Rugpjūtį iš Afganistano į Lietuvą evakuotos 34 Lietuvos kariams talkinusių afganistaniečių vertėjų šeimos, iš viso 176 asmenys.
Jose – 82 vaikai.
Visi afganistaniečiai laikinai apgyvendinti Raseiniuose, o spalio pradžioje didžioji jų dalis gavo ir prieglobstį.
Lietuvių kalbos suaugę afganistaniečiai pradėjo mokytis dar net negavę prieglobsčio.
Pirmieji jų mokytojai – savanoriai raseiniškiai.
Norėjo užimti
Pačią idėją imtis mokyti šiuos žmones lietuvių kalbos sugalvojo Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos darbuotojos.
Dvi iš jų ir pačios ėmėsi mokytojų vaidmens, surado dar du savanorius, tarp jų ir Arną Zmitrą, vienos Raseinių mokyklos istorijos mokytoją bei VšĮ „Atrask Raseinius“ vadovą.
Kaip pasakojo šios tarnybos direktorė Reda Kunickienė, kai visi afganistaniečiai gaus pabėgėlių statusą turinčių asmenų dokumentus, tuomet jų integracija rūpinsis Ruklos pabėgėlių priėmimo centras.
Kol kas dukart per savaitę pamokas jiems veda savanoriai.
„Dabar Arnas, Jurga, Nijolė ir Erika yra keturi savanoriai, vienodai įsitraukę į šį mokymą. Jie labai mielai sutiko dar pasavanoriauti, kol šie afganistaniečiai gaus visus dokumentus ir kol bus atliktas viešasis pirkimas integracijos programos įgyvendinimui, kuriame viena dalis yra lietuvių kalbos mokymas.
Kadangi mes esame Švietimo pagalbos tarnyba, tai mūsų administratorei Erikai ir metodininkei, kuri yra baigusi lietuvių kalbą, Nijolei kilo mintis daryti ką nors, kol tie žmonės yra čia, padėti jiems.
Tada mes pakalbinome Arną, savanorė Jurga pati pasisiūlė. Nijolė bendravo su kolegomis Jonavoje, kurie moko užsieniečius jau daug metų. Gavome rekomendacijas dėl vadovėlių, programų, pamokų, kad tai būtų nuoseklu. Erika rengė interaktyvias priemones, kad būtų įdomu. Pradėjome savanorystę norėdami suteikti tiesiog pagalbos“, – kalbėjo R.Kunickienė.
Jos teigimu, afganistaniečiai labai noriai įsitraukė į mokymo procesą, patys siūlė temas, kurios jiems svarbios, mokėsi savarankiškai.
Ypač – vyrai, moterys gal kiek mažiau, tačiau tai leidžia daryti išvadą, kad šie žmonės išties mąsto likti Lietuvoje ir čia įsitvirtinti.
Juk jeigu svarstytų tuoj pat kelti sparnus į kurią kitą Europos šalį, ar turėtų tiek motyvacijos mokytis vos mėnesiui ar keliems reikalingą lietuvių kalbą.
Raseinių garbės reikalas
Arnas, jau kelias savaites vedęs pamokas afganistaniečiams tikina – labiau motyvuotų mokinių jam dar netekę turėti.
„Šie žmonės, atkeliavę į Raseinius ir anksčiau talkinę Lietuvos kariuomenei, iki praeitos savaitės neturėjo oficialaus statuso. Jie jau mėnesį čia, arti 200 žmonių gyvena bendrabutyje, tai ką jiems veikti. Savivaldybė, čia ir merą reikia paminėti, Socialinės paramos centras, Raudonasis Kryžius ir kiti ėmėsi svarstyti, ką galėtų pasiūlyti. Kiek žinau, Raudonasis Kryžius pradėjo užsiiminėti su vaikais.
Čia kažkaip yra Raseinių garbės reikalas juos po truputį integruoti, kažko išmokyti lietuviškai, pakalbėti apie kultūrą ir pan. Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnyba pradėjo ieškoti, pageidavo žmonių su pedagoginiu išsilavinimu, siuntė per visas mokyklas laišką, kas galėtų mokyti suaugusiuosius. Aš ir atsiliepiau“, – pasakojo Arnas.
Čia kažkaip yra Raseinių garbės reikalas juos po truputį integruoti, kažko išmokyti lietuviškai, pakalbėti apie kultūrą ir pan.
Susiformavo šešios afganistaniečių grupės po vidutiniškai 15 žmonių – yra vyrų, moterų grupės ir viena mišri.
„Po prakaitu“
„Pasidalijome grupes ir pradėjome. Aš turiu šiokios tokios patirties, bet ne lietuvių kalbos mokymo, o lituanistinėse mokyklose, bet pavarčiau užrašus, pasiieškojau metodinės medžiagos, dar ir Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnyba davė.
