Nauja yra nebent tai, kad nuosaikiame vietiniame kontekste žmonių nepasitenkinimas išsilieja senokai neregėtomis formomis, o atskirais atvejais (veikiau atveju) įgavo net smurtinį pavidalą, t. y. pasireiškė masinėmis riaušėmis, galbūt ir specialiai tam tikrų jėgų (nebūtinai demonstracijos organizatorių) išprovokuotomis... Spontaniški arba kažkieno slapčiomis apsukriai pakurstyti smurto proveržiai, suprantama, diskredituoja mitinguotojus, tačiau nereikėtų visko suplakti į vieną sprogstamąjį kokteilį. Aktyvumas tų, kuriems nepriimtinas Seimo ir Vyriausybės požiūris į šeimą, kurie piktinasi socialine politika ir / ar pandemijos vadyba, regis, neturėtų nei stebinti, nei gąsdinti. Lietuvos viešojo saugumo pajėgos geba atremti viešajai tvarkai metamus iššūkius.
O Vakarų šalių (ypač Prancūzijos) patirtis rodo, kad demonstracijos, pasibaigiančios smurto bangomis, nėra didelė naujiena šiuolaikinėms demokratinėms visuomenėms, greičiau nuolatinė prieštaringo politinio nūdienos gyvenimo (kai žodžiai vis labiau skiriasi nuo veiksmų) palydovė. Tokie masinio smurto proveržiai liudija, kad valdžia yra padariusi ir toliau beatodairiškai daro šiurkščias klaidas, iš kurių pasimokyti ne visuomet sugeba, o dar dažniau net nenori. Kita vertus, su nemenku entuziazmu pati provokuoja visuomenės nepasitenkinimą, kuris perauga į masinius neramumus. Regis, pastaruoju metu tokia situacija klostosi ir Lietuvoje.
Valdžia su visuomene elgiasi taip, tarsi prašyte prašytų, kad vieši neramumai su smurto priemaišomis įgautų vis didesnį pagreitį. Pirmiausia turiu galvoje oficialių valdžios atstovų neadekvačias, net absurdiškas reakcijas į mitingus bei per juos (ar po jų) įvykusius ekscesus. Nekeista, kad planuojama ir toliau protestuoti, o tų demonstracijų niekas nesustabdys, kaip ir „upės bėgimo“, anot klasiko...