– Pone Sysai, D.Petrošius atsiėmė kandidatūrą. Ko išsigando, ar kad bus įrodyti pono P.Urbšio įtarimai dėl ryšių su Tauragės veikėju Arūnu Pukeliu, pravarde Švinius, ar tokį poveikį padarė paaiškėjusi informacija apie jo įtartinus sandorius su žeme, kai iš pensininkų įsigijo žemės už 2500 eurų, o parduoti pakeitęs paskirtį norėjo už 400 tūkst. eurų?
– Manau, kad nei viena, nei kita neišgąsdino. D.Petrošius išplatino pareiškimą, galima jį paskaityti. Pirmiausia, tai tas kiekis purvo, kuris buvo ant jo ir jo šeimos išpiltas, tai gavosi tradiciškai – kažkas pasakė, nors nėra jokių įrodymų. Kainos, kurios buvo 2000 m. ir kas būna po 10 metų, taigi keičiasi. Iš to galima daryti įvairias sąmokslo teorijas. Kai žmogui reikia pinigų, jis parduoda pigiai, o po to galvoja, kad galėjo brangiau parduoti. Nenorėdamas kenkti vyriausybės formavimui, jis atskira tvarka bandys įrodyti savo poziciją.
– Socialdemokratai turbūt gavo signalų iš prezidentūros, kad šis kandidatas netinka?
– Su manimi prezidentūra nekontaktuoja, bet šiuo atveju aš suprantu, kad nepasitenkinimas yra iš valstiečių ir žaliųjų.
– Tačiau partijos valdybos posėdį nutarėte sušaukti dar penktadienį, tačiau jis įvyko po savaitgalio.
– Taip, klausimas buvo būtent dėl D.Petrošiaus. Buvo iškelta tokia versija, kad jis netinka. Tačiau aš manau, kad Saulius Skvernelis suformavo ministrų kabineto kandidatūras ir nunešė į prezidentūrą. Jokio signalo iki to nebuvo. S.Skverneliui D.Petrošius tiko. Tiko ir prezidentūrai, nes kitaip nebūtų buvusi nešama. Vadinasi, vidinės kovos vyksta pačioje valstiečių ir žaliųjų partijoje.
– Pone Urbšy, kodėl jūs nutarėte pradėti kalbėti apie ryšius su Šviniumi?
– Kaip buvo deklaruojama, dėl ko yra sudaroma koalicija, tai buvo sutarta, kad atsirastų kitoks požiūris į politinę kultūrą, skaidrumą, kompetenciją. Vadovaudamasis tais principais viešai išsakiau savo abejones dėl kandidato į teisingumo ministrus. Aš tik viešai pakartojau jau publikuotus informacinius duomenis apie tai, kas įvyko 2008 m. Tauragėje po konflikto su Šviniumi ir tuometiniu vicemeru. Po to dauguma pasikeitė ir vicemero postą užėmė Pranas Petrošius.
Lygiai taip pat pagarsinau visiems žinomą faktą, kai D.Petrošius, būdamas Seimo nariu, bandė prastumti įstatymo projektą, kur pagal aktyvumą išaiškėjo, kad jį inicijavo ne jie, o su Šviniaus aplinka siejamas buvęs advokatas. Trečia, tai žiniasklaidos pagarsintas civilinis sandoris, kur yra tam tikrų apsimestinio sandorio požymių ir apgaulės.
Aš tik pasidalinau tomis abejonėmis. Jei mes vadovaujamės vakarietiškos politikos standartais, tai ten politikai, pretenduodami į atsakingus postus, nesivadovauja vien tik pažymomis ir baudžiamosiomis bylomis. Yra tam tikri etikos ir moralės dalykai ir aš džiaugiuosi, kad D.Petrošius pademonstravo vakarietiškos kultūros standartus.
– Vis dėlto panašu, kad istorijos nebuvo iš piršto laužtos?
– A.Sysas: Palaukime šiek tiek. Lietuvoje musę ir politiką galima su laikraščiu užmušti. Ne vieną politiką užmušė įvairios pažymos. Jei kalbame apie skaidrius dalykus, tai reikia skaidriai viską įvardinti. Tačiau jei žmogus turėjo super slaptumo pažymą, leidžiančią dirbti net su kriminalinėmis pažymomis, o dabar kalbėti apie tai, kad žmogus siejamas su Šviniumi ar dar kokiais kriminaliniais asmenimis, tai šiek tiek keista.
