Gimusi ir mirusi po karūnos ženklu
Apie Vėlines iš dangaus nusileidžia sidabrinis tiltas, kuriuo iki pat šv. Kalėdų iš Anapilio į mūsų pasaulį paviešėti atkeliauja mirusiųjų vėlės – bent jau taip girdėjau pasakojant močiutes Lietuvoje. Tai – tamsus, gana baugus ir paslaptingas metas, per kurį 1526-aisiais, lapkričio 1-ąją minint Visų šventųjų šventę, Krokuvoje gimė Kotryna Jogailaitė, jauniausias vaikas Lietuvos ir Lenkijos valdovų Žygimanto Senojo bei Bonos Sforcos šeimoje.
Nežinia, ar naujagimei karalaitei buvo sudarytas asmeninis horoskopas, kaip jos garsiajam broliui Žygimantui Augustui, siekiant nuspėti ateitį, tačiau Kotrynos vyras Švedijos karalius Jonas III Vaza savo žmonos kapą pavertė tikru meno kūriniu, niekam neleidžiančiu užmiršti jos praeities.
Beveik 700 metų skaičiuojančioje Upsalos katedroje Kotrynai Jogailaitei ir jos vyrui Jonui Vazai skirta nedidelė karakiškoji koplyčia, išsiskirianti savo puošnumu. Žengiau po dangų remiančiais šios šventovės gotikiniais skliautais negalėdama patikėti, kad kadaise čia vaikščiojo ir ji.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip Kotryna, išsipuošusi smulkiausiomis karūnomis siuvinėta mantija su šermuonėlių kailiais, dusdama iš susijaudinimo tomis pačiomis grindimis ėjo lėtu, iškilmingu žingsniu kartu su savo vyru altoriaus link, kad būtų patepta ir karūnuota Švedijos karaliene.
Kaip dora katalikė ji greičiausiai meldėsi ir prie savo uošvio, Švedijos karaliaus Gustavo Vazos, bei jo pirmų dviejų žmonų paminklo – marmurinės lovos, kurioje abipus karaliaus šonų guli jo mirusių karalienių skulptūros, į kurią trečioji, jauniausioji, Katarina Stenbock, turbūt jau nebetilpo (iš tiesų ji gyveno taip ilgai, beveik 80 metų, kad jau nebebuvo kam įamžinti jos puošnaus marmuro gabale šalia vyro).
Gali būti, kad Kotryna Jogailaitė čia savo akimis matė ir šventojo Eriko – Švedijos globėjo – kaulelius, suguldytus aukso karste, gausiai nusagstytame brangakmeniais, kurie vieninteliai nebuvo išmesti Švedijoje prasidėjus reformacijai.
Kaip pasakojo maloni Upsalos katedros gidė Annika, iki tol šioje šventovėje buvo sukaupta daug katalikiškų relikvijų, pvz., šventųjų kūno dalių, bet paskui jomis buvo atsikratyta, padarius išimtį tik šventajam Erikui.
Pasak jos, karalius Jonas III Vaza išlydė senąjį šventojo sarkofagą, nes labai reikėjo pinigų valstybei valdyti ir karams kariauti, tačiau vietoje jo užsakė padirbinti auksinį karstą su raižiniais, į kurį buvo perkelti palaikai, o Kotryna esą pasirūpino, kad virš jo kabėtų įspūdingo grožio karūna. Pasakojama, kad už šį gerą darbą ir virš jos paminklo pakabinta panaši karūna, esanti iki šiol.
,,Kalbantis“ antkapis
Kotrynos Jogailaitės paminklo nuotraukas mačiau daugybę kartų. Žinojau, kad jai mirus pagaminti puošnų renesansinį antkapį užsakė jos vyras Jonas III Vaza, o jį sukūrė kone garsiausias to meto skulptorius Willamas Boy. Vis dėlto pasakyti tik tiek yra tas pats, kas nieko.
Kai artėjau jos kapo link, mane apėmė jausmas lyg eičiau į artimojo laidotuves, žinodama, kad peržengusi šarvojimo salės slenkstį karste pamatysiu sau brangų žmogų, bet jo sustingęs kūnas ir veidas bus jau nebe šio pasaulio atspindys.
Labai panašu, kad Kotryna Jogailaitė iš akmens išskobta taip, kaip gulėjo per savo laidotuves – ant aukštos pakylos, aprengta gražia suknele, išpuošta karūna ir brangakmeniais, maldai sunertomis rankomis, amžinosios ramybės nuskaidrintu veidu.
Neabejotinai į akis pirmiausia krenta, kad tai – paminklas karalienei. Jis ne tik apkaišytas karūnomis, bet ir nusagstytas herbais: Švedijos karalystės trijų karūnų simbolika, geriausiai matomoje vietoje ant pakylos šono puikuojasi Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis, o ant sienos virš galvos – gyvatė iš jos motinos Bonos Sforcos herbo.
