„Privatūs sekliai rinko visą įmanomą informaciją apie mane ir mano aplinką. Jiems buvo įdomu, kada aš atvažiuoju į sodybą ir kada išvažiuoju, kas man padeda nudirbti ūkio darbus ir kas lydi“, – šiandien teigia įtarinėjamas Kauno verslininkas.
Kaip įrodyti, kad tai, kas balta – juoda? Kad Andrius Ūsas ir teisėjas Jonas Furmanavičius vienas kitą artimai pažinojo ir bendravo? Kaip bendravo ir Laimutė Stankūnaitė, kartu su savo seserimi neva pardavinėjusi pedofilams mažametes dukras?
Jau daugiau nei dešimtmetį Kauno restorane „Žemyn upe“ dirbančiam rūbininkui Vincui Bisigirskui net nesisapnavo, kad vieną dieną jis taps svarbiu liudininku neregėto atgarsio sulaukusioje istorijoje. Kai vieną dieną jį aplankė dviguba žmogžudyste įtariamo garliaviškio tetos B.Steponkevičienė ir A.Skučienė, vyras ne juokais nustebo. Moterys maldavo jį viešai paliudyti, kad A.Ūsas ir teisėjas J.Furmanavičius buvo bičiuliai ir kartu leisdavo laiką restorane.
„Jiems verkiant reikėjo sukurti nebūtą istoriją, susieti šiuos du žmones“, – sako V.Bisigirskas, atsisakęs meluoti ne tik D.Kedžio tetoms, bet ir iš kažkur išdygusiam lietuvių kilmės sekliui iš Airijos.
Pinigų restorano rūbininkas nepaėmė. Pranešė savo vadovybei, dar vėliau – prokurorams. Panašiai kaip ir kitas liudininkas kaunietis R.Jonikas, į kurio mobilųjį telefoną paskambino advokate prisistačiusi moteris ir pasiūlė pinigus už tai, kad jis teisėsaugininkams papasakotų istoriją apie tariamą teisėjo ir verslininko bičiulystę.
Didelės ir mažos bylos paslaptys. Kas iki šiol grasina A.Ūsui ir jo šeimai? Ką iš tiesų buvo įsimylėjusi L.Stankūnaitė ir ką – D.Kedys?
