„Didžiąją dalį gyvenimo kovojau dėl vietos po saule. Vėliau suvokiau, kad ji šviečia visiems,“ – pasakojimą pradeda R.Burkus.
Kažkada jo kieto kumščio bijojo ne tik gimtasis Suosto kaimas, bet ir visas Biržų kraštas. Dabar vienintelė kūno dalis, kuri po tragiškos avarijos jam nebepaklūsta – būtent dešinioji ranka.
„Dievas atėmė man ranką, kuria daug žmonių nuskriaudžiau, – sako R.Burkus, – joje slypėjo tiek jėgos, kad nebereikėdavo nei stumdytis, nei draskytis. Priešininkas griūdavo po pirmo smūgio.“
Muštynės iš gerumo
Vaikystėje visi žinojo, kad jei kažkas mokykloje prisidirbo, tai – Romas. Nenustygstantis ir griežtai tėvų tramdomas vaikas priešinosi bet kokiam auklėjimui.
Muštynės paauglystėje jį lydėdavo ko ne kiekvieną savaitę. R.Burkus šventai tikėjo, kad mušasi teisybės vardan: „Kas nors paprašydavo ką nors pamokyti ir aš eidavau – galvodavau, kad gera darau, kad tas žmogus nusipelnė“.
Gerti labai nemėgau, tačiau tik apsvaigęs galėdavau muštis.
Jėgos buvo daug, tačiau prieš trenkiant į nosį reikėdavo nugalėti baimę ir blaivų protą, sukelti savyje agresiją. Alkoholis – puikiai tam pasitarnaudavo.
„Gerti labai nemėgau, tačiau tik apsvaigęs galėdavau muštis“, – atsimena pašnekovas. Vėliau taurelės reikėjo ne tik dėl drąsos, atsirado priklausomybė.
Sulaukęs šešiolikos už smurtavimą jis pateko į nepilnamečių pataisos namus. Ilgiau nei metai nelaisvės jo nepataisė. „Sėdėjęs“ jaunuolis kėlė dar daugiau baimės, tad vėl jo prašydavo kumščiu ką nors nubausti.
„Iki šiol iškyla vaizdai iš juodų laikų. Aš visų atsiprašau, visiems gero linku ir meldžiuosi“, – prie širdies ranką deda R.Burkus.
Tragiškos avarijos keistis neprivertė
Gyvenimas biržietį ir toliau murkdė. Tėvams švystelėjo vilties žiburėlis, kuomet būdamas vos 19-os jis vedė gražią ir gerą merginą. „Pagaliau susitvarkys“, – vertino aplinkiniai.
Gyvenimo nepakeitė ir po tragiškos avarijos. Abu automobilyje važiavę draugai žuvo vietoje.
Nieko panašaus – vyras kalėjime atsidūrė dar keletą kartų. Vėl už smurtavimą. Gyvenimo nepakeitė ir po tragiškos avarijos. Abu automobilyje važiavę draugai žuvo vietoje.
Gydytojai sakė: „Tai – tavo antrasis gimtadienis. Tikras stebuklas!“ Automobilis sumaitotas, o jam net striukė neįdrėksta. Vyras ir po to leido viskam tekėti sena vaga. Iširo jo šeima.
Kita pražūtinga automobilio avarija smogė jau antrojoje santuokoje. Nusinešė dvimečio sūnaus gyvybę.
Po nelaimingo atsitikimo R.Burkaus sužalotas kūnas nejudėjo. Būsena siaubinga. Mintis keisti gyvenimą užgoždavo svaigalai. Reabilitacijos metu įtraukdavo kompanijos, kuriose ratu sukamas butelis.
„Koks pats esi, tokius ir žmones pritrauki“, – dabar galvoja vyras.
Ištraukė brolis, knygos ir dvasingumas
Į šviesų gyvenimą R.Burkų atvedė brolio meilė ir rūpestis. Jis sutvarkė namus, įkalbėjo gydytis nuo alkoholizmo narkologijos klinikoje, pasirūpino darbu. Iki šiol vyras dėkingas jam už kitokio gyvenimo pradžią.
Kaip gyventi? Kas tas gyvenimas? Kas aš esu? Kai gausiu žinių, išgvildensiu jas po kruopelytę.
Prieš 19 metų svaigalų atsisakęs R.Burkus viduje kunkuliavo: „Kaip gyventi? Kas tas gyvenimas? Kas aš esu? Kai gausiu žinių, išgvildensiu jas po kruopelytę“.
Lentynos namuose lūžo nuo knygų dvasinių ieškojimų temomis – psichologija, parapsichologija, joga, meditacija, šventraščiai, mityba.
Teoriją papildė praktiniai mokymai. Dvasinio gyvenimo pamatą paklojo „Gyvenimo meno“ organizacijos kursai, kur vyras atsikratė susikaupusių stresų, išmoko jogos pratimų, kvėpavimo ir meditacijos technikų. Surado dvasingumu besidominčių draugų.