Pradėjome nuo abėcėlės, išmokiau pagrindinių frazių, kaip prisistatyti, paklausti, kiek kainuoja ir t.t. Labai geras įspūdis – praktiškai visi vyrai moka angliškai, į pamoką ateina pasikaustę, ir pasisveikinti mokėjo, ir kai kas skaičiuoti mokėjo, keletą frazių. Aš tą valandą po prakaitu. Ir anglų kalbą reikėjo gerokai prisiminti, nes vienas dalykas susikalbėti, o kitas – aiškinti lietuvių kalbos subtilybes“, – sakė Arnas.
Svarbiausia, kaip sako Arnas, jie klausinėja: pakartok sakinį, paaiškink, kaip čia tariasi, kokia čia raidė:
„Kol aš jiems bandžiau paaiškinti, kad mes turime tris i raides – i, į ir y, tai jie klausė, kuo jos skiriasi. Jau sakiau, kad negalvotų, kuo skiriasi, tik įsimintų, kad viena trumpai, o kitos ilgai tariasi.
Tai taip truputį juokais dirbame. Gal man ir trūksta šiek tiek tos kompetencijos, kokią turi nuo seno, tarkim, Rukloje dirbantys mokytojai. Aš aiškinu, kaip aš suprantu.“
Labai geras įspūdis – praktiškai visi vyrai moka angliškai, į pamoką ateina pasikaustę. Aš tą valandą po prakaitu.
Moterų grupėje angliškai kalba ne visos, todėl procesas eina kiek lėčiau, nes jos pačios vienos kitoms vertėjauja.
Domisi Lietuva, kultūra
„Su vyrais tai jau ir mėnesius mokėmės, ir daugiau visko. Ir aš jų klausiau – dabar gaunate dokumentus ir ką planuojate? Tai vyrukai sakė, kad planuoja likti Lietuvoje, gal tik keltųsi į didesnį miestą. Nors paskui klausinėjo, kaip čia yra atlyginimais ir pan.
Tai bandžiau paaiškinti, kad galbūt didmiestyje ir uždirbs daugiau, tačiau ir pragyvenimas brangesnis. O regionuose, kaimuose tuščių namų galima rasti“, – kalbėjo Arnas.
Jis pastebėjo, kad afganistaniečiai domisi mūsų kultūra, kasdienybe – kiek dirbama valandų per savaitę, kada išeiginės, kokios mūsų religinės šventės.
Bet esą ir lietuviams reikėtų mokytis apie jų kultūrą.
„Jie manęs klausinėjo ir apie Lietuvos musulmonus, kaip čia yra su mečetėmis. Tai aš jiems aiškinau apie tai, kad turime seną, nuo Vytauto laikų totorių bendruomenę, kad yra Keturiasdešimties Totorių, Raižių kaimai, jų mečetės. Sakiau, kad ten nuvykę jie galėtų ir nustebti, nes tai senos, daugiau nei 500 metų, bendruomenės, tad tradicijos kitos. O štai Kaune yra šiuolaikinė mečetė, kur rekomendavau ir važiuoti. Jie ir šito klausė.
Aš asmeniškai nesu dirbęs gyvenime su tokia motyvuota grupe. Nėra tekę, kai tave, liaudiškai tariant, ryja – pakartok, pasakyk, jie visada turi klausimų, viską žymisi. Jiems tiesiog įdomu“, – įsitikinęs Arnas, neslėpdamas, kad įspūdis labai gerai, jam ir pačiam pavyko šį bei tą sužinoti naujo.
Aš asmeniškai nesu dirbęs gyvenime su tokia motyvuota grupe. Nėra tekę, kai tave, liaudiškai tariant, ryja – pakartok, pasakyk. Jiems tiesiog įdomu.
Kaip sako Arnas, gal turėtume ir patys prisiminti, kokie buvome prieš 20-30 metų, po Sovietų Sąjungos:
„Feisbuke čia nuskambėjo toks įvykis vidinėse kraštiečių grupėse – iš parduotuvės ėjo vaikai, nusipirkę ledų. Išlukšteno tuos ledus ir metė popieriukus ant žemės, ką mes irgi darydavome prieš kokius 20-25 metus. Vienas vyriškis juos sudrausmino ir neva tie vaikai buvo labai nepatenkinti.
Kur bus patenkinti. Juk ir nesupranta, ir turi išmokti gyventi čia, Europoje. Jeigu mes visi paaiškinsime, be piktumo, jie ir išmoks.“
Arnas įsitikinęs – verta ir lietuviams pasidomėti šių atvykėlių kultūra. Gal tuomet bus lengviau priimti kitaip gyvenančius žmones.
