Ano jos, prieš akis stojo laisvės kovų vado ir jo šeimos patirtos kančios, kartu išsipildė ilgametė viltis turėti pašventintą tėvo kapą.
„(...) Bet ir tokios mintys, kad tai ne tik mano tėvelis, o tai jo kova Lietuvai kaip aukščiausio vadovo – jis buvo aukščiausias valstybės vadovas okupuotoje Lietuvoje – ir jo kova, skirta Lietuvai, jo net mirusio nužudyto nukankinto bijojo kagėbistai“, – BNS penktadienį sakė A.Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Jos žodis, pasak Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio, bus labai svarbus sprendžiant dėl A. Ramanausko-Vanago palaidojimo vietos. Partizanų vado dukra teigia besitarianti su šeima ir sprendimą priimsianti artimiausiu metu.
Ketvirtadienį pranešta, kad sovietų nužudyto A.Ramanausko-Vanago palaikai rasti sostinės Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų vado A.Ramanausko-Vanago palaikų ieškojo kelis dešimtmečius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tyrėjai pasakoja, kaip pavyko rasti ir identifikuoti A.Ramanausko-Vanago palaikus: padėjo moteris, kurios senelis buvo palaidotas greta
– Vakar sakėte, kad esate sukrėsta gilios emocijos. Tą galima justi ir kalbantis su Jumis. Kas ir kaip pranešė Jums tą žinią, kuri turbūt nebuvo visai netikėta?
– Žinoma, tos žinios laukiau ir turėjau vilties, nes vis dėlto paieškos kryptingai judėjo į tą pusę ir žinojau tuos dalykus. Jau buvau nuvažiavusi ne kartą į tas vadinamąsias Našlaičių kapines, visokių buvo pamąstymų ir tų žmonių, kurie kasinėjo, kuriems esu labai dėkinga už jų darbą. Turėjau ir tokių žinių, kad yra supilti ir chemikalai, ir gali būti visokių netikėtumų, kad iškryps iš tos mokslinės koncepcijos, kurios jie tikisi. Bet jų balsuose jutau tą, ir tiesiogiai buvo sakoma, kad iš tikrųjų tai yra didelis nuošimtis, kad bus atrasti (palaikai). Kai kurie jau šimtu procentų tikėjo. Bet dar buvo tik viltis, prielaidos, labai geri norai.
Aš, aišku, žinojau, kad žiemą darbai sustabdyti, o jau pavasarį vėl prasideda, bet kad taip greitai čia viskas pasiseks, tai, žinoma, tokios garantijos neturėjau. Ir ta žinia mane užklupo gatvėje. Man paskambino Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė (Teresė Birutė Burauskaitė – BNS), buvau triukšmingoje vietoje ir tiesiog paprašiau, kad dar kartą pakartotų, ar tikrai? Tikrai.
Nes iš manęs jau praėjusių metų rudenį imta tyrimams mėginių. Man buvo įdomu, ar čia taip greitai ir mano tėvelio tie mėginiai padaryti. Supratau, kad taip, kad negali būti jokios klaidos, nes tai šimtaprocentinis atsakymas, ir ji tik ką gavusi tą atsakymą. Tai taip ir sužinojau.
Ir ta žinia labai mane paveikė, nors viltingai jos laukiau ir tikėjausi, bet toje emocijoje labai daug visko tilpo. Nes viskas stojosi prieš akis – ir ta duobė, ir tas sumetimas, ir ta jo kančia, ką reikėjo išgyventi, ir mūsų gyvenimas... Dūšioje ta emocija labai daug talpino.
Natūralu, kad reikėjo viską vėl išgyventi. Ir tą žinią priimti – vis dėlto ta viltis išsipildė. Aš turėsiu savo tėvelio kapą, pašventintą vietą, jis katalikas krikščionis, Bažnyčioje tuokėsi, mane pakrikštijo net to partizaninio karo sąlygomis. Ir visa tai mano šeimai yra labai svarbu. Mano vaikai tos žinios labai laukė, jau suaugę yra, ir jiems tas neparastai svarbu. Tą emociją tikrai išgyvenau stipriai.
