjau būti kartu su jais. Bet buvo tokios gyvenimo aplinkybės, kad mano mamos mama, t. y. mano močiutė, taip pat buvo pabėgusi iš savo namų dėl tų pačių sąlygų, dėl Laisvės kovų, kuriose buvo jos dukra, žentas. Tuomet mane mažą globojo močiutė, mūsų Lietuvos patriotų žmonių padedama.
Aš nuo pirmos gyvenimo dienos nebuvau legalus gyventojas. Aš tiesiog buvau pakrikštyta, bet niekur nebuvau užregistruota. Buvo laikas, kai tėvai mane galėjo tik aplankyti ten, kur su močiute glaudėmės. Buvo toks laikas, apie 1951-1952 m., kai aktyvioji partizaninė kova buvo žiauriai nuslopinta ir tėvelis rašė atsiminimus, partizanų gretos retėjo, tačiau vis tiek buvo pasipriešinimo dvasia. Kaip kitaip mes būtume išlikę taip ilgai? Buvo rėmėjai, kurie galbūt tiesioginėje kovoje nedalyvavo, bet jų kova už Lietuvos laisvę taip pat buvo labai svarbi, nes be tokių žmonių partizanai nebūtų galėję taip ilgai kovoti, išsilaikyti.
Mano tėvus žmonės gerbė ir mylėjo, nes jie buvo idealistai, buvo pasišventę, jie tiesiog šventai tikėjo Lietuvos laisve, šventai tikėjo savo pasirinkimu kovoti už ją, ir vedė teisingą šventą kovą.
– Yra išlikusi viena iš nuotraukų, kur partizanai apsirengę žiemos maskuojančiais rūbais. Ta nuotrauka daryta 1948 m. gruodį – tą patį mėnesį, kai jūs gimėte. Jūsų tėvelis tuo metu keliavo į Žemaitiją susitikti su J. Žemaičiu į Laisvės kovų sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą. Iš tos veiklos, kurią jūsų tėvelis vykdė, akivaizdu, kad jūs negalėjote dažnai matytis, bet kokie jums yra išlikę prisiminimai iš vaikystės?
–Taip, jūsų minima nuotrauka daryta labai sunkiu metu. Tais metais mano tėvelis su kitais partizanais judėjo iš pietų Lietuvos būtent į Laisvės kovų steigiamąjį susirinkimą. Jie ėjo pėsti, dažniausiai naktimis, ta kelionė buvo labai sunki ir pavojinga. Kol judėjo pietų Lietuvoje, savam pažįstamam krašte, buvo kiek lengviau, jį lydėjo kovų draugai, bet kai persikėlė per Nemuną ir ėjo su Tauro apygardos partizanų vadu, jau atsidūrė sau nepažįstamuose kraštuose. Tuo metu aš atėjau į šį pasaulį. Tai galbūt taip pat buvo neįtikėtinos aplinkybės, nes mama tuo metu buvo partizaninėje kovoje. Tėvelio studijų laikų draugas, gydytojas Vytautas Gurevičius ir padėjo man ateiti į šį pasaulį. Tiesiog mama svetima pavarde buvo paguldyta į ligoninę ir aš ten gimiau.
– Ar yra atmintyje jums išlikusi tėvelio kalbėjimo maniera, balsas, jo būdas?
– Tėvelį puikiai prisimenu. Į mano, kaip vaiko, sąmonę labai įstrigo tie metai, kadangi mano gyvenimo aplinka buvo palyginti siaura. Siaura ta prasme, kad mes nebuvome laisvi žmonės, kurie vaikšto gatvėmis, gyvena mieste.
– Matėte labai mažai žmonių dėl to, kad buvote slepiama, ir dėl to visus žmones labai gerai atsimenate?
– Taip, labai gerai atsimenu. Ir tos brangios valandos, praleistos su tėveliu buvo ir pirmosios pamokos: ir pirmosios išmokytos rašyti raidės, ir skaityti jis mane išmokė.
– Jūs turite ne tik išlikusių originalių nuotraukų iš partizaninio laikotarpio, bet ir išlikusį jūsų tėčio prisiminimų knygos originalą, kurį jis pats savo rankomis spausdino mašinėle, dar kai kur ranka redagavo, savo rankomis surišo. Ant knygos yra bičių pikio pėdsakų, matyt, buvo slepiama avilyje. Kokia yra šios knygos išsaugojimo istorija?
– Turiu pasakyti, kad iš viso prisiminimų knygos yra trys dalys, jūs kalbate apie pirmąją. Tėvelis visas dalis rašė keliais egzemplioriais: yra rankraštis, yra mašinraščio ne vienas egzempliorius. Tėvelis tikėjosi, kad Lietuva tikrai sulauks Nepriklausomybės ir visa Laisvės kovų istorija bus įdomi. Jis stengėsi palikti tą istorija ateities kartoms, dėl to rašė keliais egzemplioriais. Juos patikėdavo įvairiems žmonėms – jeigu vienas prapuls, sunyks ar bus rastas kratos metu, tai išliks kitas.
