Paskaitą Vilniuje organizavusio Jerzy Giedroyco forumo valdybos pirmininkas Alvydas Nikžentaitis teigė turįs „nusimesti kaltę“ dėl sumanymo pakviesti A.Michniką skaityti tokią paskaitą – tai buvo Tomo Venclovos sumanymas. Jis taip pat pacitavo A.Michniko žodžius, kad šis po paskaitos prašys politinio prieglobsčio Lietuvoje. Ir tada lenkiškai kreipėsi į kolegą, teigdamas, kad salėje yra Migracijos departamento atstovų, tad pats laikas to prieglobsčio ir pasiprašyti.
Prašė prieglobsčio
Skambant juokui A.Michnikas savo kalbą pradėjo rusiškai – atsiprašė, kad vis dėlto kalbės lenkiškai, nes, kaip prisiminė, yra buvusi situacija, kai jis dalyvavo renginyje apie T.Venclovą. Ir tuomet pirmą kartą suskambėjo frazė, kad nesąmonė, jog lenkas apie lietuvį Vilniuje kalbės rusiškai.
„Politinio prieglobsčio reikėjo prašyti prieš paskaitą, nes po to jau neduos niekas. Teks prašyti pas Lukašenką ar pan.“, – juokavo ir A.Michnikas.
Jis prisipažino, kad jo paskaita bus ne tik kaip lenko, bet kaip lenko iš Varšuvos. Nes lenkai iš Vilniaus yra kitokios pozicijos, jiems tai svarbiausia asmenybė. O varšuviečiams tai svarbus, bet ne svarbiausias asmuo. „Nesu jo ekspertas. Be to, mano nuomonė susiformavo apie Pilsudskį besikeisdama“, – sakė A.Michnikas.
„Vadino save lietuviu“
Anot A.Michniko, J.Pilsudskis, kurdamas valstybę buvo lenkų nacionalizmo, šovinizmo priešas, manė, kad ateities Lenkija negalėjo būti paremta nacionaliniu egoizmu. „Jis tikėjo, kad Rzeczpospolita – Lenkijos respublika turi būti dviejų tautų šalis. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, jis vadino save lietuviu, žiūrėjo į Varšuvą, tą Lenkijos dalį kaip į svetimą šalį, nes tikroji yra čia“, – teigė A.Michnikas.
Jis akcentavo, kad jo požiūris į J.Pilsudskį nėra vienareikšmiškas, o nuomonė – įvairialypė. Nes tai buvo, anot A.Michniko, ir valstybės kūrėjas, ir despotas, atsakingas už opozicijos kalinimą ir kitus dalykus, kurie tuo metu vyko Lenkijoje.
J.Pilsudskis, A.Michniko teigimu, visada manė, kad Lenkija bus stipri tik tada, kai turės karines pajėgas, tad po 1905 metų jis ėmėsi kurti legioną. Vėliau pasiskelbė karinių pajėgų vadu, nors dar nebuvo valstybės, jos vyriausybės, kuri galėtų jo tuo paskelbti.
„Sakiau A.Nikžentaičiui, kad sutikimas kalbėti Vilniuje apie J.Pilsudskį yra mano savižudybė. Gal lietuviai ir dovanos, bet lenkai tikrai ne. Mes viską atsimenam ilgai. J.Pilsudskis buvo įvairialypis. Jis visada bijojo Rusijos – ir carinės, ir bolševikinės. Jo garsios akcijos buvo prieš paminklus, statomus LDK ir Lenkijos teritorijoje. Kalba ėjo apie du paminklus – Jekaterinai ir Aleksandrui Puškinui. Jis sakė dukart ne, reikalavo boikotuoti, sakė, kad negalima tame dalyvauti. Kalbėdamas apie APuškiną, J.Pilsudskis akcentavo, kad, nors šis poetas rašė antilenkišką poeziją, bet tai nenukreipta prieš jį kaip poetą, o prieš bandymą rusifikuoti, pavergti tautos dvasią“, – kalbėjo A.Michnikas.
J.Pilsudskis visada sakė, kad jis lietuvis. Kaip pabrėžė A.Michnikas, J.Pilsudskis buvo Lietuvos žemės sūnus, negalėjo įsivaizduoti, kad pastatys Lenkiją be Vilniaus.
„Jam Lenkija be Vilniaus buvo kaip žydams Izraelis be Jeruzalės. Jis negalėjo suvokti, kad taip pat buvo ir lietuviams, kurie neįsivaizdavo Lietuvos be Vilniaus. Nesvarbu, kad mažai gyveno čia lietuvių. Jam tai buvo Lenkijos, tikrosios Lenkijos, širdis. Šis ginčas buvo neišsprendžiamas. Jeigu ta pati vieta buvo šventa ir lietuviams, ir lenkams, kompromisas buvo neįmanomas. Tai labai sudėtinga paaiškinti“, – kalbėjo A.Michnikas.
