Šiemet sukanka 85 metai, kai Kaune buvo įsteigtas Aklųjų institutas. Atgavus nepriklausomybę imta propaguoti integruotą ugdymą bendrojo ugdymo mokyklose. Tačiau jose, pasak aklųjų ir silpnaregių specialistų, dažnai pamirštama, kad tokiems moksleiviams turi būti tinkamai paruošta aplinka ir specialiai parengti pedagogai. Deja, jau dešimt metų Lietuvoje tiflopedagogai neberengiami.
„Iškyla problema, kad greitai Lietuvoje gali nebelikti tų, kas teiks tiflopedagoginę pagalbą. Taigi turėtų arba specialieji pedagogai didesnį dėmesį skirti tiflopedagoginiam pasiruošimui, arba vėl turėtume pradėti rengti tiflopedagogus“, – kalbėjo Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorė Angelė Daujotienė.
Aklųjų ir silpnaregių mokyklos yra tik Vilniuje ir Kaune, o Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiesiems teikiama specialių pedagogų pagalba.
„Yra didelė problema, kai vaikai gyvena ne Klaipėdos savivaldybėje. Rajonuose yra sudėtingiau, nes mes neturime galimybių nei nuvažiuoti pas vaikus, nei juos atsivežti“, – teigė Klaipėdos regos ugdymo centro direktorė Laima Baranauskienė.
Aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovas sako, kad galimybei tokius vaikus ugdyti didelę įtaką turi ir tėvai, neleidžiantys vaikų į specialias mokyklas.
„Tėvai, mylėdami savo vaikus, norėdami, kad [atžalos] liktų jų namuose, kartais persistengia, o tai reiškia, kad vaikai menkiau lavina socialinius įgūdžius“, – pasakojo Aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas.
Kita problema – baigusieji mokyklas dažnai paliekami be tolimesnės globos.
„Jaunas žmogus su regėjimo negalia, besimokydamas gauna įvairią paramą, tačiau baigęs jis nebegauna nieko. Labai dažnai žmogus baigia mokslus, vien tik tam, kad sėdėtų namuose“, – aiškino Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narys Edvardas Žakaris.
Pasak Seimo nario, pastaruoju metu mažinama parama įmonėms, kurios įdarbinama žmones su negalia. O opiausia tokių žmonių nedarbo problema rajonuose.