Daugiau kaip penkerius metus kiekvieną savaitę jis yra pagrindinis šios organizacijos tęstinių užsiėmimų dalyvis. Visi sunerimsta, jeigu vyro vieta tuščia – vadinasi, kažkas labai rimto nutiko.
R.Burkus skaičiuoja, kad per pastaruosius penkerius metus jis kvėpavimo pratimus namuose ir grupėse atlikinėjo 1070 valandų (apie 44 dienas). Meditavo 3170 valandų (132 dienos).
„Mano gyvenimas buvo tamsus. Kad įsivyrautų šviesa turiu praktikuoti žymiai daugiau nei kiti. Išmėginau ir vipasanos meditaciją, rebefingą, kitas sąmoningumo žadinimo mokyklas“, – teigia R.Burkus.
Sausio pradžioje biržietis gavo teisę mokyti rebefingo kvėpavimo technikos. Mokytoju tapti jis nei svajojo, nei tikėjosi, o dabar jo laukia Biržų ir aplinkinių miestų žmonės.
Alkoholikus gelbsti meilė
Šešerius metus gėręs pasaulio išminčių, dvasinių mokytojų, mokslininkų žinias ir kasdien po 6 valandas praktikavęs vyras padarė neįtikėtino paprastumo išvadas: „Mano tikslas – būti geru žmogumi, linkėti visiems gera, nesmerkti. Mano misija – padėti kitiems.“
Meilės ir atsidavimo vedamas R.Burkus iš alkoholizmo liūno padėjo išbristi 24 alkoholikams. Nei vienas neatkrito. Tai – jo pažįstami arba atsitiktiniai žmonės. Darbo reikėjo įdėti daug – nebuvo nei vieno, kuris gydytis narkologijos klinikoje sutiktų iš karto. Dažniausiai bendravimas su alkoholiku užtrukdavo mažiausiai du mėnesius.
Meilės ir atsidavimo vedamas R.Burkus iš alkoholizmo liūno padėjo išbristi 24 alkoholikams. Nei vienas neatkrito.
Viena moteris R.Burkui siūlė kirsti lažybų, jog jos brolio tikrai neįtikins gydytis. Po pusmečio brolis jau krovėsi lagaminą ir ruošėsi į Vilnių pas specialistus. Moteris aiktelėjo: „Romai, tu čia rimtais reikalais užsiimi!“
„Nepadarysi žmogaus blaivininku žemindamas, smerkdamas ir aiškindamas, kad jis save nuodija. Iš patirties žinau, kad nurodinėjimai sukelia priešiškumą. Aš aplankau juos ir kalbu po truputį, pasakoju apie savo prablaivėjimo kelią, skatinu pamąstyti, kaip jis jaučiasi blaivus ir kas nutinka išgėrus. Jei matau, kad nervinasi, keičiu temą. Kartais užtenka tik pabūti šalia. Po kurio laiko jie patys pradeda klausinėti, užeina pas mane, varto knygas“, – pasakoja R.Burkus.
Biržietis yra gyvas pavyzdys, kaip žmogus gali save pakeisti: „Malonu, kai alkoholikų mamos dėkoja. Sako, anksčiau Romas būdavo nurašytas chuliganas, o dabar gali padėti. Viską įmanoma savyje pakeisti, bet reikia daug ir nuoširdžiai dirbti“.
Pasak pašnekovo, žmonės įninka į svaigalus, nes jiems trūksta meilės ir ramybės, tačiau alkoholyje, cigaretėse šito nėra. Vyro įsitikinimu, nereikia nė lašo alkoholio – maistu sielai galima pasisotinti per dvasingumą.
R.Burkus skuba pridurti, kad jokiu būdu nekaltina nei vieno nežinančio ar klystančio. Davė sau pažadą – priimti visus žmones ir nei vieno nekritikuoti, nė ant vieno nepykti.
„Mėginu prisiminti, kada paskutinį kartą buvau susinervinęs...“ – mąsto Romas. Tai buvo prieš keletą metų! Stūmėsi automobilį atbulomis ir nepastebėjo medžių. Situacija anksčiau būtų sukėlusi žymiai didesnį sąmyšį jo galvoje, tačiau savęs stebėjimo praktikavimas leidžia greitai susitvarkyti su emocijomis. Išgėrė arbatos, pasišnekučiavo su draugais ir tik tada ramiai vaikščiojo aplink gerokai apgadintą daiktą.
Meilei pražysti vyro viduje padeda ne tik kasdienės 6 valandų praktikos (joga, meditacija, kvėpavimas, maldos), bet ir gero linkėjimas:„Gero linkiu sau, šeimai ir visai visatai. Nuoširdumas pasireiškia tik tuomet, kai nelieka ribų. Neturiu nei vieno žmogaus, kuriam negalėčiau palinkėti laimės, kad ir kas būtų įvykę.“
