„Kalėdiniais papuošimais namus dekoruoti pradedu iškart po kalakuto“, – šypsosi N.Aušrienė.
Žiemos švenčių laikotarpis V.Aušrai – pats intensyviausias laikas. Tada kunigą užgriūna ne tik tarnystės bažnyčioje pareigos, bet ir vienas po kito sekantys lietuvių bendruomenės renginiai.
„Lietuvių ir lietuvių kilmės gyventojų Čikagoje yra daugiau nei Vilniuje. Nė vienas miestas Lietuvoje neturi dviejų lietuviškų liuteronų evangelikų parapijų, o mes Čikagos apylinkėse turime net dvi – Ziono ir Tėviškės. Mano parapijiečiai išsidėstę nuo Indianos iki Viskonsino. Kartais tenka įveikti ir 120 kilometrų, kad aplankyčiau tolimiausius parapijiečius“, – pasakoja V.Aušra.
Nė vienas miestas Lietuvoje neturi dviejų lietuviškų liuteroniškų parapijų, o mes Čikagos apylinkėse turime net dvi – Ziono ir Tėviškės.
Šv. mišias liuteronų kunigas laiko anglų ir lietuvių kalbomis. Abejose pamaldose kartu sudėjus sekmadieniais dalyvauja apie 50–60 žmonių.
„Priklausomai nuo oro“, – šypsosi dvasininkas ir pasidžiaugia, kad per Kūčias į bažnyčią suguža ir 150 tikinčiųjų.
Tradicijos keičiasi: naujosios emigracijos bangos į JAV nublokšti lietuviai bendruomenės reikalams skiria mažiau dėmesio. „Mūsų parapijiečių vaikai eina į amerikoniškas parapijas, esančias arčiau namų: kas nori važiuoti 50–60 kilometrų į bažnyčią, jei ji yra visai šalia namų“, – svarsto V.Aušra.
Sekmadieninius pamokslus jis internetu išsiunčia mišiose nedalyvavusiems parapijiečiams, draugams, išeivijos lietuviams ir pažįstamiems Lietuvoje.
Didžiuma į kunigo laiškus nieko neatsako, dalis – mandagiai padėkoja, tačiau atsiranda ir tokių, kurie tiesiai šviesiai rėžia: „Daugiau savo pamokslų nesiųsk, nes aš jų neklausau.“
„Tada jau man viskas aišku“, – juokiasi kunigas.
Antroji profesija – iš pašaukimo
Su kunigu Valdu ir kapelione Nora kalbamės per „Skype“ programą. Lietuvoje – šešta vakaro, Čikagoje – dešimta ryto. Sutuoktiniai tik ką peržengė namų slenkstį – septintoje klasėje besimokantį sūnų Nojų jie paliko šeštadieninėje mokykloje. Šeštadienio rytus joje Nojus leis dar trejus metus.
„Namuose kalbame tik lietuviškai. Nėra klausimo, ar vaikai to nori, ar nenori – jie turi“, – kategoriškos nuomonės laikosi V.Aušra.
Šeštadieninių mokyklų kelią jau įveikė kiti du Aušrų šeimos vaikai: 27-erių Gabrielė, universitete jau baigusi tarptautinius santykius ir įgijusi antrą, širdžiai mielesnę, specialybę – profesionalios virėjos.
Jokūbui – 17-a. Paskutiniai metai gimnazijoje. Baigiamieji egzaminai JAV laikomi po vienuoliktos klasės, todėl šiemet Jokūbas pildo šūsnį stojimo į universitetus dokumentų, rašo jiems motyvacinius laiškus.
Namuose kalbame tik lietuviškai. Nėra klausimo, ar vaikai to nori, ar nenori – jie turi.
„Dokumentus pateikė į septynis universitetus, bet žiūrėsime, kaip bus – mokslas Amerikoje labai brangus“, – konstatuoja V.Aušra ir prasitaria, kad sūnus linksta į gamtos mokslus.
„Nueis kaip tėvas“, – prognozuoja 51 metų pašnekovas.
Kunigystė – antroji V.Aušros profesija – iš pašaukimo. Kai prieš 28-erius metus tuokėsi su Nora, apie kunigystę vyras negalvojo: Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos) baigė Gamtos mokslų fakultetą. Po to dirbo Ekologijos institute.
„Dirbau su žinduoliais. Tačiau pertvarkos metais atsigręžiau į Bažnyčią ir taip „įsivėliau“, kad biologiją išmainiau į teologiją“, – prisimena V.Aušra.
Menininkės kelias pasuko į kapelionystę
Iš Klaipėdos kilęs V.Aušra studijuoti teologijos į Čikagą išvyko 1991 metais – iš Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos. 1994-aisiais, vasarą atvykęs į Lietuvą atostogų, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo ordinuotas kunigu.
