– Pradėkime nuo to, kokios šių dienų jaunimo problemos, jūsų nuomone, yra svarbiausios? Į ką būtina atkreipti dėmesį? – klausėme A.Pabedinskienės.
– Daug bendraujame ir diskutuojame su Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), su studentais, tiek su regionų, tiek su miesto jaunimu, ir pastebime, kad labiausiai jiems trūksta pilietiškumo bei visuomeniškumo.
Neseniai atlikti tyrimai taip pat tą įrodo – į visuomeninę ir pilietišką veiklą įsitraukia vos 3–5 proc. jaunų žmonių.
Ypač tai pastebima regionuose. Susikuria viena ar dvi jaunimo organizacijos, tačiau jos nebūna labai aktyvios: branduolys yra, bet aprėptis tikrai gana maža. Neseniai atlikti tyrimai taip pat tą įrodo – į visuomeninę ir pilietišką veiklą įsitraukia vos 3–5 proc. jaunų žmonių. Šie skaičiai nedžiugina.
– Įvardijote pilietiškumo stoką. Ką būtent turite minty? Kaip, jūsų nuomone, jis turėtų pasireikšti?
– Viena iš svarbiausių pilietiškumo apraiškų, mano nuomone, yra savanorystė. Tačiau Lietuvoje, kalbant apie visas amžiaus grupes, yra vos kelios savivaldybės, kurios itin aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje. O kodėl, jei savivaldybėje yra, sakykime, senelių globos namai nenuėjus ir bent kelias valandas ten nepagelbėjus? Juk taip ir atsiranda bendruomeniškumas. Galų gale, juk tai yra ir savęs realizavimas, atradimas. Taigi pilietiškumas tikrai nėra tik vėliavų nešimas ir šūkių skandavimas. Tai yra rūpestis artimu ir tuo, kuris gyvena šalia.
Antra, manau, kad trūksta jaunimo balso priimant vienus ar kitus valstybei svarbius sprendimus. Džiaugiuosi, kad savivaldose, tarybose jaunų žmonių po truputį daugėja, juk jų idėjos mums yra labai svarbios.
– Kaip manote, kas galėtų „pažadinti“ jaunimą? Kokios priemonės būtų veiksmingos?
– Aktyvesnės organizacijos jau dabar rengia programas, ketina važiuoti į regionus, diskutuoti su jaunimu, kalbėti ir jį motyvuoti. Jaunimo koordinatoriai dirba daug ir aktyviai, o ir pati jaunimo politikos infrastruktūra yra gerai išvystyta – sukurta labai daug priemonių minėtoms problemoms spręsti.
Galima sakyti, kad mes 10 metų kūrėme infrastruktūrą ir dabar žiūrime, kaip viskas veikia. Pavyzdžiui, sukūrėme tokią priemonę kaip jaunimo garantijos, tačiau pamatėme, kad ne taip lengva „sugaudyti“ tuos jaunus žmonės, kurie neturi darbo, nesimoko ir kuriems tos priemonės reikia. Yra daug jaunimo atvirų erdvių, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, galiausiai – darbo birža, per kurias tos priemonės ir turi pasiekti jaunimą. Kalbant ne tik apie įsiliejimą į darbo rinką, bet ir visas visuomenines veiklas.
2014 metais visoms jaunimo programoms bendrai skyrėme 12 mln. eurų, o kitąmet planuojama, kad šis skaičius padidės net iki 25 mln. eurų.
2014 metais visoms jaunimo programoms bendrai skyrėme 12 mln. eurų, o kitąmet planuojama, kad šis skaičius padidės net iki 25 mln. eurų.
Galiausiai, aš manau, kad vien jaunimo organizacijų pastangų, norint išjudinti jaunimą, neužteks, tam turime suvienyti jėgas ir su Švietimo ir mokslo bei kitomis ministerijomis, taip pat su verslu. Reikėtų nepamiršti ir to, kad jaunų žmonių aktyvumui bei pilietiškumui labai didelę įtaką daro šeima. Turime jaunus žmones motyvuoti būti kartu, generuoti įvairiausias idėjas kartu su jais.
Vis dėlto, reikia pabrėžti, pažangą mes darome. Šiandien Lietuvoje jau yra įsteigta daugiau nei 30 atvirų jaunimo centrų, vien šiais metais jų susikūrė 12. Antra, yra apie 130–140 atvirų jaunimo erdvių, iš kurių apie 40 įsteigta per šiuos metus. Galiausiai, pasistūmėti vienoje ar kitoje srityje vien žmogiškųjų išteklių neužtenka, svarbus ir finansinis aspektas. 2014 metais visoms jaunimo programos bendrai skyrėme 12 mln. eurų, o kitąmet planuojama, kad šis skaičius padidės net iki 25 mln. eurų. Taigi tikrai judame į priekį.
– Į visuomeninį gyvenimą jaunimas įsitraukia vangiai, o kaip vertinate integraciją į darbo rinką?
