Tauragės Žalgirių gimnazijoje dvyliktokė J.Balandytė apie savo brolį 24 metų Mindaugą Mikalauskį, kuriam po skandalingos kelionės iš Vokietijos į Lietuvą buvo nupjautos nušalusios kojos, iki šio pirmadienio kalbėjo tik su suolo drauge, rašo „Lietuvos rytas“
Tad Jurgita krūptelėjo, kai pirmadienį auklėtoja Vida Kozinecienė per lietuvių kalbos pamoką prabilo apie kojų netekusį Mindaugą ir uždavė namų darbą – parašyti rašinį apie abejingumą.
„Auklėtoja keliais sakiniais nupasakojo Mindaugo istoriją. Tad netrukus iš jų išgirdau daug karčių žodžių ne tik apie savo brolį Kęstutį, kuris esą nesirūpina Mindaugu.
Kliuvo ir man, jo seseriai, – esą neturiu nei širdies, nei jausmų, nes neaplankau brolio. Kai kas siūlė Mindaugo artimuosius išvežti į mišką ir paleisti basomis kojomis.
Neištvėriau – pakėliau ranką. Kai auklėtoja priėjo, pašnabždomis pasakiau, kad Mindaugas yra mano brolis.
Auklėtoja nenustebo – sakė žinanti.
Pamokos pabaigoje vienas mano bendraklasis kitos klasės dvyliktokams pasakė, kad klasėje sėdi Mindaugo sesuo. Mokiniai ėmė dairytis ir rodyti į mane. Aš nuleidau galvą, nusisukau į langą, kad nematytų veido”, – pasakojo Mindaugo sesuo Jurgita.
Rašinio Jurgita dar neparašė. Tai ketina padaryti rytoj, jeigu atsigaus po sukrėtimo, kurį patyrė mokykloje. Netrukus iš jų išgirdau daug karčių žodžių ne tik apie savo brolį Kęstutį, kuris esą nesirūpina Mindaugu.
„Mes mylime brolį. Visada jam padėdavome, o kai atsitiko ta nelaimė, telefono iš rankų nepaleidžiu.
Kasdien kalbuosi su Mindaugu, rašau jam žinutes. Brolis žino, kodėl aš taip ilgai negalėjau pas jį nuvažiuoti”, – kalbėjo aštuoniolikmetė.
Lanko košmariški sapnai
Marijampolės ligoninėje gydomą Mindaugą vakar pagaliau aplankė sesuo Jurgita ir 34 metų brolis Kęstutis Šimkus.
Jurgita patenkino brolio prašymą – nuvežė jam savo nuotrauką.
„Aš visada šypsausi, nes tada gyvenimas gražesnis. Stengiausi ir su Mindaugu bendrauti be ašarų, nors pastarosiomis dienomis man liūdna dėl neteisingų apkalbų apie mūsų šeimą”, – prieš kelionę į Marijampolę kalbėjo Jurgita.
Mergina pasakojo, kad verkė, kai pamatė per televizorių Mindaugą po operacijos: „Naktimis sapnuoju košmarus – ne tik Mindaugą, bet ir save be kojų invalido vežimėlyje.”
Kęstučio, Mindaugo ir Jurgitos tėvai – skirtingi, o jų motina mirė prieš šešerius metus.
Brolio tiesa
„Prieš išvykdamas į Vokietiją Mindaugas paskambino Jurgitai ir pasakė, kad išvažiuoja dirbti, greitai negrįš, o paskambins, kai bus Lietuvoje.
Paklaustas, į kokią šalį važiuoja, Mindaugas atsakė, kad kalba ne iš savo telefono, todėl negalįs tęsti pokalbio.
Į Vokietiją galbūt jis išvyko neturėdamas net savo telefono. O gal jį kas nors buvo prievarta išvežęs ar apgavęs, o brolis apie tai nenori kalbėti, nes bijo keršto?” – svarstė K.Šimkus.
Po mėnesio tylos Kęstutis su seserimi jau ketino kreiptis į policiją ir pranešti apie brolio dingimą.
Tačiau netrukus brolis atsirado Marijampolės ligoninėje.
Apie tai, kad jis gyvas, K.Šimkui pranešė vilkiko vairuotojas, kuris Mindaugą iš Lenkijos atvežė į Lietuvos pasienį.
K.Šimkus aiškino, kad vairuotojo skambutis jam buvo netikėtas. Esą jis manė, kad skambina ne Mindaugui gyvybę išgelbėjęs vairuotojas: „Vairuotojas pasakė, kad jei noriu brolį pamatyti gyvą, greitai važiuočiau į Marijampolę ir turėčiau pinigų.
Aš maniau, kad skambina brolio draugai, kurie norėjo tokiais juokeliais iš manęs išpešti pinigų. Todėl pasakiau, kad brolį dėtų kur nori.”
Apie tai, kad Mindaugui tikrai atsitiko bėda, Kęstutį įtikino telefonu paskambinusi ligoninės darbuotoja.
„Tikrai būčiau nuvažiavęs pas brolį tą pačią dieną. Vėliau pamaniau, kad nėra būtinybės pas jį skubėti, nes jį lanko kiti žmonės, maisto jam nestinga. Aš su juo kasdien kalbu telefonu”, – dėstė K.Šimkus.