– Vyriausybė artimiausiu metu svarstys, kur bus palaidotas Jūsų tėvelis, laukiama Jūsų sprendimo. Ar esate svarsčiusi, kur galėtų atgulti amžinojo poilsio Jūsų tėvas?
– Su vaikais, šeima kalbame apie tai. Galutinio sprendimo šiandien tikrai nepasakysiu ir kalbėsiu, aišku, ir su Vyriausybės vadovu, bet tokios mintys, kad tai ne tik mano tėvelis, o tai jo kova Lietuvai kaip aukščiausio vadovo – jis buvo aukščiausias valstybės vadovas okupuotoje Lietuvoje – ir jo net mirusio nužudyto nukankinto bijojo kagėbistai, slėpė palaikus, nebuvo galima žinoti, jau 60 metų praėjo nuo jo nužudymo... Jis dirbo Lietuvai, jis kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir esu įsitikinusi, kad jo atminimas ir dabar dirba. Mes tikrai norime turėti pilietišką patriotišką jaunimą, kad jiems laisvė yra ne tas pats, įsitikinau daug kartų. Tai reikia palaikyti ir ugdyti, ir tas atminimas ir toliau dirbs. Artimiausiu metu priimsiu sprendimą, dar nesidalysiu kol kas svarstymais.
– Šiemet kalbėdama kovo 11-ąją Seime minėjote, kad laisvės kovotojų atmintį dar bandoma apjuodinti, buvo ir dar gali būti įvairių provokacijų. Turbūt turėjote omeny ir Rūtos Vanaigatės pasisakymus apie Jūsų tėvą. R.Vanagaitė yra skelbusi, kad atsiprašė, ar priimate tai, kaip atsiprašymą?
– Niekada negirdėjau žodžio „atsiprašau“. Apgailestauti tai galima, kad nepavyko tas planas, kurį turėjo... Na šmeižikų, juodintojų visada atsiranda, ir čia vienas iš tų atvejų. Bet svarbu, kokie mes esame, kokia mūsų visuomenė, kokie Lietuvos žmonės – jie parodė savo požiūrį. O „atsiprašau“ aš tikrai negirdėjau, nei asmeniškai, nei jos kokiam nors straipsnyje nemačiau to žodžio.
– Esate minėjus, jog svarstote galbūt imtis ir teisinių veiksmų dėl paskleisto šmeižto.
– Žinote, šių įvykių šviesoje net nenoriu skirti dėmesio kažkokiems tokiems šiukšlėms.
– Seime taip pat esate kalbėjusi, kad labai svarbu skleisti žinią apie pokario laisvės kovas pasauliui, pasigendate tų pastangų. Raginote išversti Jūsų tėvo atsiminimus į užsienio kalbas. Ar buvote išgirsta ar kas atsiliepė?
– Ketinimų yra, kol kas realaus rezultato nėra, bet tikiuosi, kad į anglų kalbą tėvelio atsiminimai bus išversti, tokių žinių gavau.
Galvoju, kad tikrai reikia žinoti plačiau, nes manęs dažnai klausia, kodėl tokie laisvės kovų atsiminimai, autentika, laisvės kovų istorija – ne apie save asmeniškai kažką rašo, bet tokia laisvės kovų istorija, kurią jis rašė tikėdamasis, kad tikrai Lietuva bus laisva ir reikės tos tikrosios istorijos. Nesvarbu, kad jis nesulauks, bet gyvens karta, kuriai bus svarbi ta Lietuvos laisvės kovos istorija tikroji, o ne tokia, kurią kūrė sovietai mus okupavę. Tas klausimas labai aktualus ir negerai, kad to nėra. Atsiranda žmonių, kurie domisi, ir tikiuosi, kad mūsų valstybės įstaigos priims sprendimus.
Kultūros ministreija yra skyrusi tam lėšų ir tariasi su Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, jam pavestas tas darbas, rezultato dar nėra, bet tai yra pradėta.
– Ačiū už pokalbį.