1996 metais Čikagos liuteronų teologijos universitete (Lutheran School of Theology at Chicago) jam buvo suteiktas teologijos magistro laipsnis. Grįžęs į Lietuvą, 1996–1998 metais tarnavo Vilniaus liuteronų parapijos antruoju kunigu, dėstė Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedroje.
1998 metų pabaigoje V.Aušra su šeima išvyko į Čikagą tęsti studijų, pradėjo tarnauti Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapijoje, kurios klebonu tapo 2002 m. lapkričio 3 d. 2010-aisiais apsigynus disertaciją jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.
Keisti profesijas, matyt, yra Aušrų šeimos karma. Nuo mažens N.Aušrienė ėjo menininkės keliu – lankė M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi Čikagos Menų institute.
Galiausiai ji pasuko į kapelionystę. Tai turbūt mano įtaka: sujaukiau jos gyvenimą su savo darbais.
Tačiau aplinkybės susidėliojo taip, kad 1998 metais antrą kartą išvykus į Ameriką moteris gavo stipendiją studijuoti teologiją Čikagos liuteronų teologijos mokykloje.
„Nora iš pradžių planavo kurti bažnytinį meną – interjero detales ar liturginius indus. Tačiau galiausiai ji pasuko į kapelionystę. Tai turbūt mano įtaka: sujaukiau jos gyvenimą su savo darbais“, – spėja V.Aušra.
Ištiesia ranką ir sukuria saugią erdvę
Baigusi keramikos studijas N.Aušrienė studijavo religijos mokslus, gilinosi į psichologiją, Rush University ligoninėje Čikagoje atliko kapelionystės rezidentūrą.
„Šiandien aš esu klinikinė kapelionė, dirbu „hospise“ (paliatyviosios pagalbos namai – liet.)“, – aiškina Nora. Ji lanko prie mirties slenksčio artėjančius ligonius ir jų artimuosius gydymo įstaigose, prieglaudose ar namuose.
„Kartais žmones ištinka ne fiziologinė, bet dvasinė krizė, nes jie patiria didžiulį emocinį ir psichologinį stresą“, – sako kapelionė, per daugiau nei dešimties metų darbo praktiką išsiugdžiusi šeštąjį pojūtį, sufleruojantį, kam ir kokios pagalbos labiausiai reikia.
N.Aušrienė dažnai susiduria su gedulu, patiriamu tikrajai netekčiai dar neįvykus: „Tam tikrais gyvenimo periodais visi atsiduriame gyvenimo lūžiuose, kai turime įveikti įvairias jausmų stadijas: šoką, baimę, sielvartą, kaltės jausmą, pyktį, depresiją ir galiausiai ateina susitaikymas.“
Kapelionas turi daug pareigų: tai ir gedulo, buvimo kartu tarnystė, pagalba priimant gydymo ar paliatyvinės slaugos sprendimus, glaudus darbas su medicininiu personalu. Taip pat diskusijos su ligonio šeima, etikos klausimų sprendimas, paramos grupių sudarymas, jų vedimas ir pan.
Tam tikrais gyvenimo periodais visi atsiduriame gyvenimo lūžiuose, kai turime įveikti įvairias jausmų stadijas: šoką, baimę, sielvartą, kaltės jausmą, pyktį, depresiją ir galiausiai ateina susitaikymas.
„Kapeliono darbas – ištiesti ranką, sudaryti saugią erdvę, kur žmogus galėtų išsikalbėti. Saugią erdvę būti ne vienam, jei jis negali kalbėti“, – pasakoja Nora.
Gyvenimas – tik trumpas blyksnis
Atlikdama kapelionės pareigas N.Aušrienė įsitikino, kad negalima išmatuoti nei žmogaus skausmo gylio, nei pločio.
„Mirties patale gulintys ligoniai nori kalbėti apie mirtį, apie išėjimo procesą ir tai, kas seka po to. Neverkiant, be emocijų su pačiais artimiausiais žmonėmis tai aptarti sudėtinga, nes šeima bando apsaugoti ligonį, kad jis nesijaudintų, nesikankintų. Ligoniai tokiais atvejais sako: „Artimieji mane saugo, o aš bandau apsaugoti juos.“ Tada kapeliono funkcija – išklausyti, leisti išreikšti savo baimes, abejones ir jausmus“, – kalba N.Aušrienė.
Atsakymų, kas yra mirtis, ir kur ji veda, moteris neturi: „Tą akimirką žmonės žino daugiau nei aš. Mirties patale gulintis žmogus yra labiau mano vedlys nei aš jo. Tai, kad žmogus man atsiveria, įsileidžia į savo erdvę, vertinu kaip privilegiją, Dievo palaimą“ – aiškina Nora.
