Jis vardijo visus savo artimiausius bendražygius: partizaną, kuris atsisakė eiti su raudona vėliava užkariauti Europos Sovietų Sąjungai; kapitoną, kuris net ir dėl išlaisvinimo iš lagerio atsisakė pasirašyti už tai, kad Lietuvos tikroji valdžia yra Vilniuje, o jo paties – užsienyje; savo mokytojus, kunigus.
A.Svarinskas tikino kad visus juos vienijo du dalykai – tikėjimas Dievu ir Lietuva. Vos trumpai prisiminęs, kaip jį kankindavo ir mušė lageriuose monsinjoras staiga vėl nuščiuvo.
Mažai rašiau apie tai, bet rašiau daug apie tuos žmones, kurie parodė nepaprastai daug didvyriškumo, kurie ir patys aukojosi, ir kitus vertė aukotis.
„Mažai rašiau apie tai, bet rašiau daug apie tuos žmones, kurie parodė nepaprastai daug didvyriškumo, kurie ir patys aukojosi, ir kitus vertė aukotis“, – pabrėžė jis.
Tiesa, jis pridūrė, ne visi grįžę iš lagerių suskubo savo patirtį bent artimiesiems papasakoti, todėl tautos atmintį reikia budinti, reikia jaunimui pasakoti, ką anuomet teko patirti.
„Visų mūsų grįžusių tragedija buvo ta, kad visi buvome labai išvargę ir fiziškai, ir dvasiškai, ir labai biedni. Visi norėjo kažkaip užsikabinti, kažką padaryti ir griebėsi ekonominių dalykų, o dvasinius užmiršo. Todėl užaugo jaunimas, kuris apie tą praeitį mažai ką žino“, – kalbėjo A.Svarinskas.
Tuo tarpu kalbėdamas apie Ukrainos tragediją, ten siaučiančius rusus jis be išvedžiojimų išvadino „šūdvabaliais“.
Parašys dar dvi
Ypatingai A.Svarinskas dėkojo Donatui Skatišaičiui, kuris jį ir įkalbėjo parašyti atsiminimų knygą.
„Jis manęs klausė: „kiti gali pasirodyti, o kodėl tu negali pasirodyti?“ Ir va manyje sukėlė puikybės jausmą. Deja, jau pasirodyti nėra ko“, – juokėsi monsinjoras.
A.Svarinskas pažymėjo, kad po šios knygos galėtų pasirodyti dar dvi, tačiau jas rašyti jis pradės tik tuomet, jei ši nebus numesta ir bus skaitoma.
Bijau tiktai dabar, ar visa padariau, ką Dievas norėjo.
„Jei skaitys, tai parašysiu dar dvi, o jei neskaitys, tai užteks ir tos. Bijau tiktai dabar, ar visa padariau, ką Dievas norėjo. Tikiuos, kad Dievas leis ten pamatyti šimtus tūkstančių lietuvių, kurie kovojo, kurie atidavė gyvybę už Lietuvą ir dabar yra laimingi, o mūsų pareiga eiti jų pėdomis. Gana tų tragedijų, jei dabar Lietuva žus, ji niekada neatsigaus. Mes buvome okupuoti, o dabar turime laisvę, bet jei nemokėsime ja pasinaudoti, jei pragersime, parduosime laisvę, tada nieko nebus“, – kalbėjo jis.
Be kalbų, A.Svarinsko knygos pristatyme buvo demonstruojami trumpi filmukai apie monsinjorą, o Jėzuitų gimnazijos choras džiugino pilną Vilniaus Įgulos karininkų ramovės salę giesmėmis.
A.Svarinsko biografija
Monsinjoras A.Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrities Kardėnų kaime. Pirmoji mokytoja buvo senelė, mokė iš maldaknygės. A.Svarinskas baigė Ukmergės A.Smetonos gimnaziją, o 1942 m. m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Į pogrindžio darbą įsitraukė dar gimnazijoje. KGB A.Svarinską pradėjo persekioti jau 1946 m. Tais pačiais metais jis buvo suimtas, o po trijų mėnesių žiaurių tardymų ir kankinimų buvo nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių, dar 5 metams iš jo buvo atimtos pilietinės teisės. A.Svarinskas teismo sprendimą apskundė, jis buvo panaikintas, bet 1948 m. jis vis tiek gavo 10 metų lagerių. Užpoliarė, nežmoniškos lagerių sąlygos nepraėjo be pėdsakų – A.Svarinskas susirgo plaučių džiova, bet išgyveno ir 1956 m. grįžo į Lietuvą. Ėmė kunigauti Kulautuvoje ir Betygaloje. 1958 m. vėl areštas ir 6 metai lagerio Mordovijoje už antisovietinės literatūros laikymą.
Antrą kartą grįžęs A.Svarinskas kunigavo, vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą – bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1979 m. drauge su kitais kunigais sukūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. jis vėl buvo suimtas bei nuteistas dar 10 metų. Išvežtas į Permės lagerius.
1988 m. JAV prezidentas R.Reaganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė tuomečio SSRS prezidento M.Gorbačiovo paleisti A.Svarinską. Jis buvo paleistas, bet ištremtas į užsienį – Vokietiją. Monsinjoras dvejus metus klajojo po pasaulį, kol 1990 m. grįžo į Lietuvą. Tėvynėje jis dirbo kardinolo V.Sladkevičiaus kancleriu, vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1991 m. rugsėjo 14 d. buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau vėl grįžo prie kunigystės.
