Pirmoji priežastis: Tema
J.Pilsudskis yra žemaičių giminės atstovas, iki gyvenimo pabaigos laikęs save senlietuviu – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiu. Istoriko, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio nuomone, J.Pilsudskis yra vienas iš paskutiniųjų senlietuvių kartos atstovų.
Nepaisant savo deklaracijų, kad jis lietuvis, Lietuvoje J.Pilsudskis yra viena nemėgstamiausių istorinių asmenybių. Tuo tarpu Lenkijoje jis yra neginčijamas tautos autoritetas. Jo vaidmenį akivaizdžiai parodė situacija Lenkijai atgavus nepriklausomybę. Tada Lenkijoje buvo masiškai atstatomi paminklai J.Pilsudskiui, panašiai kaip Lietuvoje – Vytautui Didžiajam. J.Pilsudskis Lenkijai yra kaip Lietuvai Vytautas Didysis.
1923 m. žurnale „Vairas“ vienas žurnalistas, pasirašęs pseudonimu, kritikavo kitą kolegą, kuris plačiai aprašė tuometinės Lenkijos situaciją: „Lenkai yra banditai, plėšikai ir melagiai, todėl mums nieko nereikia žinoti apie juos.“ Kaip sako istorikas Alvydas Nikžentaitis, J.Pilsudskis, kurį taip garbina Lenkija, tikrai nusipelnė lietuvių dėmesio jau vien dėl to, kad mes gyvename XXI amžiuje ir, jeigu norime suprasti kaimynus, turime suprasti, kodėl jie renkasi vienokius ar kitokius lyderius.
Kita vertus, Lietuvoje keičiasi J.Pilsudskio veiklos vertinimas. Jis veikė vadovaudamasi savo kaip senlietuvio arba LDK piliečio tapatybe. J.Pilsudskis buvo didysis federalistas, kuris norėjo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Bet jo pažiūros neatitiko XX a. pradžios realijų. Tai parodo jo garsusis kreipimasis į LDK piliečius 1919 m. Vilniuje, parašytas susitaikymo dvasia, tačiau į jį atsiliepė tik vienas LDK pilietis – Mykolas Romeris.
J.Pilsudskis padarė didžiulę klaidą organizuodamas Lucjano Želigowskio maištą, kas sugadino Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu ir šitas jo veiksmas toliau lemia lietuvių požiūrį į jį. Bet nereikia užmiršti, kad lenkų pergalė prieš bolševikus prie Varšuvos 1920 m., vadinama „stebuklu prie Vyslos“, lėmė, kad Lietuvos valstybė galėjo išgyventi iki 1940 m., o ne žlugo 1920 m.
Kitas dalykas – tarpukario Lenkija buvo daug stipresnė valstybė nei tuometinė Lietuva. J.Pilsudskio nuopelnas, kad lenkai užimdami Vilnių sustojo. Karine prasme jiems nebūtų buvę sunku okupuoti visą Lietuvą ir jėga atkurti bent dalį Abiejų Tautų Respublikos. Beje, J.Pilsudskiui mirus, 1939 metų ultimatumas ir greitas jo priėmimas parodė, kad toks scenarijus galėjo būti realus ir anksčiau, jeigu ne J.Pilsudskis ir jo pastangos stabdyti pernelyg karštakošius lenkus.
Antra priežastis: Pranešėjas
Paskaitą apie J.Pilsudskį skaitys vienas didžiausių Europos intelektualų. Jeigu jam skirtus apdovanojimus paverstume ordinais ir jis su tais apdovanojimų ordinais pasirodytų salėje, jo krūtinė atrodytų panašiai, kaip savo laiku atrodė Leonido Brežnevo. Skirtumas tik tas, kad L.Brežnevas sau pats skirdavo apdovanojimus, o Adamą Michniką apdovanoja kiti. A.Michnikas yra ir Lietuvos laisvės premijos laureatas.
Trečia priežastis: tai bus intelektualinė provokacija
Adamas Michnikas, būdamas, kaip ir daugelis lenkų, pilsudskininku, žada Vilniuje pateikti naują požiūrį į Juzefą Pilsudskį, po kurio ketina prašytis politinio prieglobsčio Lietuvoje.
Adamo Michniko paskaita apie Juzefą Pilsudskį vyks rugsėjo 27 d., 17 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Organizatoriai – Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Įėjimas – laisvas. Paskaita bus verčiama į lietuvių kalbą, ausinių skaičius ribotas.
