„Šiltas žiemos vakaras. Prie Seimo daugybė žmonių: kas vaikšto, kas šildosi prie laužų. Kažkas užtraukia dainą, bet ji, suvirpėjusi ore, nutyla. Iš Seimo sklinda kunigo Roberto Grigo malda. Aplink tvyro įtampa. Sušalome, todėl su šviesaus atminimo mokytoja Nijole Marmiene nutarėme nueiti į namus pasišildyti”, – pasakojimą 15min atsiųstame laiške pradeda E.Gradauskienė.
Namų tarpduryje ji sutiko beišbėgantį sūnų Robertą. Jis labai skubėjo, mat per televiziją pamatė, kaip į tuometinius Vyriausybės pastatus ėmė veržtis grobikai.
Skambutis. Ragelyje pasigirsta sujaudintas brolio dukters Linos balsas: „Teta, užpuolė Televizijos bokštą. Ką daryti?“ Atsakiau: „Bėk ir padėk, kuo gali.“
„Paprašiau, kad Robertas eitų su žmona Rasa, o aš pasilikau su jų dukrele Vaiva. Tą dieną vyras Edmundas išvežė savo mamą iš onkologinės ligoninės į namus Kulautuvoje, todėl įvykius stebėjo televizoriaus ekrane – kaip ir aš“, – įvykių chronologiją atkuria E.Gradauskienė.
Prasidėjo Televizijos bokšto šturmas: karinės technikos riaumojimas, tankų vikšrų džeržgesys ir šūviai – staiga nutrūko televizijos programa.
„Skambutis. Ragelyje pasigirsta sujaudintas brolio dukters Linos balsas: „Teta, užpuolė Televizijos bokštą. Ką daryti?“ Atsakiau: „Bėk ir padėk, kuo gali.“
Dukterėčia taip ir padarė. Po šio trumpo pokalbio name, kuriame gyveno Gradauskų šeima, dingo telefoninis ryšys.
„Ilgai laukiu grįžtančių vaikų. Rasa parėjo viena ir pranešė: Robertas sužeistas, bet ji jo nesurado. Palikusi marčią su dukra išlėkiau ieškoti sūnaus“, – šiurpias akimirkas prisimena moteris.
Roberto niekur nebuvo. Tik auštant pasiekusi Santariškių ligoninę E.Gradauskienė išgirdo: sūnus gyvas, išoperuotas tą naktį budėjusio gydytojo Lašo.
„Jis man pasakė: „Robertas – laimės kūdikis, nes kulkos, suvarpiusios jo kojų raumenis, nepalietė kraujagyslių“, – pokalbį perpasakoja E.Gradauskienė.
„Studentėlis peršautomis kojomis“
R.Gradauskui, anuomet studijavusiam dabartiniame Kauno technologijos universitete, buvo 21-eri.
„Atnešė vyrą – tai buvo Algimantas Kavoliukas. Nieko negalėjome padaryti. Agonija. Dešinys šonas, pilvas išsipūtę, koja nutraukta, kepenys trūkusios, galva sudaužyta. Mirė mūsų mašinoje. Paskui atnešė studentėlį peršautomis kojomis, pažeistais nervais“, – vienos tąnakt prie Televizijos bokšto budėjusios medikės prisiminimus yra užrašęs žurnalistas Edmundas Ganusauskas.
Pribėgęs vyras drąsino, girdi, stokis, jie tik gąsdina, iš tuščių šovinių šaudo. Sakiau – jie tikrai netušti.
Tas studentėlis peršautomis kojomis ir buvo E.Gradauskienės sūnus Robertas.
O štai ką prieš keletą metų yra pasakojęs ir pats R.Gradauskas: „Nuaidėjus automatų šūviams buvau parblokštas ant žemės. Apsidairiau ir šalia savęs pamačiau daugiau gulinčių žmonių. Jaučiausi tarsi perplėštas pusiau: susirėmimo metu į mane pataikė dvi kulkos. Abi į kojas. Minia jau buvo atsitraukusi truputėlį toliau. Ėmiau šliaužti į žmones.
Pribėgęs vyras drąsino, girdi, stokis, jie tik gąsdina, iš tuščių šovinių šaudo. Sakiau – jie tikrai netušti. Mane ėmė kelti ir pamatė, kad visos rankos kruvinos. Visą laiką buvau sąmoningas, džiaugiausi, kad kojos dar yra. Kai mane nunešė pas medikus, jie iš automobilio kaip tik ištraukė mirusio A.Kavoliuko kūną. Mane paguldė į jo vietą, tačiau supratau, kad mano atvejis nėra mirtinas, kad gyvensiu.“
Neblėstantis dėkingumas gydytojams
Sūnų ligoninėje radusi E.Gradauskienė dėkojo Dievui, kad išsaugojo jį gyvą.