– Čia irgi yra tam tikra logika. Priminsiu, kad D.Petrošius vadovavo parlamentinei operatyvinės veiklos kontrolės komisijai. Jis galėjo susipažinti su pačia slapčiausia informacija. Tai čia tam tikras teisėsaugos institucijų darbo brokas arba ta informacija, kuria jūs dalinatės, gali būti tiesiog prasimanymai?
– P.Urbšys: Aš nieko neprasimaniau, o tik įvardinau žinomus faktus, kurie buvo publikuoti viešai. Aš nesirėmiau kažkokiais gandais. Kita vertus, aš neturėjau tų žymų, man jų nereikėjo. Kitas klausimas, kodėl tarnybos tylėjo? Jis vadovavo labai svarbiai komisijai, susijusiai su kriminalinės žvalgybos kontrole. Tai gal tarnyboms patogus toks vadovas? Prieš kurį laiką aš buvau toje komisijoje, tai nepavadinčiau, kad tai buvo parlamentinė kontrolė. Daugiau tai buvo ekskursijos į žinybas ir kontrolės imitavimas.
Kaip buvo deklaruojama, dėl ko yra sudaroma koalicija, tai buvo sutarta, kad atsirastų kitoks požiūris į politinę kultūrą, skaidrumą, kompetenciją.
– Dar įdomiau įvyko su J.Sabatausku. Kodėl jį iškėlę atsitraukėte?
– A.Sysas: Paprasčiausiai buvo paminėta pavardė. D.Petrošius nepraėjo, vadinasi lieka J.Sabatauskas. Tvirtinimo nebuvo, kad jis tikrai bus. Čia buvo ir tam tikras testas valstiečiams. To testo jie neišlaikė. Jiems kriterijai – žemiau juostos, jau nekalbu apie žmogaus teises ir visus kitus dalykus.
– Paskirtojo ministro pirmininko argumentai, kad reikia jaunesnio asmens, skamba kaip žmogaus lygių galimybių teisių pažeidimas. Čia pakankamas argumentas?
– P.Urbšys: Sutikime, kad šioji vyriausybė formuojama netradiciškai. Premjeras nori suformuoti veržlią, jauną komandą. Tai, kad koalicijos partnerių prašoma, kad kandidatai šiuos kriterijus atitiktų, nėra blogai.
Galima prisiminti praėjusią kadenciją, tai vidaus reikalų ministru buvo S.Skvernelis.
Vienu metu buvo eskaluojama istorija dėl Administracinio kodekso įsigaliojimo. Neva vidaus reikalų ministras nepadarė visko, kad jis įsigaliotų. O tokia situacija susidarė dėl to, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas be aiškių motyvų nustatė tą datą, kuriai ir taip buvo aišku, jog nebus galima tam pasiruošti.
– Kitaip tariant, dabartinis paskirtasis premjeras turi nemalonios patirties bendradarbiaujant su J.Sabatausku?
– P.Urbšys: Čia aš galiu tik savo asmeninį pastebėjimą daryti.
– Pone Sysai, valstiečiai gali įvairiai vertinti kandidatus. Tačiau visuotinai žinoma, kad J.Sabatauskas daug kam atrodo naujos kartos politikas, gimęs Sibire, augęs tremtinių šeimoje. Komunistu nebuvo, dirbo gamykloje, po to įgijo papildomą išsilavinimą. Socialdemokratas nuo 1989 m., niekaip nesusitepęs, principingas politikas. Kodėl jūs taip lengvai parduodate savus?
– Mes nieko nepardavėme. Tegul aiškinasi toliau. Kitų pavardžių neminėsime. Nemanau, kad koalicinė Seimo sudėtis ar vyriausybė yra kokia UAB ar kolūkis, kur galima nurodinėti, koks turi būti darbuotojas. Jei mes esame koalicija, tai turime gerbti partnerių tam tikrus apsisprendimus. Socialdemokratai nenurodinėjo ir nereikalavo įvardinti kandidatų į ministrus. Mes tą sužinojome iš spaudos. Mistika, kad formuojama veržli komanda, laikas parodys, kaip seksis.