Būtent taip ir atsitiko. Yra egzempliorių, kurie įrišti į rusišką knygą – panaudodavo rusiškos knygos viršelį tam, kad saugančio žmogaus bibliotekoje tarp visų knygų niekam neužkliūtų už akių. Tėčio raštai buvo slepiami visur: bičių aviliuose, įkišta į šiaudinį stogą, kitos į užsandarintas talpas, kurios vėliau žemėmis užkastos, buvo ir įrištos į rusiškas knygas ir viešai padėtos namų lentynoje tarp kitų knygų. Mama žinojo, kur knygos yra slepiamos, bet atsitiko taip, kad, pavyzdžiui, saugotojas mirė ir prieš mirtį atidavė knygą saugoti savo sūnui, o sūnus, skaitydamas tą deklaraciją, suprato, kad turi perduoti tai man. Man tai yra labai jautru, nes tie žmonės saugodami rizikavo, bet vis tiek tęsė tą perdavimą.
– Skaitant Vanago prisiminimus nesunku pastebėti, kad visi dokumentai, kurios ruošė Vanagas – itin kruopštūs. Nežinau, ar čia dėl to, kad jis pedagogas, bet iš tikrųjų labai metodiškai surinkta ir susisteminta medžiaga. Žinoma, taip jau susiklostė, kad tų išsamių prisiminimų, apie kuriuos jis kalbėjo ir planavo, kad vieną dieną parašys, taip ir negalėjo parašyti – laisvos Lietuvos nesulaukė. Vis dėlto, tėtis buvo labai kruopštus žmogus?
– Jis labai kruopščiai į viską žiūrėjo, norėjo, kad jo istorija išliktų. Nebuvo taip, kad sugalvojo ir išėjo kovoti už savo žemės gabalėlį ar kažkokius savus interesus – jie kovojo už Lietuvą. Todėl į savo darbą žiūrėjo labai atsakingai, norėjo, kad tai išliktų. Tėtis ir pats yra parašęs: „nesidedu esantis rašytoju, galėčiau parašyti gražiau, bet aš noriu, kad Lietuva žinotų, kaip viskas buvo iš tikrųjų.“
– O jūs asmeniškai labai jaudinatės, kai atsitinka tokie dalykai, kurie ne per seniausiai buvo nuskambėję Lietuvoje? Kai pasigirsta aiškiai iš piršto laužti kaltinimai apie bendradarbiavimą, savęs paties žalojimą ir t.t. Jaudinatės ar vis dėlto galvojate, kad visuomenė jau pakankamai apsišvietusi, kad jos tokie dalykai neklaidintų?
– Žinoma, kad tai skaudu. Bet, kita vertus, aš atsimenu savo mamos pasakojimą, kai dar sovietiniais laikais ji gatvėje sutiko savo tardytoją. Tąkart tardytojas mamai pasakė: „Jūs būsite Lietuvos istorijoje, o aš būsiu šiukšlyne.“ Man tie mamos perpasakoti žodžiai labai įstrigo. Manau, šiuo atveju, apie kurį ir jūs kalbate, galima pasakyti panašiai – tiesa visada yra tiesa, o tie šiukšlini dalykai ir lieka ten, kur jiems vieta.
– Lauke dar šalta, bet greitai ištirps sniegas ir, panašu, kad Našlaičių kapinėse, šalia Vilniaus Antakalnio kapinių, gali prasidėti archeologų darbai. Turite daug vilties, kad jūsų tėvelio kapas bus rastas?
– Aš labai noriu tikėti. Labai noriu, kad ta viltis taptų realybe. Ir anksčiau buvo įvairių signalų, kurie, deja, nepasitvirtino. Šįkart aš ir pati buvau toje vietoje, kalbėjau su žmonėmis, kurie moksliškai tiria kapo buvimo galimybes ir jos atrodo didelės.
Kai kurie sako, kad Laisvės kovotojai palaidoti Našlaičių kapinėse. Ne, jie ne palaidoti – jie sumesti ir užkasti. Aš norėčiau, kad ta vieta būtų pašventinta, kad turėčiau kur uždegti žvakę Vėlinių dieną, kad turėčiau kur aplankyti. Tai būtų man labai svarbus dalykas. Manau, ir Lietuvai tai turėtų būti svarbu, nes jis už Lietuvą, už laisvę atidavė gyvybę, kovai paaukojo visą savo sąmoningą gyvenimą.
Man jis pirmiausiai yra tėvelis, bet Lietuvai jis labai svarbi asmenybė. Kai šalis buvo okupuota, Laisvės kovų sąjūdis, taryba, prezidiumas, kuriame tėtis buvo, – buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia. 1999 m. mūsų Lietuvos Respublikos Seimas 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją yra pripažinęs Valstybės teisės aktu. Taip pat 2010 m. yra papildytas ir Kovo 11-osios signatarų įstatymas ir šie aštuoni žmonės, pasirašę 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją, yra mūsų Nepriklausomybės signatarai.
Jūs prieš tai klausėte, ar mane skaudina skleidžiamas šmeižtas. Tai turėtų skaudinti visą mūsų valstybę, nes tas šmeižtas ir melas yra ne tik prieš vieną konkretų asmenį, bet ir prieš visą mūsų valstybę.
