Pirmiausia VLK atkreipia dėmesį į tai, kad minėto projekto rengimą paskatino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, priimtas 2012 m. lapkričio 19 dieną, kuriame aptariamas sveikatos priežiūros sutarčių sudarymas tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Teismas konstatavo, kad jų sudarymo sąlygos gali būti nustatomos tik įstatymu.
VLK direktoriaus Algio Sasnausko teigimu, šios sutarčių sudarymo sąlygos nėra naujas dalykas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, nes jos jau buvo taikomos kelerius metus pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką. Iki šiol sutarčių sudarymas buvo reglamentuojamas įstatymų įgyvendinamaisiais aktais, o dabar jį siūloma perkelti į aukštesnį lygį – Sveikatos draudimo įstatymą.
„Norėčiau nuraminti ir išsklaidyti šiuo metu visuomenėje kilusį nerimą dėl minėto įstatymo pakeitimų. Nei privačioms, nei viešosioms įstaigoms nėra jokio pagrindo nerimauti, nes šie pakeitimai neturėtų įtakos įstaigų veiklai, jos dirbtų kaip dirbusios, o pagal sudarytas sutartis tarp TLK ir privačių bei viešųjų įstaigų būtų atsiskaitoma PSDF biudžeto lėšomis, įvertinus tai, kiek ir kokių paslaugų suteikta gyventojams pagal sutartyse numatytas sąlygas.
Šie pokyčiai neribotų ir naujų privačių įstaigų steigimo – tai būtų galima daryti tokiomis pat sąlygomis kaip ir iki šiol. Privačių gydymo įstaigų veiklai nenumatoma naujų ribojimų. Kalbantieji priešingai skleidžia dezinformaciją“, – tvirtino A. Sasnauskas.
Anot VLK vadovo A. Sasnausko, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pakeitimai, kuriuos numatyta tobulinti grąžintame įstatymo projekte, neturėtų jokios neigiamos įtakos ir pacientų interesams.
„Žmonėms dėl to tikrai nereikėtų nerimauti. Priešingai, dauguma pacientų tik laimėtų, nes į Sveikatos draudimo įstatymą perkeltas minėtų sutarčių reglamentavimas leistų užtikrinti ne tik kokybišką ir teisingą, bet ir tolygų sveikatos paslaugų teikimą žmonėms skirtinguose šalies regionuose“, – teigė A. Sasnauskas.
Jo teigimu, atsirastų daugiau galimybių, tarkime, mažesnių regionų gyventojams gauti daugiau tokių sveikatos priežiūros paslaugų, kurias jiems būdavo sunku gauti arba kurios iš viso būdavo neprieinamos.
Būtų galima užtikrinti, kad šias paslaugas gautų daugiau pacientų, ir tolygiau paskirstyti lėšas šalies regionams. Tai leistų žmonėms reikiamas paslaugas gauti vietoje, nevykstant į kitą regioną.