Paminklas toks aukštas, kad akmeninį Kotrynos veidą galiu matyti tik iš šono. Nuostabiai panašus į jos jaunystės portretą, tapytą Luko Kranacho Juanesniojo, panaudotą ir ant mano knygos ,,Karo nuotaka“ viršelio. Labiausiai stebina ir net jaudina, kad kiekviena skulptūros detalė išskobta ir nudailinta iki mažiausių detalių.
Nesusilaikiusi paliečiu ranka akmeninius nėrinius ir 5 centų monetos didumo karūnėles, kuriomis kas keli centimetrai nusėta visa suknelė. Vien išsiuvinėti tokias rankomis ant storo audinio jau būtų kruvinas darbas, o čia – akmuo. Ir jis šiltas, jaukus, bet ne stingdantis, kaip darganotose kapinėse per Vėlines.
Apžiūrinėdama Renesanso epochos šedevrą pradedu manyti, kad galbūt Jonas III Vaza norėjo savo žmonos atvaizdą akmenyje įamžinti kuo tikroviškiau. Ir tubūt ne veltui vario plokštėse virš paminklo iškalti lotyniški žodžiai, pasakojantys Kotrynos Jogailaitės istoriją, jos patirtus džiaugsmus ir vargus. Gidė Annika paaiškina, kad ant paminklo priekyje esančios lentelės užšifruota paslaptis – lotyniškai išgraviruotame užraše kiekviename žodyje išryškintos raidės I, L, M ir C, arba romėniški skaičiai 1, 50, 1000 ir 100, o juos atimant vienas iš kito susidėlioja Kotrynos mirties data – 1583 m.
Ir tik įsijautusi į šį skaičių žaidimą susivokiu, kad Kotrynos Jogailaitės kapą aplankau ir romaną apie ją išleidžiu būtent per 440-ąsias jos mirties metines.
Tikrasis kapas
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad koplyčioje esantis skulptūros postamentas yra sarkofagas su Kotrynos Jogailaitės palaikais, tačiau tikrasis jos kapas yra čia pat po katedros grindimis. Jį žymi sunki akmeninė plokštė su keturiais paauksuotais žiedais ir herbu, kuriame dar kartą pavaizduota Švedijos karalienės karūna, Lenkijos erelis, Lietuvos Vytis ir Bonos Sforcos itališka gyvatė. Ko gero, jai pačiai buvo labai svarbu, kad visi jos kilmės ir karališko likimo ženklai būtų ne kartą pavaizduoti jos amžinojo atilsio vietoje.
Gidė Annika pasakoja, kad ji ten palaidota viena. Kai prieš maždaug dvidešimt metų sulūžo vienas iš žiedų ant plokštės, kapas buvo atvertas, o ten nusileidę žmonės pamatė akmeninį sarkofagą, patalpoje viskas buvo švaru ir tvarkinga.
Kotrynos Jogailaitės vyras Jonas III Vaza palaidotas su savo antrąja žmona Gunilla Bielke irgi Upsalos katedroje, bet kitoje kriptoje. Ilgą laiką Kotrynos paminklas koplyčioje buvo vienas – priešais buvo įrengtas altorius, kol po kelių šimtų metų Jonas netikėtai sugrįžo pas ją. Tiksliau, čia atsidūrė įspūdingo grožio jo paminklas, apsuptas heraldinių ženklų ir angelų.
Jame pavaizduotas karalius Jonas, grakščiai pasirėmęs ranka, žiūri į savo akmeninę žmoną kitoje kambario pusėje. Gidė Annika papasakoja dar vieną neįtikėtiną istoriją: šis paminklas Jonui III Vazai po jo mirties buvo labai ilgai gaminamas Lenkijoje, Gdanske, bet pritrūkus pinigų darbai užstrigo. Jis ten prasivoliojo kokius du šimtus metų, nes dėl karų ir visokių nepriteklių jo niekas taip ir nepargabeno į Švediją.
Ir Upsalos katedroje jis atsidūrė tik dėl to, kad kažkuris Švedijos karalius, lankydamasis Lenkijoje, turistiniame gide netikėtai paskaitė apie šią skulptūrą ir atgabeno ją į Upsalą. Paminklas buvo toks didelis, kad visoje katedroje netilpo niekur kitur, vien tik Kotrynos koplyčioje.
Interjerui pagražinti XIX a. vitražų meistrai ant kolyčios langų dar užrašė dvi trumpas sentencijas – šių dviejų karališkų asmenybių gyvenimo motto. Šalia Jono paminklo – ,,Dievas yra mūsų gelbėtojas“, o šalia Kotrynos – ,,Niekas išskyrus mirtį“ (lot. nemo nisi mors).
Tai – amžina jos meilės ir ištikimos žmonos priesaika, duota Vilniaus katedroje per jungtuves su Jonu III Vaza, išgraviruota ant jos vestuvinio žiedo ir pakartota prieš įkalinant Joną Gripsholmo pilyje, su kuriuo Kotryna kartu laisva valia pasirinko kalėti, skurde ir skausme gimdyti judviejų vaikus.