„Tą ankstų rytą prie ligoninės raudojo žuvusiųjų artimieji. Išaušęs rytas skelbė visų žuvusiųjų vardus. Amžina šlovė jiems”, – rašo E.Gradauskienė.
Ji iki šiol prisimena tą begalinę įtampą Santariškių ligoninėje, kai pasklido gandas, jog sužeistieji bus grobiami.
„Ligoninės personalas Robertą slėpė įvairiuose skyriuose ir patalpose. Esame nuoširdžiai dėkingi už rūpestingą slaugą. Ačiū gydytojui Lašui – mes Jūsų nepamiršome”, – proga dar kartą padėkoti pasinaudoja E.Gradauskienė.
Iš Santariškių ligoninės Robertas namo grįžo užgydytom žaizdom ir dviem ramentais. „Iš vienos kojos medikai per operaciją išėmė kulką, kita buvo peršauta kiaurai. Mikrochirurgai susiuvo nervus, pamažu grįžo refleksai. Po pusmečio ėmiau mokytis vaikščioti. Reabilitacija tęsėsi apie šešerius metus, tik tada ėmiau vaikščioti nešlubuodamas”, – pasakojo R.Gradauskas.
„Iš pradžių koja nerodė gyvybės ženklų, todėl kreipėmės į mikrochirurgus. Koją apžiūrėjęs gydytojas Minderis nutarė operuoti. Ačiū jums, gydytojau Minderi, ir visiems kitiems už sugrąžintą sveikatą“, – sako E.Gradauskienė.
Širdyje – amžinai gyvi
Sudėtingų įvykių kontekste nuošalyje neliko ir Gradauskų šeimos jaunėlis Algirdas, kuriam anuomet buvo vos 17-ka.
„Jis ėmė dingti iš namų. Grįždavo neišsimiegojęs, pavargęs. Iš pradžių nežinojome, kur jis leidžia laiką. Tik vėliau išsiaiškinome, kad su pusbroliu Edvinu vykdė Amerikos lietuvio, talkinusio organizuojant apsaugą, Andriaus Eivos užduotis: budėjo prie radijo imtuvo konspiraciniame bute ir sekė kruvinosios armijos veiksmus. A.Eiva buvo be galo reiklus, tiems vaikėzams neleisdavo net užsnūsti. Vėliau sulaukėme iš A.Eivos padėkos už labai gerai vaikinų atliktą užduotį“, – didžiuojasi E.Gradauskienė ir pabrėžia, kad šiandien visi jie yra įgiję aukštuosius išsilavinimus.
Algirdas – aktorius, o Robertas su Edvinu – verslininkai. „Visi mylintys savo tėvynę Lietuvą, darbuojasi Lietuvoje. Mes, tėvai, džiaugiamės jais ir lenkiame galvas prieš žuvusiuosius ir jų artimuosius, sakydami, kad didvyriai liks amžinai gyvi tėvynės istorijoje ir mūsų širdyse”, – pasakojimą baigia E.Gradauskienė.
Iš kur šeimos patriotizmas?
Iš kur toks šeimos patriotizmas? „Šį klausimą man saugumiečiai Kaune uždavė dar 1988 metais, kai Robertas buvo pasodintas už dalyvavimą Vasario 16-osios minėjime. Atsakiau: „Iš šeimos, iš namų.“ Vyro šeima yra tremtiniai, o maniškiai – partizanai. Mes augome tokioje aplinkoje. Per giminės susirinkimus kitos temos nebuvo“, – paaiškina E.Gradauskienė.
Tai buvo bendras rūpestis, bendra problema, kurią turėjome spręsti.
Kovojant už Lietuvos laisvę, pasak jos, abejonių nekilo: „Tai buvo bendras rūpestis, bendra problema, kurią turėjome spręsti.“
Kiekvieną Sausio 13-ąją Gradauskai dalyvauja minėjimo renginiuose.
„Praeiname kelius nuo Televizijos bokšto iki Seimo. Ir sūnūs prisideda, tiesa, Algirdas ne visada, nes jam ir darbas ne visada leidžia, o ir darosi kosmopolitas. Tačiau Robertas – šventai visada. Prisijungia ir anūkai“, – sako E.Gradauskienė.