– Pone Sysai, gana sunku diskutuoti su valstiečiais, nes jie gali kelti kokius tik nori reikalavimus, bet deleguojanti partija esate jūs. Ką reiškia jaunas politikas? Tai fiziškai jaunas, ar tai žmogus, nesusijęs su partine nomenklatūra, ir pan.?
– A.Sysas: Pirmiausia turi būti kompetencija. Ministerijoje reikia žinių ir patirties. Štai reputacija, moralė ir visi kiti dalykai, apie kuriuos mėgsta kalbėti mūsų koalicijos partneriai, – visa tai atitinka mūsų pasiūlytas kandidatas. Tačiau tada partneriai pareiškia, kad jis jau pagyvenęs.
– Pone Urbšy, kas yra didesnis argumentas – fiziologinis amžius ar jo asmeninės, dalykinės savybės, reputacija, praeitis ir t.t.?
– P.Urbšys: Be abejo, daug reiškia reputacija ir dalykinės savybės. Bet aš vėl norėčiau pasikartoti, premjeras turi savo komandos matymą. Jis prisiima atsakomybę.
Šį kartą vyriausybė sudarinėjama visai kitais principais. Pirmiausia žiūrima į profesionalumą ir skaidrumą. Ar tarp pretendentų į ministerijas įžvelgiate kažkokį valstiečių norą prastumti saviškius? To nėra. Premjeras, turėdamas tokį matymą suburti tokią vyriausybę, dalijasi tuo matymu su koalicijos partneriais. Koalicijos partneriai, matydami tą tikslą daryti žmonių laukiamas permainas, turėtų sutikti, kad vyriausybė formuojama šiek tiek kitaip. Gal bus kitas, geresnis rezultatas.
– Pone Sysai, ar jums nesusidaro įspūdis, kad socialdemokratai po rinkimų patiria nesėkmę po nesėkmės? Net ir elementariai skaičiuojant kokiais nori taškais ar proporcijomis, panašu, kad socialdemokratai galėjo išsiderėti 4 ministerijas, o ne 3, galbūt būtumėte gavę ir Seimo pirmininko postą, neiškeitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos į Ūkio ministeriją ir t.t.
– A.Sysas: Ne, toks įspūdis nesusidaro. Mes labiau patyrę, nusileidžiame jaunesniems partneriams dėl tos Lietuvos. Kai reikės priiminėti įstatymus, daryti rimtus sprendimus, tada ir pasižiūrėsime.
Dabar dėl personalijų mes nenorime įsivelti į nereikalingą mūšį. Galime sukandę dantis bendradarbiauti, bet bus tam tikros ribos. Kaip nors tą pergyvensime. Jau pergyvenome ne vieną vyriausybę. Mums svarbiau padaryti darbus. Net tai, ką suplanavo valstiečiai, be socialdemokratų pagalbos ar kitų labiau patyrusių, tai jiems nelabai seksis.
– O gal J.Sabatauskas yra itin stiprus, per stiprus, kaip ministrų kabineto narys? Gal, atsižvelgiant į visų kitų patirtį, tai būtų per kietas riešutėlis vyriausybei, pone Urbšy?
– Man sunku spręsti. Tačiau norėčiau reaguoti į tai, ką sako ponas Sysas, dėl sukąstų dantų ir pan. Man atrodo, kad vyksta normalus procesas vyriausybės formavime. Tai, kad koalicijos partneriai turi skirtingus matymus, tai yra normalu. Tai, kad tas formavimas vyksta neįprastai, tai man irgi atrodo normalu.
Apie tai, kad socialdemokratai vietoje to, kad spręstų socialines problemas, pasirinko Ūkio ministeriją, man atrodo, nėra visiškai tikslus pasakymas, nes būtent dabar akcentuojama, kad valdžios svorio centras turi persikelti į Seimą, kaip apibrėžta konstitucijoje, o Socialinių reikalų komiteto vadovas yra ne kas kitas, bet A.Sysas. Tai socialdemokratai nėra nusišalinę nuo socialinių klausimų sprendimo. Kaip tik jie bus komitete ir formuos tą strategiją. Dabar kol kas yra emocijos.