– Labai didelę įtaką jaunimo darbiniam užimtumui daro nepasiruošimas darbui. Aš jau anksčiau esu sakiusi, kad tiek profesinių mokyklų, tiek kolegijų, tiek universiteto žinios didžiąja dalimi turi būti paremtos praktika. Profesinės mokyklos šiandien šį reikalą jau yra susitvarkiusios, kolegijos, galima sakyti, irgi, tačiau universitetai lieka prie teorinio modelio. Būtent todėl jauni žmonės ir susiduria su įsidarbinimo problemomis, jie paprasčiausiai neturi darbo praktikos.
Aš jau anksčiau esu sakiusi, kad tiek profesinių mokyklų, tiek kolegijų, tiek universiteto žinios didžiąja dalimi turi būti paremtos praktika.
Aš jau anksčiau esu sakiusi, kad tiek profesinių mokyklų, tiek kolegijų, tiek universiteto žinios didžiąja dalimi turi būti paremtos praktika.
Švietimo įstaigos iš tiesų turi peržiūrėti savo programas, tą patį sako ir darbdaviai, su kuriais šiais klausimais daug yra diskutuojama. Jaunimas neretai darbinės praktikos bando įgyti studijų metu, tačiau tai nėra pati geriausia praktika, mokslai tokiu atveju vis tiek nukenčia. Būtent todėl reikėtų tą praktiką įtraukti į patį studijų procesą.
Taip žmogus ne tik lavintų darbinius įgūdžius, bet gal ir atrastų galimybių. O be to, manau, bendrauti su verslu, semtis naujos patirties turėtų ir patys dėstytojai. Juk jei jie nėra susipažinę su naujausiomis dėstomo dalyko technologijomis, tendencijomis, patys žino tik teorinę pusę, sunku tinkamai tai perteikti jaunimui.
Aš manau, kad aukštųjų mokyklų uždavinys ir yra ugdyti gerą specialistą. Jei ne, tai kam tada tokia plati programų įvairovė? Juk valstybė investuoja, tėvai investuoja tam, kad tas žmogus ateityje susirastų darbą ir galėtų sėkmingai gyventi. Atotrūkis tarp teorinių ir praktinių žinių kartais iš tiesų yra labai didelis. O dabar jau keleri metai stebime tendenciją, kad universitetus baigę jauni žmonės eina įgyti specialybių į profesines mokyklas. Pernai tokių buvo daugiau nei užpernai. Manau, panašus skaičius bus ir šiemet.
O dabar jau keleri metai stebime tendenciją, kad universitetus baigę jauni žmonės eina įgyti specialybių į profesines mokyklas
Žmogus baigia studijas ir tada eina dar kartą mokytis į profesinę mokyklą, vadinasi, studijų metu mes nepadarome visko, ką turime. Užuot investavę į jį vieną kartą ir iki galo – suteikę vienu kartu ir žinių, ir praktikos, vėliau per darbo biržą, per profesines mokyklas ir kursus investuojame dar kartą. Kaip aš sakau, socialinė politika yra darbas su pasekmėmis, tai – viena iš jų. Apie tai mes tikrai daug kalbame ir galvojame, tačiau, aišku, per metus tokios problemos neišspręsi.
– Kokios konkrečios priemonės jaunimo nedarbo problemai spręsti numatytos siūlomame Darbo kodekse projekte?
– Naujajame darbo kodekse numatomos naujos darbo ir užimtumo formos, lankstesnės darbo sutartys ir reikalavimai bei laisvesni darbuotojų ir darbdavių santykiai. Planuojami pokyčiai atitiks šiuolaikinių darbuotojų ir darbdavių poreikius bei suteiks tikrai kur kas daugiau galimybių jaunimui.
Vis dėlto turime suprasti, kad jei Lietuvoje nesikurs nauji verslai arba jei jie kursis tik didžiuosiuose miestuose, tada kalbėti apie jaunų žmonių integracija į darbo rinką bus kur kas sunkiau. Sprendžiant šį klausimą bendradarbiavimas su verslu yra tiesiog būtinas.
– Krypčių, kurių link reikia judėti, išvardijote nemažai. Įdomu, kokie konkretūs būtent jūsų siekiai, kas jums rodytų, kad nuveikėte kažką prasmingo? Iki tam tikro skaičiaus sumažėjęs jaunimo nedarbo rodiklis?
– Taip, aišku, labai svarbu ir tai. Tiesa, per pastaruosius metus tas rodiklis iš tiesų sumažėjo, tačiau aš dar kartą atkreipčiau dėmesį į savanorystę. Norėčiau, kad kuo daugiau jaunų žmonių ją atrastų, nes savanorystė labai naudinga ir jiems patiems, ir bendruomenei.
Norėčiau, kad jie burtųsi ir kad kiekvienoje savivaldybėje būtų bent po vieną stiprią savanorystės programą. Šiuo metu jaunų žmonių išraiška yra pakankamai formalizuota, kartais tai yra gerai, tačiau pasigendame kitokio pobūdžio veiklos.
Norėtųsi, kad jie patys kurtų sau veiklą, kokias nors pilietiškas akcijas ir visi savo teritorijose. Norėčiau, kad atvažiavus į kiekvieną regioną ir paklausus žmonių, ką veikia jūsų jaunimas, ką jis naudingo padarė miestui, jie sakytų – mūsų jaunimas savanoriauja senelių globos namuose ar žmonių su negalia centruose. Tai – išties būtų visuomeniškumo ir pilietiškumo išraiška.