Laimingas, kad Vilnius Lietuvos sostinė
Aš esu laimingas, kad Vilnius yra Nepriklausomos Lietuvos sostinė, kad galiu čia atvažiuoti, – kalbėjo A.Michnikas.
Jis teigė, kad neseniai Varšuvoje Lietuvos žurnalisto buvo paklaustas, kodėl lenkai nepasmerkia Lucjano Želigovskio.
„Tai labai sudėtinga. Tuomet manęs paklausė, ar čia ne taip, kaip Rusijoje su Krymu. Taip, čia kaip su Krymu, juk ne vienas rusas nepasakys, kad Sevastopolis yra ukrainietiškas miestas. Taip ir nė vienas lenkas nesakys, kad Vilnius buvo ne lenkiškas miestas. Aš esu laimingas, kad Vilnius yra Nepriklausomos Lietuvos sostinė, kad galiu čia atvažiuoti. Taip pat ir Varšuvoje gyvenantys J.Pilsudskio anūkai čia atvykę jausis, džiaugsis, kad jie gali atvažiuoti ir būti čia, mylėti šį miestą“, – kalbėjo A.Michnikas.
Istoriją suvokti ir perprasti yra sunku. A.Michnikas paminėjo ir tai, kad tam tikrą gerą darbą Lietuvai ir Lenkijai padarė Stalinas, nes surasti kompromisą dvi tautos – lietuviai ir lenkai – kurie taip ilgėjosi valstybingumo ir taip pavydėjo savo simbolių, nebūtų įmanoma. „Aš tą istorijos puslapį taip ir palikčiau“, – teigė jis
Kalbėdamas apie Lenkijoje garbinamą asmenybę, A.Michnikas paminėjo tai, kad J.Pilsudskis nesuprato demokratijos, jis buvo provokatorius, diktatorius, bet ne demokratas. Jis mylėjo kariuomenę, jos discipliną, tai jam buvo svarbu, o ne diskusijos parlamente – jis su niekuo kaip partneris nėra diskutavęs, tik nurodinėjęs.
„Jis buvo lietuvis, manė, kad lenkai netinka demokratijai, jis sakė, kad Seime susirinko idiotai. Apie Konstituciją jis sakė, kad konstitucija yra prostitutė. „Dabartinėje Lenkijoje tai daug kam patiktų“, – sukeldamas juoko bangą apibendrino A.Michnikas.
Vis dėlto J.Pilsudskio diktatūrą A.Michnikas vadina aksomine palyginti su Stalino ar Hitlerio, nors jis buvęs brutalus – paminėti ir rinkimų rezultatų klastojimai, ir nepagarba oponentams, ir panieka opozicijai, kai jos lyderiai suimti ir priversti plauti tualetus.
Pyragas su sviestu ir ikrais
„Bet visa tai buvo pyragas su sviestu ir ikrais palyginti su tuo, ką lenkams padarė bolševikai“, – įsitikinęs A.Michnikas.
Anot garsiojo intelektualo, tik Jerzy Giedroycas perorientavo lenkų mąstymą apie Rytus. Tai jis įrodė, kad lenkai neturi gvieštis nei Vilniaus, nei Lvovo ar Gardino, o atvirkščiai – atsisakyti, jeigu rusai ir siūlytų.
Bet visa tai buvo pyragas su sviestu ir ikrais palyginti su tuo, ką lenkams padarė bolševikai, – įsitikinęs A.Michnikas.
„J.Pilsudskis galvojo apie tokią Lenkiją, kur nėra reikšmingi tie iš kairės ar dešinės, o tik tie, kurie svarbūs. Jaroslawas Kaczynskis nori to paties, tik tiek, kad J.Kaczynskis nėra J.Pildudskis, skirtumą tarp jų norėčiau turėti doleriais“, – dar kartą prajuokindamas publiką savo paskaitą pabaigė A.Michnikas, Lenkijoje žinomas kaip itin aršus dabartinės valdžios kritikas.
Prieš šį renginį skelbta, kad yra bent trys priežastys, kodėl paskaita turėtų sulaukti dėmesio. Visų pirma – pati tema. J.Pilsudskis save laikė senlietuviu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, tačiau iki šiol jis Lietuvoje yra viena nemėgstamiausių istorinių asmenybių. Tuo tarpu Lenkijoje jis yra neginčijamas tautos autoritetas. J.Pilsudskis Lenkijai yra kaip Lietuvai Vytautas Didysis.
Kitos priežastys – pranešėjas ir jo žadėta intelektualinė provokacija. A.Michnikas laikomas vienu didžiausių Europos intelektualų, o po paskaitos jis žadėjo prašytis politinio prieglobsčio Lietuvoje.