Ir dabar, praėjus beveik 500 metų, guli sau abu Upsalos katedroje vienas priešais kitą – akmeninė karalienė ir jos akmeninis karalius.
Galvoju, išskirti – ar sujungti – mirties?
Karstų ir nužudytųjų paslaptys
Stokholmas ir kiti miestai aplink jį karo nematė beveik 500 metų, kaip ir Upsala, todėl nenuostabu, kad ten pilys – nebuvo sugriautos, o bažnyčios – nebuvo išplėštos. Lankantis Švedijoje kartais net sunku paitkėti, kad iš tiesų matai daiktus, prieš pusę tūkstantmečio aprašytus senose kronikose, o ne šiuolaikines jų kopijas.
Pavyzdžiui, Upsalos katedroje galima pamatyti Kotrynos ir Jono pomirtines karūnas ir skeptrus, išimtus iš jų karstų.
Kotrynai tėvų dovanotą pakabuką su C raide (lotyniškai tai – vardo Kotryna pirmoji raidė). Jis nutapytas ir jau minėtame Kotrynos jaunystės portrete, o tai reiškia, kad keliavo kartu su ja visą gyvenimą per Lenkiją, Lietuvą, Suomiją ir Švediją. Ir turbūt pati Kotryna pageidavo būti su juo palaidota. Galima tik įsivaizduoti, koks jis jai buvo svarbus, o žodis ,,brangenybė“, žvelgiant į šį papuošalą, įgauna daug daugiau atspalvių.
Čia pat ir Kotrynos Jogilaitės auksinis kryžius iš jai priklausiusios koplyčios, naudotas pamaldose. Pasakojama, kad jo viduje gali būti paslėptas tikrojo kryžiaus, ant kurio buvo nukankintas Jėzus Kristus, gabalėlis, iki tol saugotas Upsalos katedroje, kurį nuo išmetimo neva galėjo išsaugoti Kotryna. Gidė Annika pasakoja, pakračius šį kryžių kažkas viduje barška, o šią relikviją dar prieš kokius 20 metų naudojo per Didžiojo penktadienio pamaldas.
Dar Upsalos katedroje eksponuojama absoliučiai unikali pasaulyje rūbų kolekcija, pvz., išlikusi Joną ir Kotryną karūnavusio vyskupo mantija, esą naudota per šią ceremoniją.
Ir kruvini Kotrynos bei Jono amžininkų – nužudytųjų Švedijos didikų Sturių – drabužiai. Išprotėjęs Švedijos karaliaus Erikas, Jono brolis, kadaise Upsalos pilyje įkalino ir įsakė nužudyti septynis bajorus, o vienam iš jų, Nilsui Sturei, pats įsmeigė peilį į krūtinę. Jo durklo palikta skylė švarke iki šiol žiojėja lyg amžinas preikaištas, kaip ir krauju sutepti Nilso tėvo, Svantės Sturės, ir jo vyresniojo brolio, Eriko Sturės, rūbai.
Pasak katedros gidų, tai yra seniausi iki šių dienų išlikę drabužiai pasaulyje. Beje, Erikas Sturė kartu su Jonu Vaza lankėsi Lietuvoje ir Lenkijoje, kai Švedijos princas čia atvažiavo ieškoti sau žmonos. Šie rūbai nebuvo sunešioti ir išliko iki šių dienų tik dėl to, kad po Švedijos visuomenę sukrėtusių didikų žudynių abiejų sūnų ir vyro netekusi grafienė Marta Sturė atgabeno juos čia medinėje dėžėje, kad žvelgdami į kruvinus apdarus žmonės niekada nepamirštų, kas buvo padaryta.
Būnant Upsalos katedroje iš tiesų apima jausmas, kad girdi šnabždant vėles.
Ir nežinau, kodėl, bet likus keleriems metams iki apsilankymo šioje vietoje, sėdėdama prie kompiuterio Vilniuje už lango sprogstant pavasariui, kurdama romaną Kotrynos Jogailaitės karūnaciją Upsaloje aprašiau būtent taip:
„Čia, šventojoje Švedijos vietoje, kurioje ilsisi daugybės karalių palaikai, apgaubta karališka mantija ir jausdama ką tik uždėtos karūnos svorį, suaugu su šia žeme. Jaučiu, kad kiekvieną mano ir Jono judesį akylai stebi ne tik susirinkusių žmonių akys, bet ir čia palaidoti karalių ir karalienių vėlės. Tą akimirką, kai nuo kvapniųjų aliejų man trumpam apsvaigo galva, tikrai girdėjau jas laiminant mus ir šnabždant, kad jos vėl čia susirinks, kai mūsų kaulai atsiguls šalia jų, kad pačiam Viešpačiui Dievui paliudytų, ar mes buvome ištikimi ir teisingi šiai žemei, šios šalies žmonėms ir savo karališkai priesaikai.“
Ištrauka iš romano „Karo nuotaka“
Po apsilankymo Upsaloje katedroje jaučiuosi, lyg būčiau palaiminta pačios Kotrynos Jogailaitės.
Su gimimo diena, karaliene!