Nors pati Nora – liuteronė, kartais net veda pamaldas bažnyčioje, jos pacientai – įvairių konfesijų ir net visai netikintys žmonės: „Daug gilinuosi į įvairias religijas – juk mano toks darbas. Iš esmės jos visos kalba apie tą patį – kad gyvenimas yra tik trumpas blyksnis. Žmonės stengiasi nuo savęs nustumti mintį apie mirtį, apie nebūtį. Bet labai svarbu kažkuriame gyvenimo etape suvokti, kad tai vis tiek neišvengiamai įvyks.“
Linksmintis per adventą?!
Tai, kad Valdas – kunigas, o Nora – kapelionė, padeda sutuoktiniams geriau vienas kitą suprasti. Tačiau, kaip sako V.Aušra, Norai jis pirmiausia yra vyras, o ji jam – žmona.
„Dalis parapijiečių ar net lietuviškos bendruomenės narių į mane kreipiasi būtent todėl, kad esu vedęs ir turiu vaikų. Kaip tik vienas vyras, aktyvus katalikas savo parapijoje, vakar manęs klausė: „Kaip manai, kodėl pas tave atėjau?“ Sakau – nes esu kunigas. Jis palinksėjo galva ir pridėjo: „Nes gyveni šeimyninį gyvenimą.“
Aušrų namuose pilna kasdienybės džiaugsmo. Laisvalaikiu Nora vis dar užsiima menais, lipdo dirbinius, organizuoja parodas. Poros sūnūs skambina pianinu. Namiškius draugišku lojimu pasitinka keturkojis.
Netrukus Aušrų namai skambės nuo svečių pokalbių ir juoko. Šiemet jau 21-ą kartą V.Aušra bičiulius sukvies į ikikalėdinį raudono vyno balių.
Savo proporcijomis sumaišau trijų rūšių raudoną vyną, pridedu prieskonių, riešutų, džiovintų vaisių – iš viso išverdu apie 30 litrų ir pavaišinu maždaug 40–50 svečių.
„Receptą išmokau iš švedų per 1992 metų Kalėdas, o po metų jau pats išbandžiau. Nuo to laiko tai tapo tradicija. Savo proporcijomis sumaišau trijų rūšių raudoną vyną, pridedu prieskonių, riešutų, džiovintų vaisių – iš viso išverdu apie 30 litrų ir pavaišinu maždaug 40–50 svečių“, – pasakoja kunigas.
Linksmintis per adventą? „Adventas – ne tik rimties, susikaupimo, bet ir ryšių tarp draugų atnaujinimo metas. Per Kalėdas mes ką nors dovanojame. Vyno balius – proga susibėgti, pabendrauti, padovanoti draugams savo laiko ir meilės, galbūt už ką nors atsiprašyti ar padėkoti. Neorganizuoju jokios programos ar žaidimų – tai tiesiog nuoširdūs pašnekesiai prie karšto vyno. Žmonės, kurie galbūt visus metus nesimatė, susitinka mūsų namuose“, – taip šią ikikalėdinę tradiciją apibūdina V.Aušra.
Atsakykime sau: o ką aš gero padariau?
Kūčių dieną Šv. mišios Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapijoje prasideda palyginti anksti – 17 val. 30 min. Trunka apie pusantros valandos, nes skaitiniai ir giesmės atliekamos trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir vokiečių. Pamokslai sakomi angliškai ir lietuviškai.
„Gieda choras, solistai, vaikai pagroja vieną kitą kūrinį. Tada skirstomės po namus, kur sėdame prie Kūčių stalo su tradiciniais valgiais: yra net silkės, nors mūsų vaikams ji, neduok Dieve, kokia baisi žuvis!“ – pasakoja V.Aušra.
Per Kalėdas – vėl į bažnyčią. Šįkart kunigas laiko dvejas pamaldas. O po jų – vėl susibėgimas pas draugus, kur laukia troškinti kopūstai su dešrelėmis. Skamba vokiškai.
„Ne, katalikiškai kaunietiškai“, – pataiso V.Aušra.
Ar kunigas jau žino, ką per šventinį pamokslą pasakys į bažnyčią sugužėjusiems tikintiesiems, ko palinkės?
„Nora, tu klausai mano pamokslų, ko aš paprastai linkiu?“ – pasiteirauja žmonos. „Ramybės. Matyt, tai – svarbiausia“, – susimąsto moteris.
„Šiemet palinkėsiu priimti Dievo dovaną – jo meilę – ir ja dalytis vienam su kitu. Negali sakyti, kad myli Dievą, nemylėdamas savo artimo. Būkime turtingi Dievu ir vienas kitu. Mūsų didžiausias turtas – širdis. Prisiminkime, kad kiekvienas mūsų veiksmas turi atoveiksmį. Kalno pamoksle sakoma: „Veidmainy, išsikrapštyk rąstą sau iš akies, prieš žiūrėdamas, koks šapas tavo brolio akyje guli. Pirmiausia atsakykime sau: ką gero aš padariau – kaip žmogus, kaip bendruomenės narys, kaip pilietis, pagaliau, kaip šios žemės gyventojas“, – ragina V.Aušra.